Sveiki,
gero kino gerbėjai,
Italų
režisierius Matteo Garrone tikriausiai po „Gomorra“ (2008) filmo kaip kino
meistras nebekelia jokių abejonių. Nors nemačiau to filmo, skirto italų mafijos
pasauliui perteikti, bet galbūt jau teks pažiūrėti, nes po jo Kanų kino
festivalyje puikiai įvertintos dramos „Dogman“ (angl. Dogman)
(2018) teko šiek tiek atsigauti. Visų pirma, puikus scenarijus ir puikiai
perteiktos aštrios emocijos, psichologiniai daugiasluoksniai pasakojimo klodai.
M.
Garrone šiam scenarijui panaudojo tikrą istoriją, nutikusią Romos priemiestyje,
tik filmavimo aikštelėje jis gerokai nutolo nuo biografinės istorijos, kadangi
sudėjo visai kitus filme esančius istorijos akcentus. Istorija pasakoja apie
šunų prižiūrėtoją, kirpėją Marčelo, kuris dalijasi dukrelės globa su buvusia
žmona. Pats vos suduria galą su galu ir yra nuolat terorizuojamas vietinio
nusikaltėlio, vadinamo Simoncino, buvusio boksininko, nuo kurio kenčia visas
rajonas... Marčelo jam parūpina kokaino, kad šis nuo jo atstotų ir paliktų jį
ramybėje, bet kuo lengviau jis gauna iš Marčelo dozę, tuo Simone labiau prie jo
prisiriša...
Iš
esmės filmas aštrus nuo pirmųjų minučių, režisierius mus „patupdo“ į nesaugų priemiesčio
rajoną, kur galioja savitos taisyklės. Marčelo galėtume pavadinti absoliučiai
nevyrišku vyru, kuris kerpa šunis ir jam rūpi šeiminiai dalykai, turi be galo
didelę atjautą silpnesniems už save, ypač myli šunis. Jo šunų priežiūros
centras vadinasi „Dogman“, bet iš tikrųjų šis angliškas pavadinimas tinka
apibūdinti ir jo rajone esantį statusą – paklusnusis, kurį lengva stumdyti kaip
šunytį, kuo akivaizdžiai ir naudojasi kur kas stipresnis Simoncino. Subordinuotasis
vyrukas nė iš tolo neprimena nusikaltėlio, kol Simoncino jo neįtraukia į
kriminalus. Čia iš esmės turi tuos tradicinius vyriškumo ir įsivaizduojamo
vyriškumo pamokas, kurios neatitinka žmogaus prigimties ir elgesių normų. Stipriausi
fizine jėga ir akivaizdžiai demonstruojantys primityvią agresiją išnaudos
perpus silpnesnius už juos, kad patenkintų savo vyriškumo principus ir
agresiją. Netipinė išnaudojimu ir subordinacija grįsta sąjunga toli gražu
neatrodo kaip draugystė ir ji yra kankinanti ir žlugdanti Marčelo, kol jo
psichika galiausiai pakrinka, kai jis patenka į kalėjimą...
Toliau
seka keršto istorijos dalis, kuri atrodo tarsi atsitiktinė, nevykusiai
suplanuota, bet žiūrovas tikriausiai nujaučiama, kad ji nebus nė vieno veikėjo labui
ir nugalėtojų šioje istorijoje tuo labiau nebus. Galiausiai tuo ir įsitikiname,
kad šiuose žiauriai toksiškuose vyrų santykiuose įvyksta nepataisoma tragedija,
kuri išryškina psichologinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Juk kuo labiau
muši šunį, tuo jis labiau tampa agresyvus, visai kaip Marčelo, todėl šuns simbolis
tampa žmogiškosios suluošintos psichologijos simboliu, kitaip sakant, išryškėja
pagrindinė šio filmo mintis: jeigu su žmogumi elgsiesi kaip su gyvuliu,
galiausiai jis ir atsakys tau kaip gyvulys.
Filmas
man be galo patiko, aštrūs ir emociškai taikliai perteikti dialogai,
subtilybės, tamsiųjų kvartalų perteiktos bendruomenės grimasos, apie kuriuos
galime sužinoti nebent iš laikraščių. Filmas, kad ir labai emociškai
užaštrintas, atrodo kažin koks natūraliai gyvas, tikriausiai, dėl Kanuose
geriausio aktoriumi pripažinto Marcello Fonte vaidybos, kuriam šis vaidmuo buvo
debiutas, pats aktorystės niekada nesimokęs. Geruose režisieriaus rankose
debiutantai tampa tikrų tikriausiais briliantais ir M. Fonte kaip tik toks
grynuolis. Slogus, psichologiškai pagrįstas filmas apie žeminamą žmogų, kuris
kanda taip skaudžiai, kaip tik gali kąsti ilgai kankinamas žvėris. Gurmanams
privalomas filmas, o aš žemai lenkiuosi, nes nesitikėjau, kad taip filmas mane
paveiks.
Mano
įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 71/100
IMDb: 7.2
Jūsų
Maištinga Siela
