Vinilinė plokštelė: Sinéad O'Connor – I'm Not Bossy, I'm the Boss [vinyl / LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Sinéad O'Connor – I'm Not Bossy, I'm the Boss [vinyl / LP] (2014) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sinéad O'Connor – Am I Not Your Girl? [vinyl / LP] (1992)

 

Informacija apie albumą: Sinéad O'Connor – Am I Not Your Girl? [vinyl / LP] (1992)  

„Am I Not Your Girl?“ – 1992 m. išleistas Sinéad O'Connor albumas – žymėjo bene radikaliausią posūkį atlikėjos karjeroje ir buvo visiškai netikėtas po pasaulinio triumfo, pasiekto su „I Do Not Want What I Haven't Got“. Vietoje jai įprasto alternatyviojo roko skambesio, O'Connor įrašė kolekciją džiazo standartų ir klasikinių „deglų dainų“ (angl. torch songs), kurias išgarsino tokios legendos kaip Billie Holiday, Ella Fitzgerald ir Doris Day. Tai buvo sąmoningas žingsnis atgal į 40-ųjų ir 50-ųjų metų repertuarą, kuris visiškai disonavo su to meto muzikos mados tendencijomis.

Pačiai atlikėjai šis albumas buvo emocinis prieglobstis ir bandymas atsiriboti nuo milžiniško spaudimo, kurį sukėlė staigi pasaulinė šlovė. Po skandalingų pasisakymų ir sėkmės, lydėjusios jos antrąjį albumą, O'Connor ieškojo būdų sugrįžti prie savo vaikystės muzikos šaknų ir išreikšti save be prisiimtos politinės kovotojos ar roko žvaigždės mantijos. Albumo pavadinimas, „Am I Not Your Girl?“ (liet. „Ar aš ne jūsų mergina?“), simbolizavo prašymą būti priimtai tokiai, kokia ji yra iš tikrųjų – pažeidžiamai, neapsaugota nuo lūkesčių, ir pasirodė esąs gilus komentaras apie tai, kaip visuomenė ir industrija spaudžia moteris būti tam tikroms idealizuotoms figūroms.

 

Kritikai ir komercinė rinka albumą priėmė nevienareikšmiškai ir dažniausiai kritiškai. Daugelis gerbėjų ir apžvalgininkų buvo sutrikę dėl radikalaus žanro pakeitimo; jiems atrodė, kad O'Connor atsisakė savo unikalaus stiliaus ir politinio užmojo. Nors jos vokaliniai sugebėjimai liko neginčijami, daugelis kritikų manė, kad pati džiazo standartų medžiaga yra per daug lengva ar netinkama jos audringam meniniam temperamentui, o kai kurie įrašą vertino kaip savotišką meninio pabėgimo formą. Komercine prasme, „Am I Not Your Girl?“ buvo didelis nusivylimas, smarkiai atsilikęs nuo pirmtako ir pabrėžęs kainą, kurią atlikėja sumokėjo už savo maištingumą ir atsisakymą žaisti pagal pramonės taisykles.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sinéad O'Connor – I Do Not Want What I Haven't Got [vinyl / LP] (1990)

 

Informacija apie albumą: Sinéad O'Connor – I Do Not Want What I Haven't Got [vinyl / LP] (1990) 

„I Do Not Want What I Haven't Got“ – antrasis airių atlikėjos Sinéad O'Connor albumas, išleistas 1990 m. – tapo ne tik muzikos įrašu, bet ir kultūros lūžio tašku, užtvirtinusiu jos, kaip bebaimės, globalios superžvaigždės, statusą. Albumas sulaukė milžiniško komercinio pasisekimo visame pasaulyje, užkariavęs JAV, Didžiosios Britanijos ir daugelio kitų šalių topus. Šį neginčijamą komercinį triumfą didele dalimi lėmė hitas „Nothing Compares 2 U“ (Prince'o daina), kuris tapo viena geriausiai atpažįstamų ir įsimintiniausių dešimtmečio baladžių. Tačiau, skirtingai nuo daugumos populiarių to meto įrašų, „I Do Not Want What I Haven't Got“ sėkmė buvo pagrįsta ne tik singlu, bet ir giliu asmeniniu turiniu.

Šis albumas turėjo esminę reikšmę pačiai atlikėjai, nes jis buvo visiškai jos pačios vizijos išraiška. Muzikiniu požiūriu, jis išsiskyrė asketiška, minimalistine produkcija, kuri puikiai kontrastavo su O'Connorio žaliu, nepagražintu ir emociškai įtaigiu vokalu. Dainų tekstuose ji atvirai nagrinėjo sudėtingas temas: asmeninę traumą, nusivylimą šeima, religiją, Airijos socialines problemas ir dvasinę kelionę. Albume ryškiai jaučiama tradicinės airių muzikos ir džiazo įtaka, kuri susijungė su alternatyviuoju roku ir populiariosios muzikos elementais. Būtent šis emocinis atvirumas ir meninė kontrolė padarė albumą neabejotinu Sinéad O'Connor kūrybinės savimonės viršūne.

Kritikų vertinimai buvo vienareikšmiškai aukšti. Albumas buvo plačiai pripažintas kaip vienas geriausių 1990-ųjų darbų, kritikai ypač gyrė O'Connorio vokalinį diapazoną, drąsą, su kuria ji atsiskleidė, ir gebėjimą sujungti populiarumą su radikaliu asmeniniu sąžiningumu. Būtent dėl šių savybių „I Do Not Want What I Haven't Got“ pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant ir Grammy statulėlę už geriausią alternatyviosios muzikos albumą, kurios atlikėja, žinoma, atsisakė dėl savo protesto prieš komercializaciją. Iki šiol albumas išlieka ne tik komerciškai sėkmingu įrašu, bet ir moralinės bei meninės vientisumo pavyzdžiu, apibrėžusiu nekonformistinę 90-ųjų pradžios muzikos dvasią.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sinéad O'Connor – So Far... The Best Of [vinyl / 2LP] (1997)

 

Informacija apie albumą:  Sinéad O'Connor – So Far... The Best Of [vinyl / 2LP] (1997) 

Maišitinga Siela

Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sinéad O'Connor - Nothing Compares 2 U [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Būtent vėlai vakare, birželio 26 dieną, sužinojau, kad sulaukusi 56 metų mirė airių atlikėja Sinéad O'Connor (g. 1966), kuri labai išpopuliarėjo su daininko Princo parašyta daina „Nothing Compares 2 U“ 1990 metais. Pastarąjį dešimtmetį neakylai, tačiau sekiau vis pro spaudą plūstančius atsiliepimus apie sudėtingą atlikėjos gyvenimą: bipolinis sutrikimas, noras ir bandymai nusižudyti, alinančios reabilitacijos, staigus metimasis į islamo tikėjimą bei 17-mečio sūnaus savižudybė, šeimos narių kontrolė... Tiesa, ir prieš tai jos gyvenimas nebuvo lengvas, keturios santuokos, skandalai dėl religijos, atviravimas dėl buvusių seksualinių išnaudojimų, tačiau ją pasaulis vis tiek mėgo ir vertino visų pirma dėl muzikos ir dainavimo gyvai energetikos. Netikite? Pasižiūrėkite koncertus, ypač senesnius, su kokiu atsidavimu, maniera ir energetika žmogus sudegdavo koncerte.

 

Kalbant apie šios dainos dieną, kuri jau yra ne šiaip daina, o kartos ženklas ne tik pasauliniu mastu, bet ir daug kas tapatinosi su ja iš ką tik atsikūrusios Lietuvos jaunimo. Gal ir nepriklausau tai kartai, tačiau puikiai menu vaikystę, kada kur kas vyresni vaikėzai aštuoniolikmečiai klausydavosi O‘Conor ir visada aptarinėdavo jos skustą galvą, kuri neatsiejama su maišto 90-ųjų dvasia. Daina buvo įtraukta į albumą „I Do Not Want What I Haven't Got“, kurio kopijų visam pasaulyje parduota daugiau nei 7 milijonai, o kur dar visokie nelegalūs įrašai ir panašiai. Daina buvo tokia populiari, kad ji praktiškai pasiekė beveik visose šalyse aukščiausią ir populiariausią pardavimų ir klausymo viršūnę, išskyrus Prancūziją ir Ispaniją. Aš nieko nenoriu daugiau pasakyti apie tą dainą, nei jos jausmingumą, nei kompoziciją. Tai viena iš tų, kuri nesensta, kaip sakiau, yra kartų žymė, kurią atpažins visi, kuriems per 40. Šiandien atlikėjos atminimui vėl dalijuosi kūriniu, su kuriuo užaugo karta ir vieną naujesnių gyvo koncerto metu.

 

Vaizdo klipas.

 

Gyvas pasirodymas.

 

Sinéad O'Connor – „Nothing Compares 2 U“

Žodžiai / lyrics

 

It's been seven hours and 15 days

Since you took your love away

I go out every night and sleep all day

Since you took your love away

Since you been gone, I can do whatever I want

I can see whomever I choose

I can eat my dinner in a fancy restaurant

But nothing

I said nothing can take away these blues

'Cause nothing compares

Nothing compares to you

It's been so lonely without you here

Like a bird without a song

Nothing can stop these lonely tears from falling

Tell me baby, where did I go wrong?

I could put my arms around every boy I see

But they'd only remind me of you

I went to the doctor, guess what he told me

Guess what he told me

He said, "Girl you better try to have fun, no matter what you do"

But he's a fool

'Cause nothing compares, nothing compares to you

All the flowers that you planted mama

In the back yard

All died when you went away

I know that living with you baby was sometimes hard

But I'm willing to give it another try

Nothing compares

Nothing compares to you

Nothing compares

Nothing compares to you

Nothing compares

Nothing compares to you

 

Jūsų Maištinga Siela