Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Airisė" / "Airis" / "Iris"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau pažiūrėti kino filmą „Airisė“ arba kitur dar verčiama „Airis“ (Iris) (2001 m.). Priežastys buvo kelios – Kate Winslet, kuri šiuo vaidmeniu eilinį sykį buvo nominuota Oskarui ir, žinoma, pati anglų rašytojos ir filosofės Airisės Mardok (Iris Murdoch) gyvenimo istorija. Mano knygų lentynoje seniai jau voliojosi kadaise iš mokyklos parneštas ir vos į makulatūrą nepatekęs romanas „Jūra, jūra...“, net po filmo užsimaniau jį paimti ir perskaityti, bet baisiai mane gąsdina, kad knyga sunkiasvorė ir bus labai daug smulkių aprašymų, o paskutiniuoju metu tokioms knygos nesu nusiteikęs, na, bet nesvarbu.

Šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs filmą. Iš esmės filme labiausiai patiko patys aktoriai, jie labai gražiai ir taikliai įkūnijo pačią rašytoją tiek jaunystės metais (Kate Winslet), tiek senatvėje (Judi Dench). Šiek tiek reiktų „paYoutubinti“ ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodė ir kalbėjo Mardok, kad suprastumėte, kaip įspūdingai atrodo aktoriai filme. O geriausia tai, kad visi pagrindiniai trys aktoriai buvo nominuoti Oskarui. Nepaprastai čia sužibo visada akį mano patraukianti aktorė Judi Dench, ją visada su pasigėrėjimu prisimenu iš „Skandalo užrašų“. Kiek teko domėtis, pati rašytoja mirė 1999 metais, tai filmas buvo gan šviežias jos gyvenimo mirksnių atspindys ir statytas pagal vienos draugės memuarus apie Mardok, pastaroji buvo labai susikrimtusi, kad filmas rašytoją vaizdavo kaip Alzhaimerio ligos palaužtą senutę, o ne jos geriausius žydėjimo metus – jiems vietos skirta kur kas mažiau.

Ir iš tikrųjų jau ne kartą susiduriu su biografinėmis dramomis ir žiūriu, kad jau tampa štampu vaizduoti asmenybę senatvėje, sergančią, apleistą, suluošintą ir pamirštą ir to tikrai labai daug filme ne tik „Airisė“, bet ir „Geležinė ledi“, „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, kada per senatvės ir neįgalumo prizmę lyg norima žiūrovui sukelti gailestį pačia asmenybe, suvirpinti širdį. Šiaip filme viskas buvo lyg ir gražu, akis pripratusi prie laiko šokinėjimo, tai nestebina, tačiau norėjosi daugiau tos beprotiškosios ir jaunosios Airisės, tos bekuriančios Airisės, o dabar toks įspūdis, kad svarbiausia parodyti, kad ji sirgo Alzhaimeriu, o jeigu ji nebuvo jaunystės dienomis tokia patrakėlė ir kaip asmenybė gal neempatiška filmo kūrėjams, tada geriau nekurti ir neskleisti apie rašytoją blogo įvaizdžio...

Bet šiaip filmas pakankamai stiprus, jį turėtų pamatyti rašytoja besidomintys gerbėjai, geros vaidybos mėgėjai, biografinių dramų fanai. Filmas išties gražus, yra ką pamatyti, išjausti ir suprasti, tačiau kad labai jau sužavėjo, negaliu pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela