Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Užgavai mano jausmus" / "You Hurt My Feelings"

 Sveiki,

 

Nedaug šiemet pažiūrėjau serialų, bet vienas iš jų buvo „Viceprezidentė“, kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorė Julia Louis-Dreyfus, tad vedinas prisiminimų nutariau pažiūrėti ką nors nuotaikingo ir išsirinkau filmą su šia aktore „Užgavai mano jausmus“ (angl. You Hurt My Feelings) (2023), kuris pasakoja apie rašytoją Betę, kuri netikėtai išleidusi savo memuarus išpopuliarėjo ir, kaip dažniausiai būna filmuose, nieko geresnio ir įtikinamesnio nebegali parašyti. Naujausias jos rankraštis buvo išpeiktas agento, o netrukus Betė sužino, kad knyga nepatiko ir jos vyrui, tada ji ima nusivilti profesija ir praranda pasitikėjimą savimi.

 

Nors filme esama komedijos, tačiau filmas draminio kolorito. Kaip dažnai būna, kada nenorėdami ko nors įskaudinti meluojame. Apie tai ir filmas, atrodo, nieko nesudėtingo, tačiau kažkaip ima ir šioji Betės bei Dono istorija surezonuoja kažkaip asmeniškai. Mane stebina, kad filmas surinko nepaprastai gerus kritikų vertinimus, nors filmas ir nėra prastas, tačiau pasirodė ganėtinai vidutiniškai holivudiškas.

 

Man suprantamas pagrindinės veikėjos profesinis susireikšminimas, nes tai svarbu bet kuriam save realizuojančiam menininkui, tas, sakyčiau, kad tai ir buvo viso šio filmo vinis. Kai kas pernelyg dirbtinoka, pavyzdžiui, lepšiu šiek tiek užaugintas sūnelis dirba kanapių-žolės parduotuvėje ir neišsaugoja savo santykių, nesugeba jausti pasitenkinimo iš gyvenimo, nes mamytė jam auklėdama irgi buvo primelavusi, koks jis šaunuolis ir puikuolis, nors berniukas iš tikrųjų turėjo susigrumti su savais sunkumais ir tapti savikritiškai kovojančiu socialiniu gyvuliu, kaip ir bet kuris kitas „normalus“ žmogus. Ar erzina tas paradoksas, kad veikėja pati meluoja išsijuosusi, tačiau pati smerkia, kai jai pačiai kalama, kokia ji puiki rašytoja, nors taip nėra? Ne, neerzina, neerzino ir tas komerciškai išartikuliuotas, supjaustytas ir žiūrovam patiektas santykių moralas, kad nebereikia nieko mąstyti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Stingdantis siaubas" (Teroras) / "The Terror"

Sveiki,

Apie labai gerai lietuvių žiūrovų vertinamą siaubo serialą „Stingdantis siaubas“ (kai kur verčiama ne taip improvizuojant „Teroras“) (angl. The Terror) buvau nusprendęs nieko nerašyti. Tam buvo labai svari priežastis – aš šio serialo net nepabaigiau žiūrėti.

Visų pirma labai mėgstu siaubo istorijas. Serialus ir filmus taip pat, todėl labai apsidžiaugiau, kada pamačiau, jog sukurtas serialas, kuris iš esmės atitinka mano siaubo istorijų koncepciją – bauginanti atmosfera, nežinomybė, sėlinanti mirtis, o kur dar puikūs jau mačiusiųjų atsiliepimai... Tiesiog vedinas naujų atradimų serialų fronte ėmiau žiūrėti „Stingdantį siaubą“.

Pirmosios serijos skirtos intrigai. Tiesą sakant, intrigos lyg ir netrūko – išplaukęs laivas staiga patenka į ledinės jūros ledo spąstus ir netrunka įstrigti su bjaurių vyrų (turiu galvoje charakterius) įgula. Jau pirmojoje serijoje aišku, kad yra kažkas itin siaubingo po vandeniu – tą pamato pirmasis naras, nuleistas į vandenį, išvaduoti laivo dalies. Kas tas padaras? Taigi čia intriga! Kita intrigos pusė labai žmogiška – kova tarp įgulos vyrukų dėl valdžios, pripažinimo ir įtakos.

Tiesą sakant, jie vaikšto įstrigę ant to ledo, juos ima puldinėti paslaptingas galgi net mitinis padaras, panašus lyg į lokį, lyg ir užsilikusį kardadantį. XIX amžiaus vyrukams, kurie neturi itin geros ginkluotės, sunku suvokti, kas čia dedasi ir tuo labiau apsiginti, bet netrukus prietarai ir aiškūs įrodymai sako, kad jiems lemta vienas po kito žūti. Kur pasislėpti, kai nėra kur? Iš vienos pusės paslaptingas padaras, iš kitos dėl įtakos besigrumiantys nužmogėję vyrukai...

Kadrai iš serialo.

Tiesą sakant, jau po ketvirtos serijos staiga suvokiu, kad kankinuosi. Tiesiog serialas bukas ir tiesmukas. Siužetinė linija banali – kažkoks padaras juos visus užpjudys ir visa likusi intriga tik įtakų klausimas. Minties aiškesnės ar idėjos už siužetinį banalų veikėjų išskerdimą  šis pasakojimas neturi. Ėmiau raukytis, kad serialas toks vienkryptis, nepatraukia originaliu scenarijumi ir tik apsiriboja vienkrypčiais ir gana banaliais nuo Tarzano laikų nieko naujo nepateikiančiais „civilizuotų vyrukų“ įvaizdžiais, kurie iš prigimties tokie pat žvėrys, kaip ir tas puldinėjantis padaras. Pasidarė apmaudu, kad serialas neužkabino ir po penktosios serijos, po kurios nustojau švaistyti laiką, jaučiausi ganėtinai apviltas.

Serialas gal būtų ir nieko, nes investuota daug – ypač dėl šiaurietiškos atmosferos, tačiau be kostiumų ir atmosferos daugiau šioje pernelyg ištęstoje, pramoginėje ir tiesmukoje istorijoje kažin ar ką daugiau rasite. Tik sužinojau, kad laivo kapitonai turi atskirus tualetus savo asmeninėse darbo kajutėse, ant kurių gali sėdėti, rašydami laivo dienoraštį ir kalbėdami su pavaldiniais, o iš apačios užpakaliuką glostys ledinis šiaurės vėjas. Ne kažin ką ir tegali pasiūlyti šis prastas serialas. Deja, kad ir koks jis man pasirodė prastas, net neabejoju, kad neišrankiems pramoginių nuotykių ištroškusiems žiūrovams serialas labai patiks.

Serialo pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Svetimšalė" / "Outlander" (2 sezonas)

Sveiki,

Paskutiniu metu dėl laiko stokos esu apleidęs serialus, tačiau ilgai laikiau savo duomenų saugykloje paskutinę antrojo sezono „Svetimšalė“ (angl. Outlander) seriją, visgi nusprendžiau, kad laikas ją pažiūrėti. Tiesą sakant, šį sezoną žiūrėjau reguliariai, tik paskutinioji serija vis lyg pati atsidėliotų ir nesileistų pažiūrima, nes ji kur kas ilgesnė už įprastas serijas.

Antrasis sezonas kur kas spalvingesnis, tačiau jis lygiai tokia pat maniera nufilmuotas, kaip ir pirmasis. Visų pirma, kalbant apie šį serialą, reiktų pasakyti, kad jis be galo kokybiškas, tokį tvirtą pasitikėjimą ir autentikos jausmą kelia dėmesys laikmečio detalėms ir aktorių vaidybai. Kad ir kaip man nepatiktų romantiškos, seilę tįstančių meilužių scenos, tenka pripažinti, kad be keistos britės iš XX amžiaus ir aštuonioliktojo amžiaus škoto meilės istorijos, kur kas labiau įtikina būtent unikalūs ir skvarbūs kultūriniai papročių pažinimai. 

Jeigu pirmajame sezone visas veiksmas beveik vyko Škotijoje ir atrodė peizažu labai kalvotas, drėgnas ir atšiaurus, tai šiame sezone didelė dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje, kurioje atsiduria įsimylėjėliai. Jau nuo pat pirmųjų scenų jiems tenka susidurti su maru, degančiu uostu ir didelėmis intrigomis. Paryžius čia žydi, puošnumas, prabanga, lėbavimas, apkalbos – štai jums nuodėmingiausias XVIII amžiaus nuodėmių centras, bet visgi turintis savų trūkumų. Todėl šis sezonas atrodo kur kas prabangesnis, nes kostiumai, ypač pritrenkiančios suknelės tiesiog spinduliuoja savo elegancija. 

 Klerė su dukra po daugel metų.

 Šį sezoną jūsų laukia įspūdingi kostiumai.

 Intrigos. 

 Pagrindiniai "Svetimšalės" aktoriai.

Struktūriniu atžvilgiu su šiuo sezonu viskas tvarkoje. Pradžioje Klerė, grįžusi į savo realų laiką, išsikrausto į Bostoną ir ilgam pamiršta (bent jau bando) praeities įvykius ir visą sezoną apie jos realų laiką beveik nieko nežinome, kol galiausiai paskutinė serija vėl bando sukryžminti praeities ir dabarties įvykius. Iš esmės visas sezonas, kaip ir anksčiau, laikosi ant amžinų Klerės pasirinkimų. Didelis dėmesys Škotijos karui, kurį škotai, kaip žinia, realiai pralaimėjo, tačiau beveik galima neabejoti, kad Džeimis Freizeris tikrai išsigelbės. Sakyčiau, ne tiek pats karas jaudina, kiek Klerės kelionės per laikus, jos užaugusi dukra ir ilgi metai be Džeimso, nei visos tos vidinės istorinės intrigos ir pasirengimas karui, kuris, tiesą sakant, šiek tiek buvo nuobodokas ir jau su laiko nebeatsekiau, kas čia per sąmokslas ir kas prieš ką čia kovoja... Šiokios tokios sumaišties karo istorijoje gali atsirasti, jeigu serialą žiūrite ne su vienu prisėdimu.

Serialas jau pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias draminis serialas, o pagrindinė aktorė Caitriona Balfe nominaciją kaip geriausia aktorė. Gera žinia patiems gerbėjams – serialas jau pratęstas trečiam ir ketvirtam sezonui ir tikriausiai bus statomas iki pat pabaigos pagal visas šios serijos knygas, kurias turime išsivertę į lietuvių kalbą.

Ar žiūrėsiu būsimus sezonus, kol kas negaliu atsakyti, nes šis serialas nėra iš tų, kuriuos, kaip tarkime, „Begėdis“, įsijungi ir ryji seriją po serijos, kol sugula visas sezonas. Šis serialas kur kas lėtesnis, jo pobūdis ir žanras kitoks, juo reikia mėgautis lėtai, bet visgi mėgautis, nes istorija tikrai įdomi ir įtraukianti.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Svetimšalė" / "Outlander" (1 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai,

Pagal garsios knygų serijos Diana Gabeldon „Svetimšalė“, kurią turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, Sony Pictures kompanija sukūrė serialą „Svetimšalė“ (angl. Outlander), kuris sėkmingai įsiliejo į prašmatnių šiuo metu rodomų serialų laviną ir kažkaip atgaivino tuo romantinio ir kokybiško serialo egzistavimu, atsisakant perdėtų melodraminių niuansų. Kad serialas romantinis, todėl daug kas priskiria kaip „moterišką serialą“, drįsčiau su tuo nesutikti, nes žanras visgi, kaip ir pačios knygos, yra nevienalytės, čia rasite ir mokslinės fantastikos, ir škotų-airių-druidų folklorinių motyvų, rasite ir istorinių motyvų, o ką jau sakyti apie kostiumus ir ištisą enciklopedinį kultūros kontekstą. Tas, kas mėgsta Škotiją, atšiaurius ir kvapą gniaužiančius kalnus ir nebijo retkarčiais įsiliejančio sentimentalumo visgi brutalioje meilės istorijoje, tada šis serialas laukia Jūsų.

Pirmą kartą „Svetimšalė“ pasirodė 1991 metais (2014 metais jau 8 tomas, o tai dar ne pabaiga!) ir pasakojo apie 27 metų moterį Klerę, kuri atsitiktiniu ir magišku būdu iš 1945 metų į 1743-uosius ir ten sutinka savo ankstesnio gyvenimo mylimojo prototipą Randelą, tik šįkart jis ne toks mielas ir geras, kaip XX amžiuje. Išties istorija atrodo kiek keista, ypač tas magiškas elementas, kuris tėra vienas per visą serialą, daugiau nebėra tikrų magiškų veiksmų, vien tik prietarai, kaimo būrimai, kurie neturi įtakos realiam gyvenimui. Klerei tenka susidurti su 200 metų kultūros senumu, o tai reiškia visai kitą moters statusą visuomenėje, visai kitus išsilavinimo ir mokslo standartus. Gerai, kad Klerė įžvalgi ir daug išmano apie mediciną, tai jai padeda išlikti aštuonioliktame amžiaus Škotijoje, kur vyrauja anglų priespauda vietinėms škotų gentims. Tiesą sakant, Klerė turi progą grįžti atgal į savo laikus, tačiau ji čia jau ištekėjusi ir laiminga, bet gal ji pasirinks kažką kitą?

Kalbant apie serialo visumą, mano akimis, vietomis pasirodė gerokai ištęsta. 16 serijų turintis pirmasis sezonas tikriausiai nė nebūtų pratęstas, jeigu ne geri kritikų ir žiūrovų atsiliepimai, todėl po pertraukos serialo kūrėjai 2016 balandžio pradžioje pristatys antrąjį sezoną su 13 serijų. Nors pirmasis sezonas, Dieve, pilnas nuostabių škotiškų gamtos vaizdų, atrodo, tarsi pagražinta ir pakylėta žalioji Lietuva, iš tikrųjų turi savo serijų atskiras struktūras ir kompoziciją, pvz., vienoje serijoje Klerė su škotų Džeimiu lovoje prasivarto kone visą seriją ir lyg visiškai nieko neįvyksta – daug erotikos, patrauklių jaunų kūnų, flirto, savotiško sekso pamokėlių, o kai kada serijoje tiek daug visko – čia puola, čia įtempti anglų ir škotų pokalbiai, čia, žiūrėk, tuojau Klerė dėl savo keistokų XX amžiaus moterims būdingų manierų ir įsitikinimų bus apkaltinta ragana ir sudeginta. Žodžiu, man asmeniškai šis serialas žiūrėjosi gana sudėtingai ir ilgai, kai kada norėjosi net mesti, nes yra tikrai geresnių serialų, kur įvykis seka paskui įvykį, o įsijungęs „Svetimšalę“, pasijausdavau lyg sulėtintoje pasakojimo pasaulyje, lyg kūrėjai bandytų pritempti gumą, o gal priešingai – išgauti unikalų pasakojimo ritmą. Bet tai tikriausiai vienintelis prastas šio serialo bruožas, nes kai kada išties norėdavosi grįžti pas Klerę į tą Škotiją, pabūti su škotų „sijonuotaisiais“ ir lakstyti nuo raudonšvarkiečių.

Po paslaptingos turbulencijos per laiką, daugiau kažko netikėto ne itin ir vyksta. Charakteriai konstruojami gana nuspėjami, o įvykiai klostosi tarsi „Drąsiojoje širdyje“, ypač nuspėjami Klerės žingsniai – stoiška, aikštinga, principinga, bet bendraujanti, atlaidi, graži, tačiau dėl meilės tikriausiai padarytų bet ką, net ant kaktuso apjotų visus laukus. Tačiau ji turi paslaptį, kadangi ji iš ateities ir yra išsilavinusi, ji geba orientuotis laike, prisitaikyti ir net nuspėti kai kurių tų laikų veikėjų lemtį, netgi visos Škotijos likimą, tai daro ją tų nuspėjamų charakterių tipaže ypatinga, nes net menkai išmanąs Škotijos ir Anglijos žiūrovas, gali pasijausti nenuspėjamų įvykių apsuptyje. Džeimis, tikriausiai patraukliausias fizine prasme iš serialo vyrų ir kaip tyčia atitenka Klerei. Kaip nuspėjama. Nuspėjami ir Džeimio charakterio bruožai, poelgiai. Tačiau akivaizdi charakterių brošiūra „geriečiai“, „blogiečiai“, tarpiniai valstiečiai nė kiek neerzina, nes viso serialo įdomumą sudaro ne personažai, bet ištisas politinis to laikmečio judėjimas, šachmatinis žaidimas, kurį Klerė jaučia, tačiau būdama moterimi negali visko pakeisti. Mane kur kas labiau nustebino, kad Džeimis priėmė jos istoriją su sunkiai XX amžiaus patirtimi kaip savą, aš tai bent būčiau pasukiojęs pirštu į smilkinį. Tokių sunkiai logiškai suvokiamų dvejonių siužete iškyla nuolat, todėl jie labiau romantizuojasi, gali būti aiškinami kaip anų laikų savivokos ir pasaulėžiūros formavimąsi per prietarus, mitus ir legendas, kurie buvo suvokiami ne ką prasčiau, nei mokslo faktai. Kaip antai scena su apsigimimais kūdikių apkeitimais miške įsivaizduojamų mitinių būtybių – tokių pasakojimų randama ir lietuvių tautosakoje. 

Gerai, politinė situacija kelia serialo įdomumą, o škotiškos kultūros paslaptys tampa edukaciniais ir intelektualiniais spektakliais, tačiau nereiktų pamiršti ir aktorių. Na, jau ne tik dailūs, bet ir talentingi. Pagrindinį Klerės vaidmenį atliko airių kilmės aktorė Caitriona Balfe (g. 1979), pastaroji tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį ir už pirmąjį sezoną buvo nominuota Auksiniam gaubliui, kaip geriausia TV serialo aktorė, tačiau tada buvo apdovanota Taraji P. Henson iš serialo „Imperija“. Iš stambesnių apdovanojimų už Klerės vaidmenį aktorė pelnė „Saturn“ apdovanojimą, nurungusi Gillian Anderson už Danos Skali vaidmenį, Krysten Ritter iš „Jessica Jones“ ir kitas. Iš tikrųjų C. Balfe savo karjerą pradėjo kaip gana patraukli ir geidžia modelių namų manekenė. Ji dirbo Milane, Tokijoje ir kitur, tačiau aktorė tikina, kad ją pačią toks darbas niekada pernelyg nežavėjo ir jis gana nepatikimas dėl to, kad modeliai greitai pasensta ir rinkai reikia vis naujų veidų. 1999 metais pradėjusi aktorės studijas, ji buvo netrukus pastebėta dėl fizinių duomenų ir trumpam filmavosi garsiausiuose modelių namuose, būtent šie filmavimai ir paskatino ją traukti prie kino. Aktorė pasirodė ir įvairiuose filmuose, įskaitant „Ir velnias dėvi pradą“, kur ji atliko gana kuklius antro plano vaidmenis, „Svetimšalė“ apskritai tapo jos proveržiu.

 Smagios repeticijų akimirkos ir asmenutė iš filmavimo aikštelės.

 Džeimiui Freizeriui teks daug kartų sužeisti.

 Gyvenime aktoriai visiškai kitokie...

 Daug kas aktorius įtaria esant pora...

 Aktorė Caitriona Balfe savo gyvenime turėjo modelio karjerą.

 Randelo ir Džeimio paskutinių serijų psichologinė sadistinė scena ir veiksmai kėlė nemenką išbandymą žiūrovams.

 Repeticijos virš kalvotos Škotijos.

 Seriale neįprastai daug erotikos.

 Aktorius Sam Heughan.

 Aktorė C. Balfe.

 Dar visai jaunas Sam Heughan, bet jau gavo pripažinimą teatre.

 Serialo aktoriai.

 Jau pradedamas reklamuoti "Svetimšalės" sezonas, kūrėjai žada itin didelius pasikeitimus.

Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie škotų kilmės aktorių Sam Heughan (g. 1980), kuris atliko raumenų kalno Džeimio vaidmenį – visų moterų ir ne tik akių džiaugsmą. S. Heughan iki tol taip pat nebuvo atlikęs itin akį rėžiančių ir įsimintinų vaidmenų, savo karjerą pradėjo maždaug po 2000, 2003 metais buvo nominuotas prestižiniams teatro apdovanojimams už pjesės „Žaliojo kyšulio salos“ vaidmenį. Dėl savo gerų fizinių duomenų tiko antraeiliams vaidmenims, yra suvaidinęs įvairiuose serialuose epizodinius vaidmenis: „Midsomerio žmogžudystės“, „Daktarai“, Rebusas“ ir kt. „Svetimšalės“ knygų aktorė D. Gabaldon apie šį aktorių sakė: „O, Dieve, tai žmogus iš prigimties škotas su Džeimio Freizerio širdimi!“

Apskritai kino ir televizijos kritikų atsiliepimai apie „Svetimšalę“ buvo palankūs, kai kas net negailėjo liaupsių, sakydami, kad tai „įspūdingo gylio šedevras“. Tiesą sakant, iki šedevro, mano akimis, visgi pritrūko, bet visumoje, antroji serialo pusė buvo kur kas įdomesnė ir ją sužiūrėjau kur kas greičiau. Ypač mane keistai veikė psichologinio Randelo ir Džeimio santykiai, grįsti sadomazochistinėmis homoseksualo ir prievartaujamo heteroseksualo scenomis kalėjimo rūsiuose. Vis savęs klausiau, kodėl taip vyrui svarbu, kad koks gėjus jo nepaliestų, o čia pat plaktuku daužomas delnas viso labo tėra tik mažytis skausmas, lyginant su tuo levandų aliejumi patirtas orgazmas. Moralė, principai, sąžinė, garbė – visa tai rasite kaip klasikinių, tradicinių, herojinių vertybių stuburą, todėl akivaizdu, kad dorovė serialo geriesiems herojams yra kur kas svarbiau už bet kokį fizinį skausmą. 

Kitas „Svetimšalės“ sezonas nusimato Prancūzijoje, tiesa sakant, nesu skaitęs serijos knygų, nežinau, kiek laiko užtruks viskas Prancūzijoje, ar besugrįš veikėjai į Škotiją, ar bepamatysime nuostabius laukinius šiaurietiškus peizažus, tačiau kol kas pirmosios antrojo sezono nuotraukos žada ilgą užsibuvimą ir veikėjų virsmą Prancūzijoje. 

Ar žiūrėsiu toliau šį serialą? Kodėl gi ne? Juolab, kad vadinama „gėjiška“ pabaiga man visai psichologiškai tenkino ir serialo jausmų sodrumas nė kiek nemoteriškas, nes bėgdami nuo sentimentalumo galime visai prapulti vien smurto, parodijų, sarkazmo ir kitokiuose pasaulio serialo rėmuose. Visgi sentimentalumas čia sentimentalumui nelygu, nes seriale jis pakankamai skanus, erotiškai estetiškas ir kažkaip pralgintos fizinės sueitys, ilgi kaip diena „pasitratinimai“, kaip kažkas sakė, neprailgsta, kai pripranti prie bendros serialo atmosferos. Šiaip įkvėpiantis ir subrandintas, geras, bet ne tiek, kad vadintųsi šedevru, tačiau man patiko.

Pirmojo sezono anonsas:

Trumpas aktorių interviu po pirmojo sezono:

Jūsų Maištinga Siela