Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Dviratis ir moterų seksualumas: kaip Viktorijos epochoje moterų važinėjimas dviračiais sukėlė visuotinę isteją ir feminizmo pradžią?

 

Labi, piliečiai skaitytojai!

 

Skaitydamas Dr. Kate Lister knygą „Įdomioji sekso istorija“, aptikau pačių įdomiausių istorijoje dalykų, bet mane nustebino dviračio atvejis. Puikiai pamenu savo vaikystę, kai dėdė mokino vairuoti dviratį ir paaiškino, koks yra vyriškas dviratis ir koks be balkio – moteriškas. Tiesa, tada jis negalėjo paaiškinti, kodėl be balkio būtent laikomas moteriškas, tačiau viską paaiškina įdomioji sekso istorija...

 

O pasirodo, kad buvo šitaip... XIX amžiaus antroje pusėje dviratis iš pavojingo, griozdiško įrenginio, vadinamo „kaulų kratytoju“, virto elegantiška ir efektyvia transporto priemone, pakeitusia ne tik susisiekimą, bet ir socialinius visuomenės pamatus. Technologinė pažanga, ypač saugaus dviračio su vienodo dydžio ratais ir pneumatinėmis padangomis išradimas, leido šiai transporto priemonei tapti masiniu reiškiniu, pasiekiamu ne tik atletiškiems vyrams, bet ir moterims. Ši naujovė suteikė neįtikėtiną mobilumo laisvę, kurios Viktorijos laikų moterys iki tol neturėjo, tačiau kartu ši laisvė tapo akstinu konservatyviajai visuomenės daliai pulti moterų orumą. Dviratis tapo priemone išeiti iš namų erdvės, nebebuvo priklausomas nuo arklių ar vyrų palydos, ir tai ėmė kelti baimę tradicinei patriarchalinei struktūrai, kuri jautėsi prarandanti kontrolę.

 

Viktorijos epocha pasižymėjo itin dviprasmišku požiūriu į seksualumą: viešumoje buvo demonstruojamas griežtas moralizmas ir puritoniškas susilaikymas, tačiau po šia kauke virė gili baimė dėl moters prigimtinio geismo. Moteris buvo laikoma „angelu namuose“, tyra ir bejausme būtybe, kurios vienintelė paskirtis – tarnauti šeimai ir vyrui. Kai moterys sėdo ant dviračių, ši ideologija susvyravo, nes važiavimas dviračiu reikalavo fizinio aktyvumo ir sužadino kūniškus pojūčius. O kaip kitaip dar galėjo būti? Konservatyvūs medikai, religiniai veikėjai bei bulvarinė spauda, bijodami prarasti įtaką, pradėjo platinti absurdiškus gandus, neva sėdėjimas balne ir dviračio vibracija sukelia moterims nenatūralius lytinius pojūčius, o perteklinis važiavimas veda į moralinį nuosmukį ir seksualinę ištvirkimą.

 

Gandai apie „dviračių sukeltą orgazmą“ nebuvo atsitiktiniai – tai buvo tikslinga strategija, skirta diskredituoti moteris ir apriboti jų viešąjį buvimą. Medicinos autoritetai, tokie kaip R. Dickinsonas, savo pseudo-moksliniais straipsniais skatino visuomenės paranoją, teigdami, kad dviratis sukelia „dviračio veidą“ – iškankintą išraišką – bei skatina lytinį susijaudinimą. Šie naratyvai buvo platinami spaudoje su tikslu sukelti gėdą, nes gėda buvo pagrindinis ginklas valdant moteris. Buvo bandoma įteigti, kad moteris, kuri savarankiškai keliauja ir jaučia fizinį pasitenkinimą, automatiškai tampa „puolusia“ moterimi, atsisakiusia savo pirminės, nuolankios paskirties.

 

Šis judėjimas neatsiejamai susijęs su pirmaisiais feminizmo daigais, kai dviratis tapo tikru emancipacijos simboliu. Moterims dviratis reiškė ne tik fizinę, bet ir intelektualinę laisvę, nes jos galėjo pačios rinktis maršrutą, laiką ir tikslą. Feministės, suprasdamos dviračio svarbą, aktyviai gynė teisę juo naudotis, matydamos tai kaip kelią į lygias teises ir viešąjį pripažinimą. Tai buvo kova už autonomiją, kurioje dviratis veikė kaip priemonė sugriauti namų sienas, o spauda, bėgdama nuo pokyčių, desperatiškai bandė stabdyti šį procesą naudodama šmeižtą ir viešą pasmerkimą, tačiau šios pastangos tik labiau sutelkė moterų bendruomenę.

 

Drabužių reforma tapo viena iš ryškiausių kovos arenų, nes dviratis reikalavo praktiškumo, kurio nebuvo įmanoma pasiekti su tuometine Viktorijos epochos mada. Korsetai, varžantys kvėpavimą ir judesius, bei sunkūs, ilgų suknelių padurkai, galintys įsipainioti į ratus, tapo kliūtimi, kurią moterys drąsiai šalino. Jos pradėjo dėvėti bridžus, trumpesnius sijonus ar specialius kostiumus, kurie leido laisviau minti pedalus. Šis drabužių pakeitimas buvo laikomas radikaliu aktu, daugelio vyrų ir tradicinių moterų akyse – absoliučiu nepadorumu, tačiau dviratininkėms tai buvo išsivadavimo iš fiziologinių ir socialinių gniaužtų išraiška.

 

Charlotte Smith, viena iš aktyvių to meto veikėjų, pabrėžė, kad dviratis suteikė moterims tą laisvę, apie kurią jos anksčiau galėjo tik svajoti, ir ši laisvė buvo verta bet kokios kritikos. Ji ir jos bendražygės suprato, kad visuomenės pasipiktinimas yra ne kas kita, kaip baimė dėl prarandamos galios. Kai moterys atsisakė korsetų ir pradėjo dėvėti drabužius, kurie buvo patogūs, o ne tik dekoratyvūs, jos siuntė aiškią žinutę: moters kūnas priklauso jai pačiai, o ne vyriškam žvilgsniui ar socialiniam naratyvui. Šis drabužių klausimas tapo simboline kova tarp senojo pasaulio tvarkos ir modernios, laisvos moters tapatybės.

 

Kit Coleman, garsi to meto žurnalistė, atvirai gynė dviratininkes ir kritikavo visuomenės dviveidiškumą. Jos rašiniuose atsispindėjo tvirtas tikėjimas, kad moterų dalyvavimas viešajame gyvenime yra neišvengiamas progresas, o apkalbos – tik laikinas trukdis. Coleman ne kartą pabrėžė, jog „dviratis atnešė moterims daugiau sveikatos ir laisvės nei bet kokia kita naujovė“, ir ragino moteris nekreipti dėmesio į tuos, kurie bando jas pažeminti. Jos pozicija buvo aiški: baimė, kurią skleidė vyrai, kyla iš jų nesaugumo jausmo, o moterys privalo tęsti savo kovą nepaisant jokio spaudimo.

Viktorijos epochos nuotraukos su moterimis ir dviračiais

 

Nepaisant milžiniško spaudimo, viešo smerkimo ir bandymų sukompromituoti, moterys demonstravo nepaprastą drąsą ir atsisakė paklusti. Jos toliau važinėjo dviračiais, keitė savo aprangą ir nepaisė „padorumo“ normų, kurios buvo sukurtos tam, kad jas laikytų priklausomas. Kiekviena dviračiu pasiekta kelionė buvo tylus, o kartais ir demonstratyvus protestas prieš ribojančią tvarką. Šis pasipriešinimas nebuvo tik asmeninis apsisprendimas; tai buvo kolektyvinis veiksmas, įrodęs, kad socialinės normos nėra nekintamos, o baimė, naudojama kaip valdymo įrankis, ilgainiui praranda savo galią.

 

Šis istorinis tarpsnis rodo, kaip technologinė naujovė gali tapti socialinės revoliucijos katalizatoriumi. Dviratis ne tik fiziškai išlaisvino moteris, bet ir privertė visuomenę peržiūrėti savo nuostatas apie moters kūną, moralę ir vietą viešojoje erdvėje. Nors spauda ir konservatyvios jėgos stengėsi išlaikyti status quo per gėdą ir gąsdinimus, moterys perėmė iniciatyvą į savo rankas. Jos parodė, kad laisvė nėra dovana, o pasiekiamas tikslas, kurio siekiant reikia drąsos nepaisyti pasenusių autoritetų nuomonės ir įžengti į nepažintus, tačiau būtinus laisvės kelius.

 

Galiausiai dviračio kultūra XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu iš kertinių akmenų šiuolaikinio feminizmo pamatuose. Tai buvo laikotarpis, kai drąsa rinktis patogumą vietoj grožio, mobilumą vietoj namų uždarumo ir savarankiškumą vietoj globos, tapo emancipacijos simboliu. Nors gandai apie moralės praradimą dar ilgai persekiojo visuomenės sąmonę, jie tapo tik fono triukšmu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Moterų drąsa važiuoti dviračiu ne tik pakeitė jų kasdienybę, bet ir padėjo griauti senąsias struktūras, kurias vėliau pakeitė sąmoningesnis, lygybe grįstas požiūris į moterį.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: feministė Andrea Dworkin apie santuokos instituciją ir moterų nusavinimą vyrams

 

Sveiki!

 

„Santuoka yra institucija, sukurta tam, kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės parašu.“ Andrea Dworkin

 

Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“. Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš esmės suvokiamas.

 

Andrea Dworkin buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.

 

Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą. Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės institucijose.

 

Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais, taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.

 

Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas, o ne privačias nelaimes.

 

Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją, paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters kūną bet kokiomis sąlygomis.

 

Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Gabrielė Labanauskaitė apie vyrų ir moterų dramaturgijos skirtumus

 

Sveiki,

 

Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir kūrybinio rašymo dėstytoja.

 

Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr. 7-8).

 

„Mano galva, šiuolaikinė moterų dramaturgija nuo vyrų skiriasi tuo, kad dažniau nagrinėja žmonių santykius, socialines temas, jose yra daugiau veikėjų moterų. Ryškėja feministiniai motyvai. Tada, aišku, pasiseka ir aktorėms – jos gauna daugiau pagrindinių vaidmenų. Tokias pjeses dažniau renkasi moterys režisierės arba neheroseksualūs vyrai režisieriai. Moterims tiek anksčiau, tiek dabar ypač rūpi žmonių santykiai, tarpusavio ryšys, jos siekia atspindėti laikmečio socialinę aplinką – tai paralelės su Žemaitės kūryba. <...> Vyrai neretai mėgsta imtis istorinių, epinių, „didelių“ pasakojimų, o mes dažniau žvelgiame į kasdienybę pro padidinimo stiklą, fiksuojame detales, akimirkas.“ Gabrielė Labanauskaitė

 

Mes pamažu bandome purtytis vyrų ir moterų literatūros, bet pastebiu, kad nuo to nepabėgsime, teatro pasaulyje (ir dramaturgijoje) moters ir vyro kūrybos kryptis, matyt, dar labiau kanonizuotos. O gal aš ir klystu?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Emma Goldman (Ema Goldman) apie politiką, demokratiją, anarchizmą ir balsavimo teisę

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Jeigu balsavimas ką nors pakeistų, jie mums neleistų balsuoti.“ Emma Goldman (Ema Goldman). Retkarčiais susimąstau apie šios litvakės žodžius, jog tame išties yra didelė tiesa. Mes metai iš metų vaidiname demokratiją, nes neturime geresnio politinio modelio, tačiau pati demokratija taip pat juk yra dvilypė ir visų gyventojų poreikių negali „aptarnauti“. Manau, išrinktų politikų darbai, kiek jie iš tikrųjų nuveikia kitų žmonių labui, ypač tų, kurie nėra asmeninio intereso zonoje, ir atspindi tikrąjį demokratijos principą – einu į politiką ne vien patenkinti savo rinkėjų, bet ir dirbti visų labui. Deja, Lietuvos demokratijos tikrovėje būna visaip, neretai durniai suspenduoja puikius įstatymus, daugiau energijos ir laiko išnaudoja ne žmonėms, o opozicijos skandalams iškelti ir, kitaip sakant, lošti politinį pokerį. Tą mes matome jau daugybę metų.

 

Beje, ar žinojote įspūdingą Emos Goldman biografiją?

 

Emma Goldman, viena įtakingiausių XX amžiaus pradžios anarchistų ir aktyvisčių, pasaulį išvydo 1869 metais Kaune, tuo metu priklausiusiame Rusijos imperijai. Jos šeima buvo žydų kilmės, o vaikystė prabėgo patiriant skurdą ir autoritarinės tėvo valios priespaudą. Augdama ji matė ir gilėjantį socialinį neteisingumą, ir carinės Rusijos priespaudą, kas neabejotinai formavo jos pasaulėžiūrą. Vėliau šeima persikėlė į Koną, o po to į Sankt Peterburgą, kur Emma dirbo pirštinių fabrike ir anksti susipažino su darbininkų vargais bei radikaliomis idėjomis. Šios ankstyvos patirtys, kartu su nepakantumu valdžios savivalei, sėjo maišto sėklas jaunosios Emos širdyje.

 

Ieškodama geresnio gyvenimo ir laisvės, vos penkiolikos metų, 1885-aisiais, Emma kartu su seserimi Helena emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko valstijoje, kur Emma dirbo tekstilės fabrike. Tačiau amerikietiška svajonė greitai virto karti realybe – darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, o darbininkų teisės menkos. Lemiamas lūžis įvyko 1886 metais, kai Emma sužinojo apie Haymarket incidentą Čikagoje, kur po sprogimo per taikią demonstraciją buvo suimti ir vėliau nuteisti myriop anarchistai, daugelis jų be aiškių įrodymų. Šis įvykis giliai sukrėtė Goldman ir įtvirtino jos įsitikinimą, kad valstybė yra represinis aparatas, ir paskatino ją pasinerti į anarchistinio judėjimo veiklą.

 

Nuo to momento Emma Goldman visa galva pasinėrė į politinį aktyvizmą. Ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su kitais žymiais anarchistais, įskaitant Aleksandrą Berkmaną, tapusį jos bendražygiu ir artimu draugu. Goldman iškilo kaip nepaprastai talentinga oratorė, gebanti pakerėti minias savo aistringomis kalbomis apie laisvę, lygybę ir teisingumą. Ji viešai kritikavo kapitalizmą, vyriausybės priespaudą, militarizmą ir religiją, skatindama darbininkus ir visus engiamuosius siekti socialinės revoliucijos. Jos aštri retorika ir bekompromisės pažiūros greitai pelnė jai „raudonosios Emos“ etiketę ir nuolatinį valdžios dėmesį, lėmusį daugybę areštų ir įkalinimų. Nepaisant to, Emma Goldman tapo viena ryškiausių ir įtakingiausių radikalių balsų Amerikos politiniame peizaže, atkakliai kovojančia už savo idealus iki pat savo deportacijos 1919 metais.

 

Emma Goldman mirė 1940 m. gegužės 14 d. Toronte, Kanadoje, sulaukusi 70 metų.

 

Ji buvo deportuota iš JAV 1919 m. gruodžio 21 d. kartu su Aleksandru Berkmanu ir dar 247 anarchistais. Deportacija įvyko po Pirmojo pasaulinio karo ir „raudonosios baimės“ laikotarpiu, kuomet JAV vyriausybė aktyviai kovojo su radikaliais judėjimais. Goldman buvo apkaltinta antivalstybine veikla ir raginimu vengti karinės tarnybos.

 

Po deportacijos Emma Goldman iš pradžių buvo išsiųsta į Sovietų Rusiją. Tačiau jos viltys dėl revoliucijos greitai išblėso, pamačius tikrovę – korupciją ir tironiją bolševikų valdžioje. Po dvejų metų, nusivylusi sovietais, ji su Berkmanu paliko Rusiją, parašydama knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“ („My Disillusionment in Russia“), kurioje atskleidė savo patirtis.

 

Likusį gyvenimą Emma Goldman praleido keliaudama ir gyvendama įvairiose Europos šalyse, įskaitant Švediją, Angliją ir Prancūziją. Ji tęsė savo aktyvizmą, rašė ir skaitė paskaitas apie anarchizmą, moterų teises ir socialines problemas. Svarbi jos gyvenimo dalis po deportacijos buvo autobiografijos „Gyvenu savo gyvenimą“ („Living My Life“) rašymas, kuri buvo išleista dviem tomais (1931 ir 1935 m.). Vėliau ji taip pat keliavo į Ispaniją, kad paremtų ten vykusią anarchistų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu. Mirė Kanadoje, kurioje lankėsi rinkdama lėšas ispanų kovotojams. Nors gyveno už JAV ribų, galiausiai jai buvo leista būti palaidotai JAV, netoli Haymarket incidento aukų.

 

Maištinga Siela

Marija Gimbutienė ir feminizmas: Senoji Europa, matriarchatas, amazonės, Antika

 Marija Gimbutienė, 1951 m.

Sveiki,

 

Viena ryškiausių ir žymiausių XX a. lietuvių moterų mokslininkių pasauliniu mastu, žinoma, buvo Marija Gimbutienė. Ar jos kaip mokslininkės idėjas galima laikyti feministinėmis? Apie tai vis plačiau ir prieštaringiau kalbama. 2024 metais pasirodė netgi anglų kalba apie svarstymus, kad gal pati Marija Gimbutienė buvo feministė.

 

Marija Gimbutienė ir feminizmas yra tema, kuri sulaukė nemažai diskusijų ir įvairių interpretacijų. Nors pati Marija Gimbutienė tiesiogiai savęs nevadino feministe ir aktyviai nedalyvavo antrosios bangos feministiniame judėjime, jos moksliniai tyrimai ir ypač „Senosios Europos“ (Old Europe) civilizacijos koncepcija turėjo didžiulę įtaką feminizmo, ypač radikaliojo ir dvasinio feminizmo, raidai.

 

Marijos Gimbutienės teorija apie taikią, matrifokalinę, žemdirbišką „Senosios Europos“ civilizaciją, egzistavusią iki indoeuropiečių invazijos, kurioje dominuodavo Didžiosios Deivės kultas, rezonansavo su feministiniu judėjimu JAV, ypač septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Ši idėja, kad prieš patriarchalinę visuomenę egzistavo laikotarpis, kuriame moterys vaidino svarbų religinį ir politinį vaidmenį, o visuomenė buvo taiki ir egalitariška, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui feminisčių. Jos darbai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“, pasiūlė alternatyvų pasakojimą apie žmonijos istoriją, kurioje moterys ir moteriškumas nėra nuvertinami. Feministės, ypač tos, kurios domėjosi religija ir dvasinėmis praktikomis, įžvelgė Gimbutienės tyrimuose patvirtinimą savo idėjoms apie moterų galią ir prarastą matriarchalinę praeitį.

 

Nors Gimbutienė atsiribojo nuo tiesioginio priskyrimo feministiniam judėjimui, nenorėdama, kad jos moksliniai darbai būtų vertinami kaip ideologiškai motyvuoti, ji palaikė moterų judėjimus ir džiaugėsi, kad jos idėjos pasitelkiamos. Ji pabrėžė, kad jos tyrimai apie matristines kultūras (kuriose egzistavo lyčių lygybė ir balansas, o ne matriarchatas – veidrodinis patriarchato atspindys) yra grįsti archeologiniais radiniais ir moksliniu darbu, o ne politiniu aktyvizmu. Tačiau jos darbai vis tiek buvo priimti kaip kritika vyriškąja dominavimu grįstai kultūrai ir religijai, kuri, anot kai kurių feminisčių, nuvertino moteriškąjį pradą ir paskatino prievartą. Dėl to Marija Gimbutienė tapo svarbia figūra feministinės archeologijos ir religijotyros raidoje, net jei pati savęs tiesiogiai neidentifikavo su judėjimu. Jos palikimas ir toliau kelia diskusijas apie praeities interpretacijas ir jų įtaką dabarties idėjoms apie lyčių vaidmenis visuomenėje.

 

Nors feminizmas kaip organizuotas judėjimas ir teorinė kryptis susiformavo palyginti vėlai, daugiausia XIX amžiuje, jo šaknys ir įkvėpimo šaltiniai neretai ieškomi ir senovės civilizacijose. Tačiau svarbu pabrėžti, kad antikos deivių kultas, amazonės ir moterų kultūrinė padėtis antikoje nėra tiesioginiai feministinių idėjų atspindžiai šiuolaikine prasme, o veikiau interpretuojami per feministinę prizmę, siekiant atrasti moteriškos galios ir autonomijos archetipus.

 

Amazonės – tai senovės graikų mitologijos moterų karių gentis, gyvenusi atokiau nuo vyrų, pasižymėjusi drąsa, nepriklausomybe ir išskirtiniais kovos įgūdžiais. Jos dažnai vaizduojamos kaip priešprieša patriarchalinei graikų visuomenei, kur moterų vaidmuo buvo itin apribotas. Amazonės, nukertančios vieną krūtį, kad geriau valdytų lanką, simbolizuoja pasiaukojimą ir atsidavimą kovos menui, o jų atsisakymas tradicinės moters rolės (santuoka, motinystė su vyrais) tampa moteriškos nepriklausomybės ir autonomijos simboliu. Feministinėje perspektyvoje amazonės neretai interpretuojamos kaip archetipinės stiprios, nepriklausomos moterys, kurios atmeta patriarchato nustatytas normas ir aktyviai gina savo erdvę bei laisvę. Jos tampa įkvėpimo šaltiniu radikaliosioms feministėms, siekiančioms peržiūrėti lyčių vaidmenis ir sukurti visuomenę, kurioje moterys būtų lygiavertės ar net dominuojančios.

 

Senovės Graikijos deivės, nors ir egzistavo patriarchalinio panteono rėmuose, siūlo įvairiapusius moteriškumo modelius, kurie vėliau tapo svarbūs feministinėms interpretacijoms. Deivės, tokios kaip Atėnė (išminties ir strategijos deivė, gimusi iš Dzeuso galvos, be motinos įsikišimo), Artemidė (medžioklės, laukinės gamtos ir skaistybės deivė, atsisakanti santuokos ir bendraujanti su moterimis bei merginomis), ar net Demetra (derlingumo ir motinystės deivė, patyrusi dukters pagrobimo skausmą ir kovojusi už ją), atspindi skirtingus moteriškos galios ir vaidmenų aspektus. Feministės, ypač tos, kurios domisi archetipine psichologija ir dvasingumu, naudoja šias deives kaip priemones tyrinėti moters sielos gilumą, jos jėgą, nepriklausomybę, kūrybiškumą ir gebėjimą naviguoti sudėtingose gyvenimo situacijose. Šios deivės tampa ne tik mitologiniais personažais, bet ir įrankiais savęs pažinimui bei feministinei kritikai, siekiančiai iš naujo įvertinti ir iškelti į pirmą planą moteriškąjį principą, kuris patriarchalinėje kultūroje buvo nuvertintas.

 

Nors reali moterų padėtis Antikos Graikijoje ir Romoje buvo labai apribota (ypač Atėnuose, kur moterys neturėjo piliečių teisių, buvo izoliuotos namuose ir negalėjo dalyvauti viešajame gyvenime), tai netrukdė kai kurioms feministinėms teorijoms ieškoti užuominų apie galimą moterų kultūrinę erdvę. Nors nėra tiesioginių „feminizmo“ pavyzdžių antikiniame pasaulyje šiuolaikine prasme, kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį į Dioniso kultus, Tesmoforijas (Demetros šventes), ar net Sapfo poeziją Lesbo saloje, kaip į nišas, kuriose moterys galėjo turėti daugiau autonomijos ir išreikšti savo tapatybę už vyrų kontrolės ribų. Šie pavyzdžiai, nors ir riboti, feministinei minčiai leidžia konstruoti idėją, kad net griežtai patriarchalinėje aplinkoje moterys rasdavo būdų kurti savo kultūrines erdves, dalintis patirtimis ir puoselėti savitą moteriškumą, kuris, nors ir nebuvo atvira kova už lygias teises, atspindėjo tam tikrą pasipriešinimą ar alternatyvą dominuojančiai tvarkai. Tokios analizės padeda feministėms giliau suprasti lyčių santykių istoriją ir ieškoti inspiracijos praeityje formuojant ateities viziją.

 

Marija Gimbutienė savo „Senosios Europos“ idėjas grįsdavo visų pirma archeologiniais radiniais – tūkstančiais deivių figūrėlių, simbolių, ritualinių indų ir kitų artefaktų, rastų neolito ir chalkolito laikotarpių vietovėse visoje Pietryčių ir Centrinėje Europoje. Šie materialinės kultūros įrodymai buvo jos pagrindinis šaltinis, leidžiantis jai daryti išvadas apie to meto visuomenės struktūrą, religiją ir pasaulėžiūrą. Ji taip pat rėmėsi lyginamąja mitologija, lingvistika ir etnologija, ieškodama išlikusių senovinių tikėjimų ir simbolių pėdsakų vėlesnėse kultūrose, ypač baltų tautosakoje ir kalboje, kurią ji laikė itin archajiška.

 

Nors Antikos šaltiniai, tokie kaip pasakojimai apie amazones, ir poetės Sapfo kūryba iš Lesbo salos, įspūdingai rezonuoja su moteriškos galios ir autonomijos idėjomis, Marija Gimbutienė tiesiogiai nerėmė savo „Senosios Europos“ teorijos šiais konkrečiais Antikos tekstais. Jos tyrimų objektas buvo daug ankstesnis laikotarpis – neolitas ir chalkolitas (nuo maždaug 6500 iki 3500 m. pr. Kr.), tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado graikų mitai ar rašytiniai šaltiniai apie Sapfo.

 

Tačiau tai nereiškia, kad šios antikinės istorijos buvo visiškai nereikšmingos jos bendrame kontekste. Gimbutienė ieškojo universalių archetipų ir simbolių, kurie galėjo išlikti per tūkstantmečius. Amazonės ir Sapfo atspindi moteriškos nepriklausomybės ir alternatyvių socialinių struktūrų idėjas, kurios galėjo būti savotiškas echo to, ką ji įsivaizdavo kaip „Senosios Europos“ visuomenės principus. Nors ji tiesiogiai nenaudojo šių konkrečių Antikos naratyvų kaip įrodymų savo archeologinėms hipotezėms grįsti, jos darbai vėliau buvo aktyviai interpretuojami ir plėtojami feministinių ir dvasinių judėjimų, kurie įžvelgė sąsajas tarp Gimbutienės „Senosios Europos“ ir tokių Antikos moterų galios įvaizdžių kaip amazonės ar net Sapfo bendruomenė. Šie vėlesni ryšiai padėjo populiarinti Gimbutienės idėjas platesniuose kontekstuose.

 

Jūsų Maištinga Siela

Feministinis "Literatūra ir mena(s)" numeris: 2017 metų vs. 2025 metų numerį (istorija)

2017 m. feministinis „Literatūra ir menas“ numeris

Žurnalas „Literatūra ir menas“, ilgametis Lietuvos kultūros savaitraštis, apimantis platų meno ir visuomenės temų spektrą, 2017 metais atkreipė dėmesį į aktualią ir diskutuotiną temą – feminizmą. 2017 m. kovo 31 d. pasirodęs numeris (Nr. 3591) išsiskyrė tuo, kad jame didelė dalis turinio buvo skirta lyčių lygybės, moterų padėties visuomenėje ir feministinės minties apraiškoms. Nors žurnalas retai oficialiai deklaruoja specialius „teminius“ numerius, šis aiškiai atspindėjo ryškų posūkį šia linkme.

Šio numerio pasirodymas nebuvo atsitiktinis. Jis sutapo su stiprėjančiomis diskusijomis apie feminizmą Lietuvoje ir visame pasaulyje, ypač po 2016-2017 m. įvykių, kurie iškėlė į viešumą moterų teisių ir lyčių lygybės klausimus. „Literatūra ir menas“ numeris tapo platforma, kurioje buvo gvildenami įvairūs feminizmo aspektai: nuo jo teorinių pagrindų ir istorijos iki praktinių problemų, tokių kaip lyčių stereotipai, smurtas prieš moteris ir moterų reprezentacija kultūroje bei politikoje. Jame publikuoti straipsniai, esė, interviu ir apžvalgos atspindėjo tiek akademines, tiek menines perspektyvas, leidžiančias skaitytojams giliau pažvelgti į sudėtingą feminizmo reiškinį.

Tokio turinio numerio pasirodymas tokioje prestižinėje kultūros publikacijoje kaip „Literatūra ir menas“ turėjo didelę reikšmę. Visų pirma, tai patvirtino feminizmo diskurso legitimumą Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Leidinys pripažino, kad lyčių lygybės ir moterų teisių klausimai yra ne tik socialinės, bet ir giliai kultūrinės problemos, vertos rimtos analizės ir diskusijos. Antra, numeris suteikė svarbią platformą feministinei minčiai ir balsams, kurie galbūt ne visada lengvai rasdavo vietą pagrindinėje žiniasklaidoje. Jis padėjo formuoti platesnį supratimą apie feminizmo tikslus ir idėjas, skatino kritinį mąstymą ir dialogą visuomenėje. Šis numeris išlieka svarbiu kultūrinio diskurso atspindžiu apie feminizmą Lietuvoje 2017 metais.

2025 metų feministinis „Literatūros ir meno“ numeris

Šį išskirtinį žurnalo numerį kuravo žinomos Lietuvos kultūros veikėjos: dailėtyrininkė, parodų kuratorė ir poetė Laima Kreivytė bei rašytoja ir vertėja Akvilina Cicėnaitė. Jų iniciatyva buvo įkvėpta prieš trisdešimt metų vertėjos Karlos Gruodis sudarytos tekstų rinktinės „Feminizmo ekskursai“. Kuratorės siekė išsiaiškinti, kiek šiandien gyvos feminizmo idėjos ir kaip per tą laiką pasikeitė visuomenė, literatūra ir menas.

Žurnalo turinys skaitytojams siūlo savotiškas „feminizmo ekskursijas“, gilinantis į įvairius šios temos aspektus. Jame galima rasti straipsnių, analizuojančių moterų vietą kanonuose ir sovietmečiu, taip pat tyrinėjančių kūrėjų kelią Lietuvos kultūroje. Tarp svarbiausių šio numerio dalių – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių

Natalijos Arlauskaitės ir Dovilės Jakniūnaitės pokalbis pavadinimu „Kol dėstėme feminizmą“, atskleidžiantis akademinės perspektyvos įžvalgas apie feminizmą.

Maištinga Siela