Filmas: "Aš čia kapitonas" / "Io capitano"

 

Sveiki,

 

Italų režisierius Matteo Garrone paprastai kas kelerius metus pristato vis po naują savo filmą. Kaskart vis kitokio žanro ir stiliaus. Naujausias jo darbas „Aš čia kapitonas“ (it. Io capitano) (2023) buvo pristatytas ir 2024 metų Kino pavasaryje, kuriame sulaukė nemažai gerų atsiliepimų. Esu matęs keletą jo darbų ir galiu pasakyti, kad labai sukrėtė jo filmas „Dogman“ (2018), todėl nemažai tikėjausi ir iš „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija nufilmuota Senegale ir Maroke. Paprastai Garrone dirba su tėvynainiais italais, tačiau šįkart pasakoja istoriją iš Afrikos pabėgėlių, plūstančių į Italiją, perspektyvos. Panašiai kaip lenkų režisierė A. Holland savo naujausiame filme „Žalia siena“ (2023) apie Artimųjų Rytų pabėgėlius, plūstančius priverstinai iš Baltarusijos į Lenkiją, Lietuvą, Latviją. Tiesa, „Žalia siena“ man kur kas labiau patiko ir įtikino, nei dekoratyvinis „Aš čia kapitonas“.

 

Istorija pasakoja apie du penkiolikmečius, kurie tikėdamiesi šviesesnio rytojaus sumano iš Senegalo pabėgti per dykumą į Europą. Du pusbroliai ilgą laiką taupo pinigus ir galiausiai prisimelavę savo šeimoms pabėga, nepaisydami įspėjimų, kad daugelis žūva net nepasiekę Europos krantų. Iš tikrųjų du pusbroliai susiruošia į ilgą kelionės išbandymą, kuriame jie bus apgauti, sumušti, atskirti ir vėl likimo ir atkaklumo bei draugystės pastangų suvesti. Nepasakosiu visos istorijos gairių, ji labai primena „Odisėją“, tačiau turi nemažai aliuzijų į Senojo Testamento tekstus.

 

Pagrindinis veikėjas Seidu pasižymi išskirtinai teigiamomis savybėmis. Jis įkūnija beveik šventąjį (neskaitant fakto, kad melavo motinai ir ją paliko nežinioje), kuris apsiima ne tik gelbėti pusbrolį, bet ir Nojaus primenantį pabėgėlių laivą. Besąlygiškai atlapaširdis ir visur pasiryžęs pasiaukoti ir gelbėti – toks veikėjas man asmeniškai neįdomus, jis multiplikacinis, idėjinis ir kuriamas kaip didaktinis šabloninis pavyzdys. Aišku, pakeri neprofesionalo ir su kamera „nedraugavusio“ pagrindinio aktoriaus Seydou Sarr atsidavimas ir užsidegimas, bet visumoje tai melaginga istorija, priešingai nei anksčiau sukurtas šokiruojantis „Dogman“, kuris kėlė nuostabą ir paliko daug klausimų. „Aš čia kapitonas“ labiau skirtas šeiminiam žiūrėjimui, aiškiam ir elementariam vertybių vadovėliniam sustatymui, bet ne provokacijai. Paprastai masėms toks filmas labai patinka, nes jis užbaigtas, nekyla abejonių ir parodo mums, ko trūksta mūsų pačių gyvenime – ogi sumauto heroizmo, kuris leistų patikėti, kad dėl tokių žmonių kaip Seidu bus išgelbėtas pasaulis.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogman" / "Dogman"

Sveiki, gero kino gerbėjai,

Italų režisierius Matteo Garrone tikriausiai po „Gomorra“ (2008) filmo kaip kino meistras nebekelia jokių abejonių. Nors nemačiau to filmo, skirto italų mafijos pasauliui perteikti, bet galbūt jau teks pažiūrėti, nes po jo Kanų kino festivalyje puikiai įvertintos dramos „Dogman“ (angl. Dogman) (2018) teko šiek tiek atsigauti. Visų pirma, puikus scenarijus ir puikiai perteiktos aštrios emocijos, psichologiniai daugiasluoksniai pasakojimo klodai.

M. Garrone šiam scenarijui panaudojo tikrą istoriją, nutikusią Romos priemiestyje, tik filmavimo aikštelėje jis gerokai nutolo nuo biografinės istorijos, kadangi sudėjo visai kitus filme esančius istorijos akcentus. Istorija pasakoja apie šunų prižiūrėtoją, kirpėją Marčelo, kuris dalijasi dukrelės globa su buvusia žmona. Pats vos suduria galą su galu ir yra nuolat terorizuojamas vietinio nusikaltėlio, vadinamo Simoncino, buvusio boksininko, nuo kurio kenčia visas rajonas... Marčelo jam parūpina kokaino, kad šis nuo jo atstotų ir paliktų jį ramybėje, bet kuo lengviau jis gauna iš Marčelo dozę, tuo Simone labiau prie jo prisiriša...

Iš esmės filmas aštrus nuo pirmųjų minučių, režisierius mus „patupdo“ į nesaugų priemiesčio rajoną, kur galioja savitos taisyklės. Marčelo galėtume pavadinti absoliučiai nevyrišku vyru, kuris kerpa šunis ir jam rūpi šeiminiai dalykai, turi be galo didelę atjautą silpnesniems už save, ypač myli šunis. Jo šunų priežiūros centras vadinasi „Dogman“, bet iš tikrųjų šis angliškas pavadinimas tinka apibūdinti ir jo rajone esantį statusą – paklusnusis, kurį lengva stumdyti kaip šunytį, kuo akivaizdžiai ir naudojasi kur kas stipresnis Simoncino. Subordinuotasis vyrukas nė iš tolo neprimena nusikaltėlio, kol Simoncino jo neįtraukia į kriminalus. Čia iš esmės turi tuos tradicinius vyriškumo ir įsivaizduojamo vyriškumo pamokas, kurios neatitinka žmogaus prigimties ir elgesių normų. Stipriausi fizine jėga ir akivaizdžiai demonstruojantys primityvią agresiją išnaudos perpus silpnesnius už juos, kad patenkintų savo vyriškumo principus ir agresiją. Netipinė išnaudojimu ir subordinacija grįsta sąjunga toli gražu neatrodo kaip draugystė ir ji yra kankinanti ir žlugdanti Marčelo, kol jo psichika galiausiai pakrinka, kai jis patenka į kalėjimą...

Toliau seka keršto istorijos dalis, kuri atrodo tarsi atsitiktinė, nevykusiai suplanuota, bet žiūrovas tikriausiai nujaučiama, kad ji nebus nė vieno veikėjo labui ir nugalėtojų šioje istorijoje tuo labiau nebus. Galiausiai tuo ir įsitikiname, kad šiuose žiauriai toksiškuose vyrų santykiuose įvyksta nepataisoma tragedija, kuri išryškina psichologinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Juk kuo labiau muši šunį, tuo jis labiau tampa agresyvus, visai kaip Marčelo, todėl šuns simbolis tampa žmogiškosios suluošintos psichologijos simboliu, kitaip sakant, išryškėja pagrindinė šio filmo mintis: jeigu su žmogumi elgsiesi kaip su gyvuliu, galiausiai jis ir atsakys tau kaip gyvulys.

Filmas man be galo patiko, aštrūs ir emociškai taikliai perteikti dialogai, subtilybės, tamsiųjų kvartalų perteiktos bendruomenės grimasos, apie kuriuos galime sužinoti nebent iš laikraščių. Filmas, kad ir labai emociškai užaštrintas, atrodo kažin koks natūraliai gyvas, tikriausiai, dėl Kanuose geriausio aktoriumi pripažinto Marcello Fonte vaidybos, kuriam šis vaidmuo buvo debiutas, pats aktorystės niekada nesimokęs. Geruose režisieriaus rankose debiutantai tampa tikrų tikriausiais briliantais ir M. Fonte kaip tik toks grynuolis. Slogus, psichologiškai pagrįstas filmas apie žeminamą žmogų, kuris kanda taip skaudžiai, kaip tik gali kąsti ilgai kankinamas žvėris. Gurmanams privalomas filmas, o aš žemai lenkiuosi, nes nesitikėjau, kad taip filmas mane paveiks.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka apie pasakas" / "Tale of Tales" / "Il racconto dei racconti"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiemet Kanų kino festivalyje pristatyta italų režisieriaus Matteo Garrone juosta „Pasaka apie pasakas“ (angl. Tale of Tales) (2015) sulaukė išties gerų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius puikiai žinomas gana skirtingomis kino juostomis, o Lietuvoje bene žinomiausia jo juostą „Gomora“ apie italų mafiją išpopuliarino „Kino pavasaris“. Tiesą sakant, taip ir nepamačiau „Gomoros“ iki galo, nes tikriausiai buvau ne tose rogėse, kad pasinerčiau į gangsterių niūrų ir tamsų pasaulį, o štai „Pasaka apie pasakas“ – jau visai kitoks žanras ir, pripažinkime, labai netikėtas iš režisieriaus.

Kurti pasaką suaugusiems iš žinomų pasakų motyvų gal ir ne pats geriausias sumanymas, kadangi smarkiai režisieriai paskutiniu metu už Atlanto buvo pasistūmėję šioje srityje visaip pasakų veikėjus pavertę raganų medžiotojais, šaltakraujais vampyrais ir visaip kitaip kameros burtų lazdelėmis suteikę klasikiniams personažams naujų galių ir gebėjimų, konvertuodami šį žanrą visai į nuotykių ir veiksmo trilerių žanrus. „Pasaka apie pasakas“ toli gražu nėra gimininga šiems filmams, nes režisierius iš esmės atsisako komercinio tipažo – tenkinti žiūrovo jusles ir vesti vien tik siužetine linija. Šis filmas priešingai – ardo siužetinį tikslumą ir pateikia tris atskiras pasakojimo linijas apie du karalius ir vieną karalienę, kurių siužetines linijas nesunku atpažinti iš pasakų. Tačiau filmas toli gražu nėra vien tik pasaka, nes režisieriui rūpi neatskleistas pasakų kaip pasakojimo elementas – negatyvioji tamsioji pusė. 

Čia personažai lyg ir turi tam tikrų troškimų ir norų, pvz., karalienė susilaukti vaikelio ir pan., tačiau viskas konstruojama, kad kontekste ryškinamos ydingos personažų savybės – pavydas, godumas, kvailumas, gašlumas ir t. t. Filme rasite ir subtilios ir akivaizdžios simbolikos, pvz., ekvilibristas ant lyno finalinėje scenoje viską vėl išbalansuoja ir sustato į savo vietas. Režisierius derina pasakų motyvus visiškai kitu keliu – stengiasi nenutolti nuo viduramžių dvasios, todėl didelį pagyrą galiu pasakyti apie kostiumus ir apskritai apie atmosferą.

Filmo ryškiausios žvaigždės neabejotinai – Vincent Cassel, kuris jau pasakoje turėjo patirties prancūzų „Gražuolė ir pabaisa“ ir visiškai naują žanrą atradusi Salma Hayek, kuri kaip visada savo emocionalumu atiduoda 100 proc., bet dėl savo meksikietiškų šaknų ir tarsenos ne visada gaunanti gerus vaidmenis. Žinote, buvo įdomu stebėti šiuos aktorius šiuose amplua. 

Apskritai filmas gal nesužavėjo, neįtraukia taip, kaip įtraukia komerciniai pasakų modifikuoti filmai, bet šis filmas reikalauja kito stebėtojo lygio – suvokti novatorišką režisieriaus žvilgsnį, pastebėti idėjos niuansus ir kitus dalykus. Šiaip ar taip skonio reikalas, tačiau filmas tikrai nėra prastas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela