Filmas: "Užgavai mano jausmus" / "You Hurt My Feelings"

 Sveiki,

 

Nedaug šiemet pažiūrėjau serialų, bet vienas iš jų buvo „Viceprezidentė“, kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorė Julia Louis-Dreyfus, tad vedinas prisiminimų nutariau pažiūrėti ką nors nuotaikingo ir išsirinkau filmą su šia aktore „Užgavai mano jausmus“ (angl. You Hurt My Feelings) (2023), kuris pasakoja apie rašytoją Betę, kuri netikėtai išleidusi savo memuarus išpopuliarėjo ir, kaip dažniausiai būna filmuose, nieko geresnio ir įtikinamesnio nebegali parašyti. Naujausias jos rankraštis buvo išpeiktas agento, o netrukus Betė sužino, kad knyga nepatiko ir jos vyrui, tada ji ima nusivilti profesija ir praranda pasitikėjimą savimi.

 

Nors filme esama komedijos, tačiau filmas draminio kolorito. Kaip dažnai būna, kada nenorėdami ko nors įskaudinti meluojame. Apie tai ir filmas, atrodo, nieko nesudėtingo, tačiau kažkaip ima ir šioji Betės bei Dono istorija surezonuoja kažkaip asmeniškai. Mane stebina, kad filmas surinko nepaprastai gerus kritikų vertinimus, nors filmas ir nėra prastas, tačiau pasirodė ganėtinai vidutiniškai holivudiškas.

 

Man suprantamas pagrindinės veikėjos profesinis susireikšminimas, nes tai svarbu bet kuriam save realizuojančiam menininkui, tas, sakyčiau, kad tai ir buvo viso šio filmo vinis. Kai kas pernelyg dirbtinoka, pavyzdžiui, lepšiu šiek tiek užaugintas sūnelis dirba kanapių-žolės parduotuvėje ir neišsaugoja savo santykių, nesugeba jausti pasitenkinimo iš gyvenimo, nes mamytė jam auklėdama irgi buvo primelavusi, koks jis šaunuolis ir puikuolis, nors berniukas iš tikrųjų turėjo susigrumti su savais sunkumais ir tapti savikritiškai kovojančiu socialiniu gyvuliu, kaip ir bet kuris kitas „normalus“ žmogus. Ar erzina tas paradoksas, kad veikėja pati meluoja išsijuosusi, tačiau pati smerkia, kai jai pačiai kalama, kokia ji puiki rašytoja, nors taip nėra? Ne, neerzina, neerzino ir tas komerciškai išartikuliuotas, supjaustytas ir žiūrovam patiektas santykių moralas, kad nebereikia nieko mąstyti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skambutis" / "The Ring"

Sveiki,

Aš taip pasiilgau gero siaubo filmo, kuris būtų truputį klasikinis ir jame „riedėtų“ tiesiog nesustabdomi įvykiai, kad griebiau pakankamai gerai įvertintą ir taip seniai, kad nepamenu, kas ir kaip, matytą ekranizaciją „Skambutis“ (angl. The Ring) (2002). 1998 metais pasirodžiusi japoniška šios istorijos ekranizacija sulaukė gerų atsiliepimų, tokių pat sulaukė ir šioji versija, tiesa, viena prastesnių versijų buvo sukurta šiemet. Su garsiąja aktore Naomi Watts ir tiek sulaukusių įvairiausių parodijų istorija turi kelti išties nemenką šiurpą.

Tiesą sakant, filmas pakankamai vidutinis, žiūrėti jį dėl siaubo, galima. Ar jis originalus? Istorija apie žmones, kurie pažiūri keistų įrašų juostą miršta po septynių dienų gal prieš penkiolika metų ir kėlė nemenką šiurpą, tačiau dabar ši idėja kiek nusidėvėjusi ir daugelis filmų apie įvairias juostas, paskui save besitampančias kameras tiek nustukeno šią idėją, kad atrodo kaip elementari siaubo filmo detalė. Kaip ir „Tamsus vanduo“, kuris man patiko kiek labiau nei ši juosta, buvo to paties siaubo knygų rašytojų kūrinys – panašūs tipažai, herojų santykiai, būtinai į mistinį dvasių pasaulį įtraukti vaikai. Tiesą sakant, pats filmas nesužavėjo, nors tai ir atmosferinis filmas, su tam tikra žurnalistine tiriamojo pobūdžio detektyvine istorija, kuri ir intriguoja, ir verčia numatyti įvykius į priekį. 

Tiesa, finalas jau tapo tikra tokių istorijų kliše ir paplito kaip maras po siaubo filmo industriją. Galbūt vertėtų kalbėti apie įtaką ir tai, kaip šis ir dar keli to laikmečio panašūs filmai iš Azijos pakeitė amerikietiško siaubo filmo istorijų struktūras, tad „Skambutį“ galima laikyti įtakinga kino juosta, anuomet išgąsdinusį ne vieną žiūrovą, tačiau šiandien man filmas pasirodė tik pusė velnio.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stefani Deili" / "Stephanie Daley"

Sveiki,

Dar vienas filmas su puikiąja Tilda Swinton „Stefani Deili“ (angl. Stephanie Daley) (2005). Tiesą sakant, filmą buvau matęs beveik prieš 10 metų, kai jis vos tik pasirodė ir tuokart jis buvo mane itin sužavėjęs, šiandien jį pažiūrėjau visai kaip šviežią, nes praktiškai nebeatsiminiau siužetų vingių, o ir tada Tildos vardas man buvo menkai žinomas ir kaip aktorės aš jos itin nepastebėjau, todėl buvo puiki proga iš naujo pažiūrėti filmą, kuris pasakoja itin jautrią jaunos merginos gimdymą tualete istoriją. 

Tiesą sakant, filmo pradžia šiek tiek nuvilianti – niūri, truputi negyva, bet visumoje filmas puikus. Ir vien dėl geros Tildos Swinton vaidybos, bet ir dėl puikaus dvisluoksnio scenarijaus. Režisierei pavyko atskleisti besilaukiančios moters kančias, dvejonės dėl neištikimybės ir jaunos merginos bylą dėl naujagimės nužudymo. Dvi siužeto linijos eina greta ir viena kitą papildo. Toks pasakojimo būdas išties dėkingas, nes jis dažnai atskleidžia daugiasluoksnį santykių paradoksalumą. 

Bendra filmo charakteristika: niūri, baisi ir slogi. Bet tokius gi filmus aš ir mėgstu. Kai pasirodė scena, kaip jaunoji veikėja gimdo tualete, trumpam, kaip ir prieš 10 metų, sustojo kvėpavimas, nes tokios emociškai paveikios scenos, o svarbiausia, vykusios scenos, itin prikausto. Gal filmas neturi tokio ryškaus socialinio aborto problematikos, tačiau čia iš esmės taip pat paliečiamos lytinio švietimo problemos, kurios puikiai suveikia kaip edukacinė priemonė, bet kažin, ar šis filmas tiktų kaip mokomoji priemonė mokykloms. Visgi tai filmas suaugusiems, su ryškia problemine linija. Filmas emocionalus, subtilus ir paveikus, todėl įtariu, kad itin patiks kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela