Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą
dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos
keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines
spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart
nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę
juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution)
(2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą,
kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.
Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“,
absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų
nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota
teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į
Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai.
Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi
nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo,
empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių
kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog
išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o
užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.
Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai
pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio
istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol
negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios
organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji
nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių
vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme
išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius
kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už
menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo
trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija,
Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje
nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti
legaliai Alabamos kalėjimuose.
Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę,
kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore,
palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos
apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką...
Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys
rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji
iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas...
Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas
grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės
produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis
sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti
plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo
numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu
Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą
pamatyti.
Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos
elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes
sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio
nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto
kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas
neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai
neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų
mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.
Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos
gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir
tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais
pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų
ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės
laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja
tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu
tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos
veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau
prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir
galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.
Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš
vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo
bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis
naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės
Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o
jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai
supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį
paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės,
tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko,
jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu
prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji
susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.
Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi
iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios
dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo
motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį
muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio
pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu
singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai,
kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame
filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo
klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų
įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa
analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.
Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo
viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet
tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir
girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet
popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie
katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme
užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja,
pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie
koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių
subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai
dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai
smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę.
Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie
dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių
ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos,
kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų
klasę...
Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai
įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų
ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“,
kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad
O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų
pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo
pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo
būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo
save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos
populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai,
nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien
vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius
laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus
nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt
kas nors vieną dieną sukurs.
Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po
seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą
išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas
tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų
liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja
kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios
kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad pats geriausias
visų laikų dokumentinis serialas apie kriminalą man yra „Apkaltintas
žmogžudyste“ du sezonai – tas serialas toks geras, kad nuolat prie jo grįžtu
apmąstyti ir taip laukiu, kad būtų pradėtas trečiasis sezonas, bet kažin ar jis
apskritai bus kuriamas. Visgi to paties serialo kūrėjai, pasirodo, 2017 metais sukūrė
septynių serijų kitą dokumentinę istoriją – „Saugotojai“ (angl. The
Keepers), kuri nagrinėja labai seną vienuolės Cathy Cesnik neįtikėtinai
painią nužudymo istoriją. Galiu drąsiai teigti, kad serialą tiesiog nežiūrėjau,
o prasižiojęs prarijau, nes jis absoliučiai įtraukia nuo pat pirmosios serijos!
Istorija išties sudėliota labai puikiai, turint
galvoje, kad pasakojama apie tokius senus įvykius, kad sudėtinga apskritai
viską iš naujo po 50 metų sudėlioti į lentynas. O viskas prasidėjo nuo sesers
vienuolės Cathy Cesnik (Keti Kesnik, naudosiu rašydamas anglišką variantą) 1969
metų lapkričio 7 dienos dingimo Baltimorėje. Jai tuo metu tebuvo 26 metai, o
jos kūnas atrastas apleistoje vietoje tik sausio 3 dieną Launsdaune, Baltimorės
priemiestyje. Įdomu tai, kad jos purvinas automobilis buvo pastatytas dar tą patį
vakarą už gatvės vingio, netoli jos namų, kur ji gyveno viename kambaryje su
kita vienuole seserimi Rasell. Cathy Cesnik, kurios pilnas vardas Catherine
Anne Cesnik (1942-1969), kurį laiką buvo atrinkta ir išleista gyventi
pasaulietinį gyvenimą ir dirbo viename iš katalikiškų mokyklų mokytoja. Po daugiau
nei 50 metų jos buvusios mokinės (dabar jau garbingo amžiaus pensininkės) imasi
iš naujo tirti jos nužudymo istoriją, kurią pakankamai atsainiai anuomet tyrė
Baltimorės pareigūnai...
Iš pradžių atrodo, kad serialas detaliai narstys
pačias įvairiausias Cathy nužudymo versijas, tačiau serialas netikėtai pasisuka
visiškai kita linkme ir ima pasakoti paralelines istorijas, susijusias su Cathy
mokykla, kurioje ji dirbo mokytoja. Patikėkite, suaugusių ir jau senstelėjusių
moterų liudijimai, kai jos dar tebuvo tik pažeidžiamos mokinės, išties
sukrečia. Serialas tyrinėja galimą Bažnyčios ir policijos dangstymą, siekiant
nuslėpti įtarimus dėl seksualinio piktnaudžiavimo ir susijusius nužudymus. Kai
kurios buvusios mokinės teigė, kad tėvas Maskell netgi parodė joms sesers Cathy
kūną po jos dingimo, siekdamas jas įbauginti ir priversti tylėti. Buvusios
sesers Cathy mokinės Gemma Hoskins ir Abbie Fitzgerald Schaub, nepriklausomai
ėmėsi tyrimo ir surinko šokiruojančius liudijimus iš kitų aukų ir susijusių
asmenų, bandydamos išspręsti paslaptį ir rasti teisingumą seseriai Cathy.
Serialas parodo jų didžiules pastangas ir kliūtis, su kuriomis jos susidūrė.
Įdomu tai, kad tėvas A. Josephas Maskellas
(gimęs 1939 m. balandžio 13 d. – miręs 2001 m. gegužės 7 d.) buvo kapelionas ir
patarėjas Archbishop Keough vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo sesuo Cathy
Cesnik 1969 metais. Jis dirbo šioje visų mergaičių katalikiškoje mokykloje
Baltimorėje nuo 1967 iki 1975 metų ir tvirkino daugybę mergaičių savo kabinete,
vaizduodamas ginekologą, išvarinėdamas velnią ir leisdamas savo atsivestiems
vyrams prievartauti nepilnametes. Tuo metu Baltimorėje katalikų kunigai buvo
labai įtakingi, o Maskellis ypač buvo apsaugotas, kadangi jo brolis dirbo
policijoje. Pasiskųsti ir užtraukti savo šeimai gėda prieš Baltimorės visuomenę
tiesiog... tuo metu negalėjai. Pirmieji rimti kaltinimai viešai buvo pateikti
tik 1992-1994 metais, kai kelios jau šeimą sukūrusios moterys ryžosi bylinėtis,
tačiau jos netgi tada buvo pasmerktos visuomenės ir liko nesuprastos.
Baisiausia yra tai, kad katalikų Bažnyčia viską
neigia. Yra išlikusių įrašų, kad tėvas Maskellas kurį laiką „gydėsi“ nuo
potraukio nepilnamečiams, tačiau iš esmės jis iš vienos Baltimorės katalikiškos
mokyklos buvo perkeliamas vis į kitą, stengiantis viską užglaistyti. Iš esmės
visas serialas lyg ir demaskuoja beprotišką katalikų Bažnyčios sąmokslą,
pateisinančią vaikų seksualinį išnaudojimą, slapstymąsi ir melagystes.
Pasirodo, prieš tėvą Maskellą jau 1967 metais buvo pareikštas skundas dėl
berniuko išnaudojimo, tačiau katalikų Bažnyčia tą neigia, nors pati perkėlė tuo
metu kunigą į kitą mokyklą, slėpdama įkalčius ir tėvą Maskellą.
Paskaičiuojama, kad per tuos metus vien tik toje
mokykloje tėvas išnaudojo per 30 mergaičių, o kiek dar tokių, apie kurių
istorijas nė nežinoma. Kaskart, kai tėvas būdavo perkeliamas į kitą mokyklą,
jis darydavo tą patį ir Bažnyčios liuciferiai (kitaip jų gi nepavadinsi, ar
ne?) apie tai žinojo. Sesuo Cathy apie tai žinojo ir ketino apie tai pranešti,
todėl labai tikėtina, kad tėvas Maskellas su savo sėbrais suorganizavo Cahty
nužudymą.
Šiaip šiame be proto įtraukiame pasakojime atsiranda
ir daug abejonių, ypač iš moterų liudijimų, kurios sutraumuotos ir su „striginėjančia
atmintimi“ bando rekonstruoti traumuojančias patirtis. Kas iš tikrųjų nužudė
Chaty taip ir nesužinome, tačiau sužinome, jog katalikų Bažnyčia visur kiša
savo riebią ir bjaurią nosį, tyčia stabdydama įstatymus dėl seksualinio
išnaudojimo. Serialas filmuotas 2016-2017 metais ir vis dar Baltimorėje šios
aukos laikomos prietrankomis, o įstatymus vetuoja katalikų Bažnyčios paklikai.
Tėvo Meskello negali nuteisti ir paskelbti jį seksualiniu tvirkintoju, nes, kai
buvo pateikti kaltinimai, jis jau buvo senaties amžiaus, o, beje, dar ir 2001
metais miręs. JAV teismų absurdiškumą rodo ir gubernatoriaus Larry Hogan
šaltakraujiškumas, jis vetavo įstatymo pataisas taip palikdamas aukas ir vėl
ant ledo, įskaitant ir pagrindinę liudytoją Jean Hargadon Wehner, kurios
istorija išties šokiruoja.
Pagal liuditojų parodymus abu šie kunigai tvirkino ir prievartavo moksleives. Kairėje – pagrindinis iniciatorius tėvas A. Joseph Maskell.
Viena iš pagrindinių liudytojų Jean Hargadon Wehner.
Cathy Cesnik
Teisybės nėra, nes yra interesų kovos, kol korumpuota
ir įstatymais apsikarsčiusi katalikų Bažnyčia kartu su korumpuotais JAV
policininkais, teisėsaugininkais gins smurtautojus, todėl turėsime tokias
istorijas. Galima sakyti, kad Cathy tebuvo tik šio didžiulio tinklo auka, net
neabejoju, kad būtent su ja susidorojo tėvas Maskellas ir jis tikrai veikė ne
vienas. Šokiruoja ir tai, kad toje tikinčiųjų bendruomenėje, kurie su Kristaus
mokymu susieti tikriausiai tiek pat, kiek aš su astronautais ar balerinomis,
visgi atsiranda tokių tikrai tikinčių ir pasiryžusių kalbėti tiesą, netgi
suvokiant, kad tai gali baigtis gana sudėtingai. Ypač, man regis, kai kalbama
apie teisėsaugą ir nukentėjusias, yra pažeidžiamos moterys, į jas žiūrima kaip
į kokias karves už aptvaro, o visuomenė, kuri perima patriarchalinį smerkimo
modelį, linčiuoja jas nė nebandydami suprasti, kas, kaip ir kodėl. Kaip čia
gali kaip nors išsispręsti, jeigu pati visuomenė (bent jau dalis jos) nenori
pripažinti katalikų Bažnyčios piktadarybių?
Šiaip serialas „Saugotojai“ vienareikšmiškai yra
puikus, šokiruojantis ir daug apie parodomąją JAV visuomenę pasakantis dokumentinis
serialas. Labai rekomenduoju sukrečiančių istorijų gerbėjams. Pasirodę „Saugotojai“
iš esmės padarė visuotinį poveikį, nes paskatino aukas prabilti. Daugybė
moterų, kurios buvo tėvo Maskellio ar kitų kunigų aukos, bet tylėjo
dešimtmečius, galėjo jaustis įkvėptos prabilti po to, kai seriale pamatė Jean
Hargadon Wehner ir kitų aukų drąsą. Nors serialas koncentravosi į konkretų
atvejį, jo poveikis išsiplėtė į platesnį aukų judėjimą. Judėjimai adidino
spaudimą Bažnyčiai. Serialas išprovokavo didelį visuomenės spaudimą Baltimorės
arkivyskupijai ir Katalikų Bažnyčiai apskritai, reikalaujant daugiau skaidrumo
ir atskaitomybės. Po serialo pasirodymo, arkivyskupija buvo priversta viešai
komentuoti kaltinimus ir netgi atnaujinti savo svetainės DUK skiltį, neigdama,
kad žinojo apie Maskellio piktnaudžiavimą iki 1992 metų (nors serialas teigia
priešingai). Nors Merilando gubernatorius Larry Hoganas vetavo HB 1 įstatymo
projektą (dėl senaties terminų panaikinimo), serialas akivaizdžiai padidino
visuomenės palaikymą tokiems teisės aktams. Jis atskleidė teisinių sistemų
trūkumus, kurie trukdo aukoms siekti teisingumo, ir paskatino tolesnes
pastangas pakeisti senaties terminus Merilande ir kitose JAV valstijose.
„Saugotojai“, sakyčiau, labai sėkmingai sugebėjo
sukurti gilų emocinį ryšį tarp žiūrovų ir piktnaudžiavimo aukų. Jis ne tik
pristatė faktus, bet ir parodė ilgalaikę traumą bei skausmą, kurį patiria
išgyvenusieji. Serialas paskatino daugybę „interneto detektyvų“ ir paprastų
žmonių patiems gilintis į bylą, dalintis informacija ir kurti teorijas
socialinėje žiniasklaidoje, taip išlaikant bylą visuomenės dėmesio centre. Dokumentika
padėjo humanizuoti aukas, parodydama jų ilgas ir sunkias kovas už išgijimą ir
teisingumą, taip didindama visuomenės empatiją ir supratimą apie seksualinio
piktnaudžiavimo aukų patirtis.
Nors serialas, kaip minėjau, nepateikė galutinio
atsakymo, kas nužudė seserį Cathy Cesnik, jo poveikis bylos atnaujinimui,
spaudimui Bažnyčiai ir visuomenės sąmoningumo didinimui apie seksualinį
piktnaudžiavimą yra neginčijamas. Tai puikus pavyzdys, kaip dokumentinis pasakojimas
gali paveikti realius įvykius ir prisidėti prie socialinių pokyčių, tad labai rekomenduoju
įsitraukti į šią nepamirštamą istoriją, kuri, sakyčiau, pranoksta daugelį
detektyvinių meninių filmų. Man „Saugotojai“ bus vienas iš tų auksinių
dokumentinių serialų kaip ir „Apkaltintas žmogžudyste“.
Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad
valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai
pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų,
kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir
klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir
nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi
tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su
šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių
prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra
sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir
sukūrė grožinės literatūros kūrinį.
Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje
gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine
Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia)
(2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž
žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti
suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija
akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių
laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.
Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus
kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš
šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per
šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai
užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už
pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali
baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė
Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa
gyvais lavonais.
Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos
istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute
ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per
Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės
savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna
saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato.
Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo
pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne
klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų
nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio
neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios
paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo
kamerų...
Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad
sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia
emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip
esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė
iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis
barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji
tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia
visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo,
nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į
gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad
didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas
prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors
dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai
graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms
apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai
akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus
dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis.
Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša
su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?
Pastaruoju metu mane traukia detektyviniai ir
mistiniai dokumentiniai serialai, kuriuos lengva ir paprasta sužiūrėti dėl
pramogos. Kompensacija už daugelį nevykusių arba vidutiniškų siaubo filmų, kuriuos
vis dar pažiūriu, tačiau lieka nepasitenkinimo kartėlis: norėtųsi bent jau
įtraukties, o dažniausiai pažiūri vien sukandęs dantis, galvodamas, už ką
pagirti. Visgi dokumentinis žanras man dar neatsibodęs, priešingai – tiek neblogų
ir kokybiškų serialų sukurtų pagal tikrus įvykius, kurie kelia šiurpą,
nuostabą. Tiesa, jau su šiuo serialu „Enfieldo poltergeistas“ (angl.
The Enfield Poltergeist) (2023), kurį režisavo Jerry Rothwell, pajutau
esminį Apple TV+ dokumentinių serialo braižo šabloną ir bijau, kad
kuo toliau leisiuosi į skirtingas istorijas, tuo labiau išryškės šis scheminis
štrichas. Bet dabar ne apie tai... O apie patį serialą.
„Enfieldo poltergeistas“ – tai keturių dalių
dokumentinis-vaidybinis serialas. Iškart stebina tai, kad režisierius vadelioja
du eiklius žanrinius žirgus, t. y. tiriamąjį žurnalistikos dokumentinį ir
vaidybinį, žiūrovams parodomąjį variantą. Išties „Enfieldo poltergeistas“
mecenuojamas ne bet kaip, o pagal nuotraukas ir kadrus, išlikusius įrašus. Serialo
kūrėjai iš dalies angaruose atstatė dekoratyvinius namus, vidaus interjerą
pagal iš tikrųjų Enfieldo, Žaliosios gatvės, paranormalių reiškinių vietovę.
Nusamdyti aktoriai pagal išlikusius 200 valandų
juostelinius įrašus bando atkurti anuomet viešai ir garsiai nuskambėjusius
įvykius. Istorija pasakoja apie paranormalių reiškinių tyrėjus 1977-1979 m.,
kurie 18 mėnesių praleido Endielde pas vienišą trijų-keturių (tai iki galo ir
nesupratau, kiek ji turėjo vaikų, nes šeima suirusi) vaikų motiną namuose,
kuriuose vyksta paranormalūs reiškiniai. Istoriškai žvelgiant, tai geriausiai
žmonijos istorijoje išnagrinėtas ir dokumentuotas su visais įrašais ir
nuotraukomis vaiduoklių atvejis. Ar jis buvo iš tikrųjų? Apie tai tarsi ir
visas serialas... Įdomu, kad sutapo su tuo metu labai populiarių filmų „Poltergeistas“
bei „Egzorcistas“ kino teatruose pasirodymuose. Įdaru, ką?!
Kaip jau minėjau, pagrindą sudaro daugiau nei 200
valandų autentiškų garso įrašų iš to laikoatrpio, kuriuos tiesiogiai Hodgsono
namuose, Enfielde, tarp 1977 ir 1979 metų, padarė Maurice'as Grosse'as iš
Psichikos tyrimų draugijos. Šiuose įrašuose girdimi patys paranormalūs
reiškiniai – stiprūs beldimai, stuksenimai ir grandymosi garsai, dažnai pasigirstantys
ant sienų ir grindų, taip pat judančių baldų garsai, pavyzdžiui, sunkių komodų
ar kėdžių stumdymasis. Svarbiausia ir labiausiai šokiruojanti dalis yra garsus,
šiurkštus balsas, kuris, kaip teigė šeima, priklausė mirusiam Billui Wilkinsui,
kalbančiam per 11-metę Janet Hodgson; šis balsas ir jos bendravimas su juo yra
užfiksuoti įrašuose ir yra vienas iš unikaliausių dokumentuotų šio atvejo
aspektų.
Be garso įrašų, išlikusi ir kita svarbi dokumentacija.
Yra daugybė nuotraukų, darytų tiek profesionalių fotografų, tiek paties
Grosse'o ir jo kolegos Guy Lyon Playfair, kuriose užfiksuoti įvairūs įvykiai,
įskaitant judančius objektus, keistas pozas, kuriose atsidurdavo Janet, ir,
ypač garsiosios, nuotraukos, kuriose Janet atrodo pakilusi nuo žemės
(levitacija) arba metama ore. Taip pat išlikę policijos pranešimai iš pirmųjų
dienų, kai šeima iškvietė pareigūnus dėl nepaaiškinamų įvykių, ir liudininkų
pasakojimai, įskaitant kaimynų, kurie girdėjo garsus ir matė judančius daiktus.
Ši autentiška medžiaga, apimanti garso, vizualinius ir rašytinius liudijimus,
sudaro unikalų pagrindą, leidžiantį serialui išsamiai nagrinėti vieną
labiausiai dokumentuotų ir ginčijamų poltergeisto atvejų istorijoje.
Matyt, kad Enfieldo istorija garsi, pagal ją sukurtas
ne vienas siaubo filmas (man asmeniškai atsekami „Išvarymas 2“ kai kurie
momentai), visgi 4 dalių serialas pasiūlo kitokią šios istorijos perspektyvą. Atkurdami
studijoje anuometinius įvykius, besiklausydami įrašų, serialo kūrėjai susirado
ir anuometinius gyvus išlikusius įvykių dalyvius, kurie noriai papasakojo savo
versijas. Tad įdomu ne tik jų liudijimai, bet ir pasižiūrėti, kaip jie per tiek
dešimtmečių pasikeitė.
Originali nuotrauka. Viena
garsiausių ir labiausiai diskutuojamų autentiškų Janet Hodgson nuotraukų iš
Enfieldo poltergeisto atvejo yra ta, kurioje ji atrodo levituojanti (arba
metama) ore virš savo lovos. Šią ikoninę nuotrauką, kartu su serija kitų,
užfiksavo laikraščio „Daily Mirror“ fotografas Grahamas Morrisas.
Dar viena originali dokumentinė nuotrauka.
Aktoriai, įkūniję šios keistos šeimos prototipus.
Tikrojo Hodgsonų šeima anuomet, kai vyko tyrimas.
Taip Janet Hodgson atrodo dabar, duodama interviu serialui.
Apple TV+
sakyčiau, nebūtų Apple TV+, jeigu neišliptų sausa iš balos. Serialas
vėlgi, kaip įprasta, išlaiko tarp tiesos ir melo tam tikrą balansą, nieko
primygtinai neteigia ir laikosi konservatyviai neutralios pozicijos, t. y. gali
būti, kad anuomet mergaitė Janet Hodgson, kuriai viso labo 1977 tebuvo
tik 11 metų, melavo pastorindama gerklinį mirusiojo Bilo Vilkinsono balsą, nes
ilgėjusi savo tėvo ir buvo traumuota to meto įvykių (labiausiai šokiravo įrašai
apie menstruacijas, apie kurias klasė Bilas, nors iš tikrųjų atrodė, kad pati Janet
bando tokiu būdu išsiaiškinti apie savo kūno pokyčius).
Tikrasis anų laikų tyrėjas ėmėsi drastiškų priemonių
ištirti, ar mergaitė nemeluoja, pvz., jos burną užklijuoti, pripilti vandens ir
pan. Iš tikrųjų žiūrint serialas sukuria tiesos ir melo iliuziją, kad galimai
mergaitė yra melagė, nors daugelis (įskaitant policiją ir kaimynus) liudijo
apie daiktų pakilimus į orą, mėtomus ir ore sklandomus daiktus... Galų gale
pati Janet po daugel metų liudija, jog ji tai patyrė iš tikrųjų. Tai ką daro šis
serialas? Ar jis pokštauja, papirkinėja veikėjus, kad mums sukurtų dar vieną
versiją, ar tiesiog klaidina? Atsakymų, kaip visada, nėra, o klausimų kyla vis
daugiau, ar tikrai serialo kūrėjai nuoširdūs su savo žiūrovais. Man tai tokių
jausmų ir įtarimų, žinokite, kilo.
Antroje serialo dalyje išryškėja pagrindinio šių
apsėstų namų tyrėjo Maurice Grosse (1919-2006) istorija, seriale jo
istoriją patęs sūnus ir dukra. Pasirodo, jis entuziastingai tyrė ir tikėjo
paranormaliais reiškiniais, nes pats 1976 metais buvo netekęs dukters, tad
noras tikėti ir racionaliai pasverti Enfildo reiškinius iš tikrųjų tampa pačia
dramatiškiausia serialo dalimi (Primena Malderį iš „X-failai“, kuris vis
ieškojo dingusios savo sesers). Nemanau, kad serialui svarbu dokumentaliai
išnagrinėti tiesą, manau, kad svarbiausia sukurti dramatizmą, perspektyvas ir
įvilioti žiūrovą į aklavietę. Kaip visada.
Kita vertus, ar ne kiekvieno Apple TV+serialo toks ir yra uždavinys? Parduoti produkciją. Nenoriu labai kaltinti,
nes serialas įtraukus, jį įdomu žiūrėti nuo antros serijos vidurio, kai suvoki,
kiek daug absurdiškumų iškyla visoje toje vaiduoklių ir apsėdimo istorijoje. Nemažai
daug darbo įdėta, tačiau nepasakyčiau, kad tai pats puikiausias matytas panašaus
sukirpimo serialas, tačiau 4 valandos neprailgo ir galiausiai patyriau ir
jaudulį, ir smalsumą, ir pasipiktinimą, tad rekomenduoju vienareikšmiškai
tiems, kurie dar nenulaižė visos grietinėlės nuo panašiai struktūruotų serialų.
Pastaruoju metu žiūriu
net kelis dokumentinius serialus ir esu labai įsitraukęs į jų istorijas. Vienas
iš tokių serialų – trijų sezonų dokumentinis serialas „Keista Natalijos
Greis istorija“ (angl. The Curious Case of Natalia Grace). Šiandien
lakoniškai apžvelgsiu pirmąjį sezoną, kuris pagal internautus yra pats
įdomiausias ir mįslingiausias.
Netflix kūrėjų komanda
moka įtraukti ir susukti taip istoriją, kad kažin, jeigu būčiau tikras koks
nors įvykių dalyvis, pasirašyčiau tokiai avantiūrai, kadangi dokumentinės
istorijos visada tampa tokios kelių perspektyvų variacijomis, o žiūrovas iš
esmės yra paliekamas rinktis ir spėlioti, kas iš tikrųjų tiesa, o kas melas. Norintiems
aiškių atsakymų dažnai tenka nusivilti, bet iš kitos pusės – įdomu, palieka
nemažai klausimų, į kuriuos ir nereikia atsakyti.
„Keista Natalijos Greis
istorija“ prasideda nuo pasiturinčios Kristinos ir Maiklo Barnett‘ų šeimos,
kada augindami tris sūnus jie nusprendžia įsivaikinti mažą mergytę. Aplinkybės susiklosto
taip, kad negavę pirmojo vaiko jie desperatiškai įsivaikino iš Floridos mažaūgę
Nataliją (keistos jau vien tos firmos aplinkybės ir patikimumas bei apskritai sprendimas
šalia autizmo spektro turinčio savo sūnaus auginti dar vieną „kitokį“ vaiką). Žodžiu,
šeima parsiveža Nataliją į namus, apie kurios kilmę žinoma išties nedaug, nes
dokumentuose parašyta, kad jos gimimo data 2003 metai ir ji gimusi Ukrainoje,
tačiau mergaitė nesupranta ukrainietiškai nė žodžio, o dar ir kalba be akcento!
Netrukus šeima tikina, kad ji turinti gaktos plaukus, o veidas primena ne
šešerių metų, o suaugusios liliputės veidą. Maiklas Barnett‘as pirmosiomis
serijomis pasakoja išties neįtikėtiną istoriją apie Natalijos polinkį
smurtauti, nešiotis peilius, teplioti išmatomis jų prabangų automobilį ir
grasinimus nunuodyti Kristiną bei peiliu subadyti sūnus...
Maiklas ir Kristina Barnett'ai
Natalija Greis
Ir iš tikrųjų nepatikėti
žiūrint pirmuosius epizodus beveik neįmanoma ir toji Natalija išties atrodo panaši
į sociopatę teroristę, o ne mažametę ir jautrią mergytę. Galiausiai sezono viduryje
verčiasi visa istorijos perspektyva ir sužinome, kad Barnett‘ai visgi Nataliją
patys terorizavo ir net atsikratė jos pakeisdami jos gimimo datą į 1989-uosius
ir parinkę nusikalstamame kvartale atskirą būstą, tačiau ar patys Barnett‘ai
nesimuliavo šia istorija? Palikę kitame mieste ne suaugusią moterį, o iš
tikrųjų mažą neįgalią ir vos pavaikščiojančią mergytę?
Istoriją pildo
prieštaringi Nataliją ir Barnett‘us pažinoję liudininkai, t. y. kaimynai,
vėliau ir Natalijos kaimynai iš Lafajeto, kur ji praktiškai buvo palikta beveik
likimo valei ir visi tikina labai prieštaringus dalykus. Vieni tikina, kad Natalija
iš tikrųjų nepriminė vaiko, o kalbėjo kaip suaugusios sąmonės žmogus, kad
priminė monstrą ir įkyriai buvo jos persekiojami, o štai liliputų bendruomenės
nariai stačiai prieš kameras gina Natalijos interesus ir tikina, kad ji tebuvo
tik Barnett‘o auka. Galiausiai antrojoje sezono dalyje vyksta teismas, kuriame
įsivilia išsiskyrusių Maiklo ir Kristinos santuokinis konfliktas ir vienas kito
kaltinamai, o Natalija tampa dar vienu kovos įrankiu...
Tiesa, seriale
nepaprastai daug dokumentinių kadrų iš Natalijos gyvenimo pas Barnett‘us
periodo, o kai kurie kadrai sumontuoti iš tikrųjų „nutapyti“ Nataliją kaip
sociopatę. Iš kur Barnett‘ai pateikė serialo kūrėjams tiek daug filmuotos
informacijos ir būtent tokios, kuri paliudytų Maiklo Barnett‘o žodžius? Tas
triukas, kada Barnett‘as kalbasi su sūnumi antrame aukšte ir jie neišsijungę
mikrofonų, o kūrėjai neva iš apačios juos filmuoja... Dieve, tas triukas man primena
dirbtinį režisūrą, tarsi sukurta gerai apsitarus su Maiklu Barnett‘u. Beje,
triukas dar matytas ir kituose dokumentiniuose serialuose.
Išties istorija neeilinė,
galgi gyvenime ten viskas ir paprasčiau, tačiau seriale viskas perteikiama taip
komplikuotai ir įdomiai, kad lenkia daugelį apskritai vaidybinių kriminalinių
serialų. Pats gyvenimas tampa vienu dideliu serialu, kurį stebėdamas žiūrovas
gali tik stebėtis, kaip žmonės leidžiasi savo liudijimais ir pasakojimais tapti
viešojo gyvenimo personažais. Iš kitos pusės gal jiems Netflix puikiai už tai
sumoka ir jie dėl finansinių bėdų negali atsisakyti, todėl turime išties
spalvingai nuaustą istoriją, kurią įdomu ir lengva žiūrėti. Ar žiūrėsiu
likusius du sezonus? Sunku kol kas pasakyti, tačiau šis buvo labai įtraukus ir
įdomus, tad rekomenduoju tiems, kurie išties nori mistinių tikrų istorijų,
kurios priartėja prie siaubo dokumentikos. Serialas lyginamas su dviejų dalių
siaubo trileriu „Našlaitė“, kuriame pasakojama apie suaugusią sociopatę iš
Estijos, kuri apsimesdama maža mergaite tampa amerikiečių šeimos dalimi, mat ją
įsivaikina, tačiau niekas nežino tikrosios jos tapatybės... „Keista Natalijos
Greis istorija“, sakyčiau, turi šiokių tokių panašumų su tais filmais, bent jau
tokią perspektyvą teikia žiūrovams serialo kūrėjai, bet, velnias mato, velnias
žino, serialas dėl to tampa tik dar įdomesnis.
Amerikiečių aktorius, režisierius ir komikas Matt
Walsh kartu su Justin Folk, praeityje sukūręs tokį didžiulį komedijos ir
dokumentikos derinį filme „Kas yra moteris?“ (2022), toliau tęsia šių žanrų savitą
miksą naujausiame savo filme „Aš aš rasistas?“ (angl. Am I Racist?)
(2024). Intelektualaus pobūdžio komikas atskleidžia amerikietiškų socialinių
realijų pasaulį, kuriame dominuoja prieštaringumas, paradoksai ir
manipuliacija.
Tiesą sakant, filmą sužiūrėjau gana keistokai. Iš pradžių
tikėjausi daugiau provokuojančių dalykų, bet ne provokacijos čia svarbiausia, o
besiplečiantis amerikietiškojo gyvenimo burbulo absurdiškumas. Aktorius susikūrė
savo personažą ir nagrinėja rasizmo problematiką, kuri pastaruoju metu JAV-ose
itin eskaluojama įvairiomis žiniasklaidomis priemonėmis. Iš esmės prieita prie
to, kad rasizmo reiškinį nagrinėjantys mokslininkai ištisai tauškia apie
baltosios rasės žmonių viršenybę, kurie visi be jokios išimties yra laikomi
rasistais, nes kažkada buvo pavergę juodosios rasės atstovus, segregavo kitus
spalvotuosius. Eilinis baltasis amerikietis turi jausti kaltę, atsiprašinėti ir
kaip nors atpirkti kitos rasėms žmonėms istorinę padarytą skriaudą – žodžiu,
prieita netgi prie vadinamo „sisteminio rasizmo“, kada netgi nebūdamas rasistu,
tu vis tiek tampi rasistu, nes gimei baltasis. Režisierius rengia įvairius
realybės šou primenančius pasirodymus, organizuoja pseudo seminarus kovoje su
rasizmu, kuris iš dalies nė neegzistuoja, nes jis primestas kaip socialinis
reiškinys. Kol kas Europoje, ačiū Dievui, to neturime, tačiau amerikiečiai
kasdien tas „paaiškinama“.
Tam tikros scenos nepaprastai pavykusios. Autorius į
savo filmavimą pakviečia rasizmo naujosios bangos teoretikę, kuri pati sumoka
kitos rasės atstovui už tai, kad jam nenusišypsojo ar šypsojosi per daug, todėl
tai yra rasizmas. Spalvotasis paima maloniai pinigus ir smagiai iš situacijos
pasipelno... Teoretikė liko sukrėsta, nes primestas rasizmas suveikė
paradoksaliai priešingai ir baltiesiems priskirta KALTĖ/NUODĖMĖ padaro juos
socialiai pažeidžiamus. Iš to galima kuo puikiausiai pasipelnyti kaip ir iš
visos rasizmo eksploatavimo idėjos. Juokingai, bet šokiruojančiai pateikiamos
socialinės tikros situacijos, pvz., kaip per vieną renginį personažo kostiumą
vilkintis artistas nepamojavo juodosios rasės mergaitėms, tai motina nuėjo net
iki nacionalinės televizijos, sukėlė tokį skandalą, tiek paverkė ir išpūtė burbulą,
kad dalis visuomenės tiesiog norėjo griebti šakes be jokių paaiškinimų ir
tiesiog nugalabyti animatorių už tai, kad nepamojavo mergaitėms. Ką tai rodo?
Amerikiečiai gyvena dirbtinai didinamų įtampų socialiniame burbule. Leidžiamos knygos
apie rasizmą, vyksta koučerių paskaitos, išduodami specialistų pažymėjimai ir
iš to tiesiog pelnomasi ant kiekvieno kampo bandant įžvelgti rasizmo apraiškas
ten, kur jų net nėra. Režisieriui, manau, per humorą pavyko pradengti tą
manipuliavimo visuomenėje užuolaidėlę ir atskleisti kaltės bei aukos dirbtinai
sukurtą konstruktą, už kurio stovi mums menkai žinomos manipuliuojančios
valdžios struktūros, pastarosios smarkiai finansuoja šį chaosą.
Baisiausia tikriausiai yra tai, kad rasizmas yra tik
vienas iš tų įrankių kvailinti visuomenę, skaldyti ir valdyti, o kiek dar yra
kitokių su morale, socialiniu elgesiu, politika ir kt. susijusių būdų kiršinti
ir virti tame absurdiškame iškreiptos tiesos burbule. Manau, kad panašūs
dariniai vyksta jau kuris laikas ir pačioje Lietuvoje. Paklusnumo ir vienos
tiesios, suformuotos per žiniasklaidos kaleidoskopą viešai negalima paneigti,
turi pritarti įsivaizduojamai daugumai, nes kitaip būsi palaikytas vatnyku,
homofobu, rasistu ir kt., nors gal nesutinki tik su tam tikrais aspektais, bet
kam tai rūpi, tu vis tiek būsi kokiu nors vatnyku. Manau, kad užplūdus mūsų
šalį svetimšaliams, kurie važinėja woltais, boltais ir taksi
automobiliais, netrukus atsiras panašios problemos. Kol kas lietuviai labai
pakančiai žiūri į atėjūnus, tačiau, o kas, jeigu vieną dieną politika sugalvos
sumanipuliuoti, jog esame priešai ir pateiks mums susipriešinimo scenarijus,
kurių išbandymams būsime neabejingi ir sužvėrėsime dėl tariamos tiesos?
Šiaip filmas labai aktualus, tačiau kai kurios scenos
man pasirodė vis tiek surežisuotos ir primena ne tiek tikrovę, kiek tiesiog
dokumentinio filmo imitaciją, nors esama gyvų ir provokuojančių pokalbių, kurių
tikriausiai nesuvaidinsi – žodžiu, toks miksas, kuris tikriausiai nėra pats
svarbiausias filmo dėmuo, kiek svarbus yra pats amerikietiškos svajonės burbulo
susprogdinimas. Deja, bet tai dar vienas burbulas iš šimtų kitų.
