Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Visiškai pakvaišusi" / "Re loca"

 Sveiki,

 

Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.

 

Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja reklama...

 

Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas, primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias, laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidas" / "Mug" / "Twarz"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“ (2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).

 

Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai – pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.

 

Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė, kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė nenori jo nė akyse regėti...

 

Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą: iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro nuolat! Ir jie šaunuoliai.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Griaustinio kelias" / "Thunder Road"

 Sveiki,

 

Tęsiu vėl nepriklausomo kino peržiūras, vėl vakarais norisi įsisiurbti kokią istoriją ir trumpam ilgais birželio vakarais pamiršti rytdienos darbus. Šįkart pasirinkau filmą „Griaustinio kelias“ (angl. Thunder Road) (2018), kurį režisavo Jim Cummings. Pastarasis režisierius šiam filmui pats parašė scenarijų ir netgi atliko pagrindinį Džimio Arnaudo vaidmenį.

 

Istorija pasakoja apie policininką, kuris netikėtai neteko motinos. Per laidotuves sutrikęs ir palūžęs policininkas bando išlieti skausmą susirinkusiems, tačiau jo gedulas netikėtai tampa internetine parodija. Džimis išties išgyvena nelengvą laikotarpį. Atskirai gyvenanti su dukra žmona padavė skyrybų dokumentus, o ir darbe, kuriame, atrodo, gavo daugiausia apdovanojimų ir pripažinimo, nebesiseka. Vis dažniau seržantas siunčia jį namo pailsėti, o mažoji dukrelė taip pat pastebi, kad tėvelis truputį ima elgtis neadekvačiai, jį lygioje vietoje užklumpa įsiūčio priepuoliai, kurie baigiasi neadekvačiais sprendimais. Netrukus viršininkas jį išspiria iš darbo ir atrodo, kad Džimiui nebeliko dėl ko gyventi...

 

Man iš esmės patiko pats filmo koloritas. Tikriausiai per pastarąjį pusmetį iš matytų filmų jį išskirčiau kaip pačią rimčiausią komediją. Iš vienos pusės režisierius sugebėjo Džimio tragediją perteikti socialiai komiškai (aišku, kiek tik gali būti palūžęs žmogus komiškas), iš kitos puses filmo kūrėjas randa savitą balansą tarp Džimio beprotiško neadekvatumo ir aplinkinių, kurie, nepaisant šokio prie motinos karsto, vertina jį kaip žmogų. Tragikomedijos šioje istorijoje daug, nes visi „normalūs žmonės“ iš Džimio tikisi to paties normalumo t. y. pagedėti motinos dieną ar dvi ir vėl būti kietu policininku bei šaltai besiskiriančiu tėvu. Džimis savo išklibusiais standartais tarsi atsisako būti tuo „normaliu žmogumi“ ir visi jo žodžiai bei veiksmai prašosi pagalbos, užuojautos, supratimo, tačiau įsigalėjęs amerikietiškoje kultūroje liūdesio „nepatogumas“, jo slėpimas ir ignoravimas mums pasakoja apie iš vienos pusės sergančią visuomenę, o iš kitos – apie žmogų, kuris nemoka paprašyti tos pagalbos, nes nesuvokia sergąs.

 

Išskirčiau ir pagrindinio aktoriaus pasirodymą, kuris šiame filme ir gyvas, ir charizmatiškas, ir retsykiais forestiškai gampiškas, o kai kada labai normalus. Tai filmas apie sunkų gyvenimo periodą, kokį dažnas gyvenime vienaip ar kitaip patiriame, apie tą periodą, kuris neišsisprendžia per savaitę ar pusmetį, kartais tuos sudėtingus laikus tiesiog reikia patirti ir išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Sutartis" / "El pacto"

 Sveiki,

Buvau pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“ šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...

Filmas niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis, kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu, nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Filmas lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už borto" / "Overboard"

 

Sveiki,

 

Dar vienos komedijos perdirbinys, kurį režisavo Rob Greenberg yra filmas „Už borto“ (angl. Overboard) (2018), kuris pasakoja apie vienišą dviejų dukterų mamą Keitę, kuri stengiasi susitvarkyti su vaikais ir kaip nors pabaigti slaugės mokslus, kad galėtų išlaikyti vaikus. Per lemtingą atsitiktinumą ji paplūdimyje randa atmintį netekusį turtuolį Leonardą, su kuriuo konfliktavo. Iš paiko dykumo ji sukuria keistą istoriją, jog Leo yra jos vyras ir parsivedusi namo jį apgyvendina palėpėje, dienomis duodama užduotį prižiūrėti savo vaikus...

 

Filmo idėja išties nebloga. Kas nenorėtų namuose turėti vergo, kuris nudirbtų visus juodžiausius darbus? Įdomiausia, kad šioje komedijoje Leo yra absoliutus mulkis, nes praradęs atmintį net nesistengia nieko sužinoti apie save ir savo praeitį, net nepasitikrina savo asmens dokumentų, nepavarto kokio nors normalaus šeimos albumo, o besąlygiškai tiki ir priima Keitės informaciją, nors ir jaučia diskomfortą gyvendamas palėpėje.

 

Kitą vertus, tai komedijos absurdo reginys, kuriame ir neturėtų (?!) būti kokios nors logikos, filmas skirtas absoliučiai masinei pramogai. „Už borto“ prisodrintas klišinių amerikietiškų anekdotinių situacijų, žavių ir savo amplua išmanančių Holivudo aktorių, tačiau šioji komedija, kad ir kaip skaidrintų nuotaiką, ji neturi didelės išliekamosios vertės ir beveik galiu duoti nukirsti pirštą, jog ji pasimes ir pasimirš panašių „lengvų“ filmų virtinėje.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kusama: Begalybė" / "Kusama: Infinity"

 Sveiki,

 

Apie japonų menininkę Kusamą nebuvau nieko beveik girdėjęs, kol nepasirodė Heather Lenz sukurtas dokumentinis filmas „Kusama: Begalybė“ (angl. Kusama: Infinity) (2018). Tiesą sakant, kai tik pasirodė plačiau šis filmas, iš jo reklamų ir anonsų sužinojau apie neva labai įdomią tetą, kuri kuria Japonijoje skritulinį meną ir yra neva populiari dizainerė. Tokia populiari, kad aš jos iki tol net nežinojau. Nors iš kitos pusės neverta savęs kaltinti, planetoje gyvena beveik 8 milijardai žmonių ir visų menininkų, kad ir labai ryškių, neįmanoma žinoti ir pažinti, net savų lietuvių ne visus „susigraibau“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neblogai kritikų įvertintą dokumentinį filmą ir susipažinti ne tik su menininke, bet ir Japonija.

Visgi iš filmo ne to tikėjausi, gavau kur kas daugiau... Maniau, kad istorija pasakos apie nuo pat pradžių į mados ir meno viršūnes šaunančią kvaištelėjusią japonę močiutę, o iš tikrųjų didžioji Kusamos gyvenimo dalis yra komplikuota ir graudi. Istorija prasideda nuo Kusamos vaikystės, kai motina siųsdavo mažą dukrelę šnipinėti tėvo su meilužėmis, o baigėsi tuo, kad jaunoji Kusama, atsidūrusi dar prieš seksualinės revoliucijos saulėtekį JAV-ose, taip sudrebino visuomenę naujais ir aikštingais protestais bei pareiškimais, kad tėvai jos išsižadėjo. Būdama JAV japonė moteris ji negalėjo praktiškai konkuruoti tuo metu su pripažintais dailininkais, menininkais vyrais. Kusama visaip stengėsi ir, atrodo, jos menas, kuris netrukus tapo ne vien paveikslai, bet ir performanso dalimi, plačiai aptarinėjimi, bet neperkami ir savotiškai ignoruojami. Negana to, jos meno idėjas pasivogė tie patys pripažinti ir pateikė kaip savo inovacijas. Tuo metu Kusama išgyveno depresiją ir grįžo atgal į Japoniją, kur žurnalistai bandė ją paversti tiesiog bloga skandaliste... Galiausiai Kusama taip palūžo, kad bandydama ne kartą nusižudyti, ji galiausiai užsidarė į kliniką.

 

Neatskleisiu visų detalių, tačiau esminis menininkės dalykas yra tas, kad ji pusė gyvenimo gyveno ir tebegyvena klinikose, o menas jai yra terapija. Spalvų, margumynų gausa jos darbuose pasižymi begalybės siekimo polėkiu. Vienoje filmo vietoje nuskamba ir psichoanalitinė froidiška išvada, kad Kasumos unikalūs darbai randasi iš to, kad ji būdama maža užtiko tėvą su meiluže, o suaugusi negalėjo pakęsti sekso, todėl liko netikėjusi, vieniša, o dėl nuolatinio jos meno idėjų vogimo ir ignoravimo susirgusi depresija paniro į baisią tamsą... Galiausiai Kusama 10 dešimtmetyje sulaukė pelnyto pripažinimo visame pasaulyje ir buvo pripažinta kaip geniali menininkė, tačiau jau artėjant prie senatvės.

 

Žiūrėdamas šį filmą galvojau: nu neduok, dieve, būti menininku (gal dabar kiek lengviau, nes nebegalioja tautiniai ir lyčių standartai tiek, kiek anksčiau), tačiau negalėjimas realizuoti ir visuomenės atmetimas menininkui tikriausiai yra didžiausia kančia ir prakeiksmas. Filmas kviečia ne vien susipažinti su komplikuotu Kusamos gyvenimu, bet ir iškelia menininko prigimties klausimus, menininko santykį su standartais įgalintu sociumu. Visgi Kusamos darbai įspūdingi, filmą verta pažiūrėti vien dėl dailininkės idėjų ir jos unikalių darbų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Whitney" / "Whitney"

 

Sveiki,

Dar pamenu tuos laikus, kai Whitney Houston mirties paskelbimas (kaip ir anuomet Michael Jackson) prilygo tikrai katastrofinei bombai. Abu atlikėjai su savimi nusinešė ne tik juodaodžiams kultūrine ir politine prasme reikšmingą epochą, bet ir visam likusiam pasauliui. Prieš kelerius metus aptariau dokumentinį filmą apie W. Houston „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (2017) ir jis davė nemažai žinių ir aiškumo apie vieną talentingiausių atlikėjų pasaulyje. Po metų pasirodė kitas dokumentinis filmas „Whitney“ (angl. Whitney) (2018), kurį režisavo     Kevin Macdonald ir, pripažinsiu iškart, kad šioji nesaldesnė versija kapstosi kur kas giliau ir įdomiau, nei pirmasis filmas.

Negalėčiau niekam kitam šio filmo rekomenduoti, nei Whitney Houston asmenybe ir jos muzika besidomintiems žiūrovams. Kitiems, nežinau, ar būtų itin įdomu. Šiame dokumentiniame filme, sudurstytame iš įvairių koncertų, intervių ir asmeninių pačios atlikėjos artimųjų išsaugotų kadrų, vėl pateikiama nauja W. Houston gyvenimo perspektyva. Mokykloje patyrusi patyčias, vėliau išsiųsta į mergaičių katalikišką mokyklą, atlikėją suformavo kaip itin dvasingą ir tikinčią personą. Visgi šiame filme jos motina šneka kur kas mažiau nei aname filme. Dažniausiai beveik visi artimieji apie Houston atsiliepia labai šiltai, nors čia derinama ir su tamsiąja atlikėjos gyvenimo puse.

Kas mane nustebino? Ogi tai, kad truputį veidmainė jos motina Cissy Houston. Pastaroji buvo užmezgusi romaną su pastoriumi, todėl ji turėjo išsiskirti su vyru, o tai atsiliepė pačiai Whitney. Įdomiausia, kas pačioje filmo pabaigoje pabrėžiama, kad motina taip niekada ir nesužinojo, kad pačią Whitney vaikystėje tvirkino jos pusseserė irgi garsi atlikėja Dee Dee Warwick, o tai nulėmė ir pačios Whitney orientacijos neapsisprendimą. Ilgą laiką būdama šlovės viršūnėje ir netgi gyvendama santuokoje su skandalinguoju Bobby Brown, ji visus reikalus pavesdavo savo geriausiai ir artimiausiai draugei Robyn, kuri buvo beveik atvira lesbietė. Tarp moterų, kaip supratau, buvo ir romanas, kuriam itin prieštaravo jos artimieji, nes Houston viešojoje erdvėje turėjo išlikti nesusitepusi. Galiausiai įklimpusi iš nuovargio į narkotikus, kurie ją pagyvindavo, manau, o ir filmo kūrėjai tą pabrėžia, atsivėrė tiesus pragaras į savotiškos tapatybės ir asmenybės susiskaldymą t. y. kaltinimai iš juodaodžių, kad ji parsidavė baltaodžių muzikai, o vėliau ir tvirkinimai, skandalai ir barniai su vyru, kuris jai po neįtikėtinos šlovės po filmo „Asmens sargybinis“ ėmė pavyduliauti profesine prasme, nes staiga pasijuto žmonos šešėlyje. O kur dar tėvas, kuris po Robyn tapo atlikėjos reikalų tvarkytoju, pavogė iš jos milijonus, o po to dar padavė į teismą, norėdamas prisiteisti 100 milijonų dolerių, sakydamas, kad dukra jam skolingą. Tikriausiai tą lemtingą spermatozoidą, iš kurios ji atsirado.

Paskutinė vinis šioje istorijoje sukalama į atlikėjos karstą yra jos motinystės problematika. Nustebau, kad jos dukra Bobby troško savo garsiosios motinos mirties, abi kartu vartojo narkotikus, o didžiąją laiko dalį ji augo gastrolėse arba prižiūrima auklės, praktiškai nematydama savo bendraamžių. Visgi dukters likimas labai panašus į motinos, ją rado irgi mirusią vonioje. Ar ne likimo ironija, kad niekšelis ir ją prie bedugnės stūmęs B. Brown, kuris sutiko šiame filme duoti interviu, pats išnešė sveiką kailį, o žmona ir dukra numirė? Visgi filmas ne vien tik apie Whitney Houston problemas, bet ir apie talentą, dievo dovaną, aistringą dainavimą ir dar daug daug kitų puikių dalykų, kurie vyko iki maždaug 1992 metų. Filmas atskleidžia vėl tą patį esminį dalyką, kuris jau daugel metų mane jaudina: kaip žmogaus talentas paveikia to žmogaus asmeninį gyvenimą, o šlovė ir turtai atveria neretai asmenines pragaro skyles.

P. S. Whitney buvo rasta veidu plūduriuojanti vonioje, kai draugė nuėjo jai nupirkti keksiukų ir grįžo po 30 minučių. Savižudybė? Tikriausiai ne. Narkotikai? Galimas daiktas. Žmogžudystė už skolas? Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra, bet žmonės kalba, žmonės įtaria...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulėlydis" / "Napszállta" / "Sunset"

Sveiki,

Žodžiu, nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta) (2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.

Naujausias jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.

Nepasakosiu viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“ vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai, veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių, šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.

Visgi istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais, prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas, po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir daugiabriauniškumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela