Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Disko berniukas" / "Disco boy"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl. Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau, nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.

 

Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją, kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo santykį su tikrove...

 

Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios, sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.

 

Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota, pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai nuvylė.

 

Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų režisieriaus interviu. Spausti ČIA.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Rašytojas" / "The Writer"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Lietuvoje turime unikalų režisierių Romą Zabarauską, kuris vienintelis kine Marijos Žemėje kuria lietuvišką LGBTQ kiną. Šįkart apie jo filmą „Rašytojas“ (angl. The Writer) (2023) tikriausiai, jeigu neklystu, iš trilogijos „Advokatas“ (2020), „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“ (2025), kuris pasirodys šiais metais.

 

Visgi buvau kone šventai įsitikinęs, kad R. Zabarauskas gali režisuoti gerai, tačiau jam papuola silpnoki scenarijai ir siužetai, tačiau šįkart pažiūrėjęs „Rašytoją“ pagalvojau visiškai priešingai: neblogas scenarijus, tačiau realizuota labai taupiai ir silpnokai. Žinau, kaip sudėtingai kartais reaguoja į kritiką kūrėjai, tačiau turiu lyg ir atsiprašinėdamas būti sąžiningas – filmas silpnokas ir bandžiau visaip žiūrėdamas pateisinti tam tikrus realizavimo sprendimus, kurie, manau, visgi buvo sprendžiami tikriausiai dėl pandemijos ir finansinių dalykų.

 

Istorija pasakoja apie du pagyvenusius vyrus – lietuvį Kostą, kuris gyvena JAV-ose jau kokius tris dešimtmečius ir yra rašytojas, tačiau vienišius, bei apie Dimą – po Nepriklausomybės Lietuvoje pasilikusį rusą. Abu juos sieja sovietinės armijos praeitis, jiedu turėjo romantinių santykių. Dima – biseksualus, Kostas – gėjus. Po daugybės nesimatymo metų Dima aplanko Kostą ir šis filmas yra vieno vakaro jų susitikimo ir prisiminimų istorija. Praktiškai beveik visa istorija nufilmuota viename dideliame amerikietiško stiliaus bute, kuriame vakarieniauja šie veikėjai ir dalijasi savo istorijomis.

 

Prie scenarijaus dirbo Artūras Tereškinas, tad man suprantami tie diskusiniai dialogai. Iš esmės filmas suspaustas į labai plačius problematikos blokų rėmus, tad kartais atrodo, kad susitiko ne du seni buvę meilužiai, bet „Valanda su Rūta“ skirtingoms pozicijoms atstovaujantys TV kviestiniai politikai. Kita vertus, tai lyg ir pateisinama, nes vyrai dalijasi skirtingomis patirtimis, bet esminė problema yra jųdviejų tapatybės ir pritapimo klausimai, kurie atskleidžia politiškai skirtingas perspektyvas, todėl vyrai lyg ir diskutuoja, tačiau empatiškai vienas kito tarsi tyčia nesupranta, nes pirmenybę teikia debatams – štai kas gal trukdė, t. y. takoskyra tarp literatūrinio diskurso ir intymaus namų jaukumo, įvyksta kažkoks parodomasis pokalbių šou formatas neformalioje erdvėje.

 

Filmas labiau pavyko kaip politinis teatralizuotas manifestas, nei meninis. „Atsišaudantys“ vienas kitam Dima ir Kostas kuria iš esmės žiūrovams parodomuosius probleminius Lietuvoje aktualius homoseksualumo klausimus, susijusius su homofobija, (po)sovietine ir amerikietiška politika. Kovos ringas: ką reiškia būti rusu Lietuvoje ir gyventi biseksualiam santuokoje ir ką reiškia būti pripažintam, bet svetimam dėl savo lietuvybės JAV-ose. Nors pritapimo svetimoje kultūroje jausmas yra atraminis „Rašytojo“ atskaitos abiejų veikėjų taškas, tačiau daug politizuojama dėl tautinių ir politinių sąlygų, kurios apibrėžia kas yra kas.

 

Galiausiai Dima vienoje vietoje ištaria, kad jį apibrėžia ne politika ir tautinė tapatybė, bet jo kaip asmens pasirinkimai, tačiau vėlei grįžtama prie tų pačių politizuotų koncepcijų, atrodo, kad dialogai tyčia konstruojami kuo daugiau perteikti aptariamų problemų su vis kitoniškais pavyzdžiais, todėl atrodo, kad filmas panoramiškai stengiasi pereiti per visus esminius klausimus: homoseksualų santuokų įteisinimą, homofobiją, biseksualumo šeimos kūrimo perspektyvą, sovietines traumas, tapatybės užsislaptinimą dėl nesaugumo... Be jokios abejonės, scenarijus, sakyčiau, geriau tiktų ne kino filmo formatui, bet teatro scenos pastatymui, nes dialogai labai literatūriškai angažuoti (kita vertus, ar ne didžioji Holivudo filmo dalis irgi kalba panašiai?).

 

Šiaip dialogas kaip diskusinis žanrinis variantas sukaltas funkcionaliai permąstyti ir žadinti žiūrovą platesnėms diskusijoms už filmo ribų, tačiau meniniame filme tai tapo pernelyg akivaizdžiai deklaratyvu, neliko subtilumo kalbėjime, įtampos tarp veikėjų, todėl aktoriai (Jamie Day ir Bruce Ross) neatrodė itin sau patogūs, kur kas paprasčiau jiems mylėtis, pjaustyti svogūnus, pilstyti vyną, nes tikriausiai pratę ne prie kalbėjimo, o prie natūralesnio veiksmo. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, priešingai – jis reikalingas ir man suprantama R. Zabarausko vizija, tik ar jis paveikia šiame intymiame Kosto namų bute, kai pilstomas vynas ir iš lentynos traukiamos knygos? Pradžioje išties man suskambėjo intelektualinės Woody Allen (įskaitant ir garso takelį Niujorke) pokalbių situacijos, tačiau Allenas turi savitą braižą, kuriame daug pašaipos ir intelektualaus komizmo iš šiaip jau pažeidžiamų nacionalistinių pozicijų, o Zabarauskas kuria politizuotą atleidimo graudžią susitaikymo ir priėmimo istoriją labai įprastais ir matytais kine būdais. Manau, filmas nors ir menine prasme nėra itin pavykęs, bet dialogais ir diskusija Lietuvoje aktualus ir reikalingas.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už utopijos sienų" / "Kitapus sienos" / "Beyond Utopia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų, kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir sukūrė grožinės literatūros kūrinį.

 

Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia) (2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.

 

Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa gyvais lavonais.

 

Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato. Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo kamerų...

 

Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo, nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis. Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Femme" / "Femme"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

 

Džiaugiuosi tais momentais, kada per kino festivalius prasprūdę filmai vienaip ar kitaip po laiko atsiranda vėlei mano dėmesio lauke ir galiu juos pasižiūrėti. Pernai Kino pavasaryje buvo rodomas britų režisierių Sam H. Freeman ir Ng Choon Ping filmas „Femme“ (angl. Femme) (2023). Kai kur mačiau, kad filmo pavadinimas verčiamas kaip „Moteris“ ar net „Moterys“, tačiau būtent Kino pavasario festivalis išlaikė originalų pavadinimą „Femme“. Tai ilgametražis režisierių darbas, sukurtas remiantis tų pačių autorių 2021 metais pristatytu trumpametražiu filmu „Famme“, kuriame nusifilmavo vienas mėgstamiausių, bent jau man, jaunosios kartos europiečių aktorių Harris Dickinson. Tačiau ilgojoje filmo versijoje jau veikia kitas aktorių kolektyvas, iš kurių išskirčiau žinomą britų aktorių George MacKay, kuris, mano galva, sukūrė itin jautrų, nors ir smurtaujantį ir homofobiškai neigiantį asmenybės tipažą.

 

Filmas tamsus kaip koks naktinis klubas. Didžioji dalis veiksmo vyksta vakare abra jau visai naktį. Vieno homoseksualų klubo drag artistas Džiulas, persirengiantis moterimi, po renginio pastebi, kad neturi cigarečių, todėl nusprendžia nė nepersirengęs greitai nukulniuoti iki parduotuvės. Ten jis susiduria su homofobiška vaikinų grupe, nesusilaikęs atsikerta ir už tai jį primuša vadeiva Prestonas, palikdamas galvoje didžiulę žaizdą. Po kiek laiko Džiulas visgi susiranda Prestoną ir netgi jį suvedžioja, kad galėtų atkeršyti už užpuolimą...

 

Žodžiu, filmas įtemptas ir nepatogus. Čionai nemažai homofobinės ir LGBTQ bendruomenės susipriešinimo, fokusuojantis daugiau ne į kolektyvines nesantaikas, bet į asmeninę Džiulo keršto istoriją. Žiūrovui kiek keista, kad Džiulas suvedžioja homofobą Petersoną, kuris, pasirodo, yra tik save neigiantis homoseksualas. Jų susitikinėjimai paremti brutaliu seksu, Prestonas paverčia savo auką dar didesne auka, tačiau Džiulas nesipriešina, jis stengiasi jį nufilmuoti ir atskleisti pasauliui, kad viskas yra ne tai, kaip yra. Galiausiai vieno vakarėlio metu įvyksta lūžis ir psichologiškai Prestonas iš dominuojančio tampa paklusnus Džiului, tenkina jo įgeidžius, todėl filmas iš esmės nagrinėja seksualumo temą, kuri veikia socialinių vaidmenų įsitikinimus ir „lovos reikalus“. Kaip žinia, net karaliai gali savo tarnams intymumo akimirką tapti nuolankiais patarnautojais, kad tik jų instinktai būtų patenkinti, tokiuose geismo momentuose socialinės kaukės nukrinta ir nebegalioja.

 

Kitą vertus, visgi filmas laikosi dėl psichologinių erotinių įtampų. Auka grįžta pas smurtautoją, todėl žiūrovas priverstas spėlioti, ar Džiulas stengiasi kerštauti, ar iš tikrųjų yra priklausomas kaip mazochistas nuo seksualinio smurto. Deja, filmo finalas išsprendžiamas gana schematiškai ir nuspėjamai. Įsitraukęs Džiulas į keršto intrigas galiausiai priartėja prie Prestono užgožtos ir smurtu bei agresija pasislėpusios švelniosios asmenybės pusės, bet ar to pakaks, kad Džiulas iš tikrųjų atleistų?

 

Manau, filmo nepatogumo didelė dalis kyla iš to, kad režisieriai hiperbolizuotai kryžmina socialinių grupių atstovų stereotipus: baltasis smurtautojas ir narkotikus vartojantis cholerikas bei jautrus ir empatiškas, bet orumą ginantis juodaodis Džulsas, neatitinkantis stereotipinio vyriškojo brito tipažo. Du itin skirtingi pasauliai, rasės, santykis su seksualumu priveda prie skaudaus dvilypumo, nes žmonės yra priversti smurtauti, kad paslėptų savo pažeidžiamumą, nors labiausiai už viską būtent norisi Prestonui švelnumo, saugumo ir ilgalaikių stabilių santykių. Filmas man labai patiko, net nesitikėjau, (čia panašiai kaip su originalumo nestokojančiu filmu „Medusa Deluxe“ (2022)), nors filme „Femme“ yra nemažai schemų ir tyčia utriruotų psichologinių manipuliacijų, tačiau dėl to filmas nepraranda savo psichologinių pamatų ir interpretavimo galimybių. Nors filmas lyg ir atlieptų LGBTQ indeksą, iš kitos pusės, kinas, deja, neturi homofobinio indekso, tačiau čia jis irgi, jeigu būtų, labai tiktų, nes šie du pasauliai labai gretinami ir atskleidžia šį bei tą apie tariamas mūsų vertybes ir įsitikinimus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego draugija" / "La sociedad de la nieve" / "Society of the Snow"

 

Sveiki,

 

Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“ – visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas nors kitas už tai jam atseikėjo.

 

Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti itin daug.

 

Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko 27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas, kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai, dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.

 

Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant visas moralines ribas.

 

Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės, socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje, bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos, kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš čia kapitonas" / "Io capitano"

 

Sveiki,

 

Italų režisierius Matteo Garrone paprastai kas kelerius metus pristato vis po naują savo filmą. Kaskart vis kitokio žanro ir stiliaus. Naujausias jo darbas „Aš čia kapitonas“ (it. Io capitano) (2023) buvo pristatytas ir 2024 metų Kino pavasaryje, kuriame sulaukė nemažai gerų atsiliepimų. Esu matęs keletą jo darbų ir galiu pasakyti, kad labai sukrėtė jo filmas „Dogman“ (2018), todėl nemažai tikėjausi ir iš „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija nufilmuota Senegale ir Maroke. Paprastai Garrone dirba su tėvynainiais italais, tačiau šįkart pasakoja istoriją iš Afrikos pabėgėlių, plūstančių į Italiją, perspektyvos. Panašiai kaip lenkų režisierė A. Holland savo naujausiame filme „Žalia siena“ (2023) apie Artimųjų Rytų pabėgėlius, plūstančius priverstinai iš Baltarusijos į Lenkiją, Lietuvą, Latviją. Tiesa, „Žalia siena“ man kur kas labiau patiko ir įtikino, nei dekoratyvinis „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija pasakoja apie du penkiolikmečius, kurie tikėdamiesi šviesesnio rytojaus sumano iš Senegalo pabėgti per dykumą į Europą. Du pusbroliai ilgą laiką taupo pinigus ir galiausiai prisimelavę savo šeimoms pabėga, nepaisydami įspėjimų, kad daugelis žūva net nepasiekę Europos krantų. Iš tikrųjų du pusbroliai susiruošia į ilgą kelionės išbandymą, kuriame jie bus apgauti, sumušti, atskirti ir vėl likimo ir atkaklumo bei draugystės pastangų suvesti. Nepasakosiu visos istorijos gairių, ji labai primena „Odisėją“, tačiau turi nemažai aliuzijų į Senojo Testamento tekstus.

 

Pagrindinis veikėjas Seidu pasižymi išskirtinai teigiamomis savybėmis. Jis įkūnija beveik šventąjį (neskaitant fakto, kad melavo motinai ir ją paliko nežinioje), kuris apsiima ne tik gelbėti pusbrolį, bet ir Nojaus primenantį pabėgėlių laivą. Besąlygiškai atlapaširdis ir visur pasiryžęs pasiaukoti ir gelbėti – toks veikėjas man asmeniškai neįdomus, jis multiplikacinis, idėjinis ir kuriamas kaip didaktinis šabloninis pavyzdys. Aišku, pakeri neprofesionalo ir su kamera „nedraugavusio“ pagrindinio aktoriaus Seydou Sarr atsidavimas ir užsidegimas, bet visumoje tai melaginga istorija, priešingai nei anksčiau sukurtas šokiruojantis „Dogman“, kuris kėlė nuostabą ir paliko daug klausimų. „Aš čia kapitonas“ labiau skirtas šeiminiam žiūrėjimui, aiškiam ir elementariam vertybių vadovėliniam sustatymui, bet ne provokacijai. Paprastai masėms toks filmas labai patinka, nes jis užbaigtas, nekyla abejonių ir parodo mums, ko trūksta mūsų pačių gyvenime – ogi sumauto heroizmo, kuris leistų patikėti, kad dėl tokių žmonių kaip Seidu bus išgelbėtas pasaulis.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela