Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns kūdikis" / "Bridget Jones's Baby"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinioji Bridžitos Džouns nuotykių dalis buvo nufilmuota praėjus 11-12 metų nuo paskutiniosios dalies. Daug kas pasikeitė. Netikėtai penkeriems metams visiškai iš filmavimų ir kino pasitraukusi aktorė R. Zellweger grįžo su trenksmu – įsimintiniausiu Bridžitos vaidmeniu filme „Bridžitos Džouns kūdikis“ (angl. Bridge Jones‘s Baby) (2016). Nors kino kritikai filmą jau spėjo pasitikti gana drungnai, aš neslėpsiu savo simpatijų ir pasakysiu, kad tai tikriausiai geriausia šios trilogijos dalis.

Visų pirma prie filmavimo vairo grįžo pirmosios dalies režisierė Sharon Maguire, kuriai tikriausiai ne veltui buvo patikėta vėl kurti, kadangi antroji dalis buvo gerokai pavažiavusi ir neefektyvi. Prie scenarijaus paplušėjo ir „Oskaro“ laureatė Emma Thompson, kuri dar ir sukūrė ginekologės antraplanį vaidmenį. Viskas su šiuo filmu tikrai gerai: juokas, efektas, situacijos, sugrįžusi R. Zellweger ir galima pamanyti, kad patekai ne į kino salę, bet į kažkokį seną gerą vakarėlį. 

Filmo efektyvumą kuria itin šmaikščios situacijos, susietos su pirmąją dalimi – garso takelis, muzikinis festivalis, kuriame švysteli mega britų muzikos žvaigždė Ed Sheeran bei Bridžitos nėštumo kančios. Nors scenarijus laikosi už absoliučiai banalių siužetinių vingių, būdingų įprastoms komedijoms – kas vaiko tėvas?! – tačiau nuo to žiūrėti liūdniau tikrai nėra. Purvas, pamesti batai ir jau gerai atpažįstama kompanija bando ištempti Bridžitą už ausų. Gerai, meilės trikampio istorija, kad ir kokia ji bebūtų, atrodo gerokai neįdomi, nes akivaizdu, ką myli ir kaip elgiasi mūsų mėgstama Bridžita, tačiau visos klaidos, padarytos darbe išties kelia nemenką juoką, ypač toji taikli konferencija su nuogais užpakaliais – galima išties apsiputoti iš juoko...

Iš esmės tai puiki komedija, pilna efektingų situacijų, kurie kelia didelį juoką. Smagu, kad aktoriai po šitiek laiko vėl grįžo į filmavimo aikštelę ir tas metų atotrūkis, manau, dabar išėjo tik dar labiau į naudą. O pabaigoje užminta mįslė dar lyg ir sako, kad šiai trilogijai sustoti negana, tačiau tai tikriausiai jau priklausys ne nuo filmavimo grupės, o nuo pačios rašytojos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela