Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Kaip keitėsi moterų plaukų šukuosenos nuo XVIII a iki 2025?

 Sveiki, skaitytojai!

 

Vakarų mados istorijoje plaukų šukuosenos evoliucionavo nuo sudėtingų socialinio statuso simbolių iki individualios saviraiškos priemonių, atspindinčių besikeičiantį moters vaidmenį visuomenėje. XVIII amžiuje aukštuomenės moterų plaukai pasiekė savo ekstravagancijos viršūnę, kai rokoko stiliumi suformuoti perukai ir karkasinės konstrukcijos iškildavo į neįtikėtiną aukštį. Šios šukuosenos buvo pudruojamos miltais, puošiamos stručių plunksnomis, brangakmeniais ar net miniatiūriniais laivų modeliais, taip demonstruojant turtą ir visišką atsiribojimą nuo fizinio darbo.

 

Po Prancūzijos revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje įvyko drastiškas posūkis link natūralumo ir antikinės estetikos. Ampyro laikotarpiu moterys atsisakė perukų ir miltelių, rinkosi graikiško stiliaus mazgus ir smulkias garbanas aplink veidą. Tačiau Viktorijos epochoje mada vėl tapo konservatyvesnė ir griežtesnė. Moterys plaukus augino itin ilgus, tačiau viešumoje juos privalėjo nešioti supintus į sudėtingus kuodus ar tinklelius, nes palaidi plaukai buvo laikomi nepadorumo ženklu. Amžiaus pabaigoje išpopuliarėjusi „Gibsono merginos“ šukuosena suformavo pūstą, apimties suteikiantį siluetą, kuris simbolizavo naująją, aktyvesnę moterį.

 

Tikrasis lūžis įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai „flapper“ judėjimo atstovės, kovodamos už emancipaciją, masiškai nusikirpo plaukus trumpai. Berniukiškas „bob“ kirpimas tapo laisvės ir modernumo simboliu, visiškai sugriaunant šimtmečius gyvavusį ilgo plauko kaip moteriškumo standarto kultą. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, nepaisant karo sunkumų, į madą sugrįžo Holivudo įkvėptas glamūras – preciziškai suformuotos bangos ir vadinamosios „victory rolls“ sukosėnos, kurios suteikė elegancijos net ir dėvint darbo uniformas.

 

Šeštajame dešimtmetyje, atsiradus stiprios fiksacijos lakams, išpopuliarėjo itin purios, „bičių avilio“ formos šukuosenos, tačiau jau kitame dešimtmetyje hipių judėjimas jas pakeitė visiška laisve ir ilgais, tiesiais, natūraliais plaukais. Devintasis dešimtmetis į istoriją įsirėžė kaip maksimalizmo era, kurioje dominavo cheminis garbanojimas, neįtikėtina apimtis ir ryškūs aksesuarai. Paskutiniais dešimtmečiais ir iki pat šių dienų mados tendencijos tapo itin eklektiškos. Šiuolaikinė moteris nebeturi laikytis vieno griežto kanono, todėl vienu metu populiarūs išlieka ir minimalistiniai kirpimai, ir natūralių tekstūrų puoselėjimas, ir drąsūs spalviniai eksperimentai, pabrėžiantys asmenybės unikalumą, o ne socialinę klasę.

 

Maištinga Siela

Kur žiūri moterys knygų viršeliuose? Gyasi "Auksinės šaknys", Oksanen "Valymas", Flaubert "Ponia Bovari", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

 

Sveiki,

 

Yra daug pasakymų apie kelius, kurie teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, kad visi keliai veda į Romą, arba nemesk kelio dėl takelio. Arba, kad vyras (paprastai!) pasuko šeiminiame gyvenime į kairę. Ar pastebėjote, kad dažnai moterys, jeigu jos pavaizduotos šonu ant knygos viršelio, jos dažniausiai pasisukusios į dešinę pusę. Tai nėra absoliuti tendencija, turiu bibliotekoje ir į kairę pusę, tačiau visgi dažniausiai skirtingi leidėjai ir knygos dizaineriai renkasi būtent tokį moters profilio vaizdavimą ant grožinės literatūros knygų viršelių. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Gal visiškai nieko.

 

Maištinga Siela

Musulmonų / Islamo moterų galvos drabužių apdangalai: hidžabas, burka, nikabas, čadoras (pavadinimai, istorija, pažinimas)

 

Sveiki,

Keliaujant į Rytus, dažnai tenka susidurti su keistomis ir mums nelabai žinomais moterų aprangos variantais. Šį įrašą darau tam, kad pats (ir galbūt pravers Jums), kaip įvairiuose Rytų kraštuose vadinasi moterų apranga. Susipažinkime su jų istorija.

Hidžabas (arab. حِجَابٌ, hidžāb) – tai arabiškas terminas, reiškiantis „uždangą“ arba „pertvarą“. Plačiąja prasme islame hidžabas reiškia kuklumo ir doros principą, taikomą tiek moterims, tiek vyrams, apimantį elgesį, kalbą ir aprangą. Tačiau Vakaruose ir arabų kalbančiose šalyse hidžabu dažniausiai vadinamas musulmonių dėvimas galvos apdangalas, dengiantis plaukus ir kaklą, bet paliekantis atvirą veidą. Nors Korane šiam galvos apdangalų tipui dažniau vartojamas terminas khimār, terminas „hidžabas“ tapo bendriniu visos kuklios musulmonių aprangos, atitinkančios šariato normas, pavadinimu. Be įprasto hidžabo, egzistuoja ir kiti musulmonių drabužių tipai, tokie kaip nikabas (dengiantis visą veidą, išskyrus akis), burka (visiškai uždengianti kūną ir veidą, su tinkleliu akims) ir chadra (viso kūno apdangalas, paprastai juodos spalvos, laikomas rankomis).

Hidžabo istorija ir reikšmė

Moterų prisidengimo tradicija yra gerokai senesnė už islamo civilizaciją, prasidėjusią VII amžiuje. Manoma, kad ši praktika datuojama maždaug 3000 m. pr. m. e., o pirmosios rašytinės užuominos apie moterų uždangalą ir atskirtį aptinkamos XIII amžiuje prieš Kristų Mesopotamijoje. Senovės Artimųjų Rytų visuomenėse šydo dėvėjimas dažnai simbolizavo moters socialinį statusą – jis buvo privalomas ištekėjusioms ir laisvoms moterims, bet nereikalaujamas vergėms ar prostitutėms. Panašūs papročiai buvo paplitę ir tarp senovės egiptiečių bei žydų. Islame hidžabas įgavo religinę prasmę, pagrįstą Korano eilutėmis, skatinančiomis kuklumą tiek vyrams, tiek moterims. Nors Korane nėra tiesioginio nurodymo dėvėti hidžabą konkrečiu būdu, islamo žinovai ir tradicijos jį interpretuoja kaip privalomą musulmonėms. Hidžabas laikomas pamaldumo ir ištikimybės Alachui simboliu, būdu apsaugoti moteris nuo nepageidaujamo dėmesio ir užtikrinti jų orumą bei pagarbą. Daugeliui moterų hidžabas yra ne tik religinės tapatybės, bet ir asmeninio pasirinkimo bei išsivadavimo iš sekso objekto įvaizdžio išraiška.

Šalys, kuriose hidžabas yra vilkimas

Hidžabas yra plačiai vilkimas musulmoniškose šalyse visame pasaulyje, o jo dėvėjimo praktika skiriasi priklausomai nuo regiono ir vietinės kultūros. Kai kuriose šalyse hidžabo dėvėjimas yra teisiškai privalomas visoms moterims, nepriklausomai nuo jų religijos. Tokios šalys yra Iranas. Nuo 1979 m. islamo revoliucijos visos moterys privalo dėvėti hidžabą viešose vietose. Saudo Arabija. Nors pastaraisiais metais ir yra tam tikrų pokyčių, tradiciškai ir formaliai moterys privalo dėvėti abają (laisvą apsiaustą) ir hidžabą.

Kitose šalyse hidžabas yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas, nors ir nėra teisiškai privalomas: Indonezija, Pakistanas, Bangladešas. Šios šalys turi didelę musulmonų populiaciją, ir hidžabas yra dažnas reiškinys, nors moterys turi pasirinkimo laisvę.

Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys (pvz., Egiptas, Marokas, Jordanija): Hidžabas yra įprasta aprangos dalis, atspindinti religines ir kultūrines tradicijas.

Turkija: Nors ilgą laiką galvos apdangalai viešosiose įstaigose buvo draudžiami dėl sekuliarizmo politikos, pastaraisiais dešimtmečiais ši praktika keitėsi, ir hidžabo dėvėjimas vėl tapo plačiai priimtinas ir leidžiamas.

Daugelis kitų šalių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse hidžabas yra dėvimas musulmonių moterų kaip religinės tapatybės ir pasirinkimo išraiška, nors kai kuriose iš šių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kyla diskusijų dėl religinių simbolių viešosiose erdvėse.

Svarbu paminėti, kad net ir tose šalyse, kur hidžabas yra privalomas, visada egzistuoja įvairios interpretacijos ir požiūriai į jo dėvėjimą, ir ne visos moterys tai priima vienodai. Pastaraisiais metais Irane ir kitur vyksta protestai, susiję su privalomu hidžabo dėvėjimu, atspindintys sudėtingą religijos, kultūros ir moterų teisių sąveiką.

Burka (arab. بُرْقُع‎, burquʿ) yra viršutinis moters drabužis, visiškai uždengiantis visą kūną, nuo galvos iki kojų, ir paliekantis tik siaurą tinklinę angą akims, per kurią moteris gali matyti. Ji yra plačiausias ir labiausiai kūną slepiantis iš visų musulmonių apdangalo tipų, skirtingai nuo hidžabo, kuris dengia tik plaukus ir kaklą, ar nikabo, kuris dengia visą veidą, išskyrus akis. Burka yra laisvo kirpimo, neapnuogina rankų ar pėdų. Nors burkos spalva dažniausiai asocijuojama su juoda, jos gali būti ir kitų spalvų bei raštų, priklausomai nuo regiono ir kultūros.

Burkos istorija ir reikšmė

Burkos dėvėjimo tradicija yra senesnė už patį islamą ir nėra tiesiogiai įpareigojama Korano. Manoma, kad panašaus tipo drabužiai atsirado senovės Mesopotamijoje ir Persijoje, kur jie galėjo simbolizuoti moters socialinį statusą. Į islamo kultūrą burka, tikėtina, atėjo paveikta Persijos tradicijų. Bėgant laikui, ji tapo dalimi musulmoniškos kultūros, ypač kai kuriuose regionuose, kaip kuklumo, pamaldumo ir tam tikro socialinio atskyrimo simbolis.

Svarbu pabrėžti, kad burka nėra privaloma daugumos islamo srovių ar juristų nuomone. Daugelis šiuolaikinių islamo mokslininkų teigia, kad islamas nereikalauja moterims uždengti savo veidų. Moterys burką gali rinktis dėvėti dėl įvairių priežasčių: religinio pamaldumo, kultūrinių tradicijų, siekdamos išreikšti savo tapatybę ar politines pažiūras, arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės normos ar įstatymai tam tikruose regionuose. Kai kuriose šalyse burka tapo politinių ir kultūrinių judėjimų simboliu, ypač tų, kurie propaguoja konservatyvias aprangos normas. Kita vertus, tarptautinėje arenoje ir Vakarų šalyse burka dažnai sukelia diskusijas dėl asmeninių laisvių, moterų teisių ir saugumo.

Šalys, kuriose burka yra vilkima

Burka yra labiausiai paplitusi ir atpažįstama Afganistane, kur Talibano valdymo laikais jos dėvėjimas tapo privalomas. Nors ir anksčiau ji buvo dėvima, ypač kaimiškose vietovėse ir tarp puštūnų tautybės moterų, Talibano įvestas režimas padarė ją privaloma visoms moterims viešose vietose.

Nors mažesniu mastu, burka gali būti aptinkama ir kitose šalyse, kuriose yra konservatyvių musulmonų bendruomenių, pavyzdžiui, kai kuriose Pakistano ar Indijos regionuose, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nors ten labiau paplitęs nikabas. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, moterys dėvi abają (laisvą apsiaustą) ir nikabą, bet ne visada būtent burką su tinkline akių anga.

Vakarų šalyse ir kai kuriose pasaulio valstybėse, neretai dėl saugumo ar integracijos priežasčių, burkos dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas. Tokios šalys yra:

Prancūzija: 2011 m. tapo pirmąja Europos šalimi, uždraudusia visą veidą dengiančius apdangalus viešose vietose.

Belgija: Nuo 2011 m. galioja panašus draudimas.

Nyderlandai: Draudimas taikomas viešajame transporte, mokyklose, ligoninėse ir kai kuriose kitose viešosiose vietose.

Austrija: Draudimas taikomas visam veidą dengiančiam apdangalui viešose vietose.

Bulgarija: Nuo 2016 m. draudžiama dėvėti veidą dengiančius drabužius viešose vietose.

Danija: Nuo 2018 m. galioja draudimas dėvėti veidą dengiančius apdangalus.

Kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Kamerūnas, Čadas, Kongas, taip pat įvedė burkos draudimus, dažnai motyvuodamos saugumo sumetimais, susijusiais su terorizmo grėsme.

Svarbu atskirti burką nuo kitų musulmonių apdangalo tipų, tokių kaip hidžabas ar nikabas, nes jų dėvėjimo paplitimas ir privalomumas skiriasi.

Nikabas (arab. نِقَاب‎, niqāb) yra musulmonių moterų dėvimas veido apdangalas, dengiantis visą veidą, išskyrus akis. Jis dažnai būna juodos spalvos ir dėvimas kartu su ilgu drabužiu, pavyzdžiui, abaja, kuri dengia likusią kūno dalį. Nikabas yra labiau dengiantis nei hidžabas (kuris slepia tik plaukus ir kaklą), bet mažiau dengiantis nei burka (kuri visiškai uždengia ir akis tinkline medžiaga). Moterys, dėvinčios nikabą, gali papildomai naudoti ir siaurą šydą, kuris uždengia ir akis, tačiau tai nėra būtina.

Nikabo istorija ir reikšmė

Nikabo dėvėjimo tradicija, kaip ir burkos, yra senesnė už islamą. Ji atsirado priešislaminėse Artimųjų Rytų kultūrose, kur veido dengimas galėjo būti susijęs su socialiniu statusu ar išskirtinumu. Islame nikabas nėra tiesiogiai įpareigojamas Korane. Koranas ragina moteris būti kukliomis ir pridengti savo grožį, tačiau konkrečios aprangos detalės, tokios kaip veido dengimas, yra interpretuojamos skirtingai. Kai kurie islamo teologai ir mokyklos teigia, kad nikabo dėvėjimas yra rekomenduojamas arba privalomas pamaldžioms musulmonėms, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo vyrų dėmesio ir išlaikyti kuklumą. Kiti mokslininkai mano, kad veido dengti neprivaloma, o svarbiausia yra kukli apranga ir elgesys.

Nikabas daugeliui moterų yra religinio identiteto, pamaldumo ir ištikimybės islamo principams išraiška. Tačiau jis taip pat gali būti kultūrinės tradicijos, ypač konservatyviose visuomenėse, dalis. Vakarų šalyse nikabo dėvėjimas dažnai kelia diskusijas dėl saugumo, integracijos ir moterų teisių.

Šalys, kuriose nikabas vilkimas

Nikabas yra ypač paplitęs ir dažnai dėvimas persijos įlankos šalyse, pavyzdžiui:

Saudo Arabija: Nors oficialiai nebuvo griežto įstatymo, reikalaujančio visą veidą dengiančio apdangalo, nikabas ir abaja yra tradicinė ir giliai įsišaknijusi aprangos forma daugelyje šalies regionų. Pastaraisiais metais yra tam tikrų pokyčių, tačiau nikabas tebėra labai paplitęs.

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE): Nikabas yra dažnas reiškinys, ypač tarp vietinių moterų, ir yra laikomas tradicine apranga.

Kataras, Kuveitas, Bahreinas, Omanas: Šiose šalyse nikabas taip pat yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas.

Be Persijos įlankos šalių, nikabas taip pat gali būti dėvimas konservatyviose musulmonų bendruomenėse kituose regionuose, pavyzdžiui, kai kuriose Jemeno, Pakistano, Indijos dalyse.

Kai kuriose Europos šalyse ir kitose pasaulio valstybėse, siekiant užtikrinti viešąjį saugumą ir palengvinti identifikavimą, nikabo dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas arba ribojamas. Šalys, kurios riboja šį drabužį jau išvardytos prie skyriaus apie burką.

Čadoras (pers. چادر‎, chādor, pažodžiui „palapinė“) – tai laisvas viršutinis drabužis, primenantis apsiaustą, dėvimas musulmonių moterų, ypač Irane. Jis dengia visą kūną, nuo galvos iki kojų, tačiau palieka atvirą veidą. Čadoras neturi rankovių, sagų ar kitų užsegimų ir yra tiesiog užmetamas ant galvos, o moteris jį prilaiko rankomis arba užkiša po rankomis, kad nenukristų. Nors šiais laikais dažniausiai matomi juodi čadorai, ypač viešumoje, istoriškai buvo ir spalvotų, raštuotų čadorų, dėvimų kasdienai.

Čadoro istorija ir reikšmė

Čadoro dėvėjimo tradicija yra gerokai senesnė už islamą ir siekia Zoroastrizmo laikus Persijoje. Rašytiniuose šaltiniuose čadoras minimas jau VI amžiuje kaip Zoroastriečių moterų galvos apdangalas. Manoma, kad ši prisidengimo tradicija išliko per įvairius laikotarpius, įskaitant Seleukidų, Partų ir Sasanidų imperijas. Į islamo kultūrą čadoras įsiliejo per Persijos įtaką, o jo reikšmė laikui bėgant keitėsi.

Iki 1979 m. Irano revoliucijos, juodi čadorai buvo dėvimi daugiausia per laidotuves ir gedulo laikotarpiu, o kasdienai moterys rinkdavosi šviesesnius, raštuotus variantus. Šacho valdymo metu, siekiant modernizuoti šalį pagal Vakarų pavyzdį, buvo bandoma atsisakyti tradicinių drabužių, įskaitant čadorą. Tačiau po 1979 m. Islamo revoliucijos ir ajatolos Chomeinio grįžimo, čadoras tapo privalomas visoms moterims viešose vietose, simbolizuodamas kuklumą ir atspindėdamas naująjį Islamo Respublikos režimą. Nors dalis iraniečių moterų po juodu čadoru vis dar dėvi vakarietiškus drabužius, čadoras išlieka svarbiu religinės ir politinės tapatybės simboliu Irane.

Šalys, kuriose čadoras vilkimas

Čadoras yra labiausiai atpažįstamas ir paplitęs Irane, kur jis tapo privaloma viešąja apranga moterims po Islamo revoliucijos. Be Irano, čadoras dėvimas ir kitose Persijos įtaką patyrusiose šalyse bei šiitų bendruomenėse, nors ir ne taip plačiai ar privalomai:

Afganistanas: Nors čia labiau paplitusi burka, čadoras taip pat gali būti sutinkamas, ypač tarp tų, kurie turi persiškų šaknų ar gyvena tam tikruose regionuose.

Pakistanas: Kai kuriose Pakistano dalyse, ypač tarp konservatyvių bendruomenių, moterys gali dėvėti čadorą.

Azerbaidžanas ir Tadžikistanas: Šiose šalyse čadoras dėvimas rečiau ir yra labiau susijęs su konkrečiomis religinėmis ar tradicinėmis bendruomenėmis.

Nors čadoras yra atpažįstamas kaip musulmonių drabužis, svarbu prisiminti, kad jis, kaip ir kiti apdangalai (hidžabas, nikabas, burka), turi skirtingą istorinę ir kultūrinę kontekstą, privalomumo laipsnį ir reikšmę įvairiose šalyse ir bendruomenėse.

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvių moterų etnografinių regionų tautiniai rūbai, jų spalvos, ypatybės, skirtumai: suvalkiečių, dzūkių, žemaičių, aukštaičių

 Sveiki, skaitytojai,

Neseniai socialiniuose tinkluose aptikau šią fotografiją ir pamaniau, kad puiki proga pamatyti, kaip atrodo skirtingų Lietuvos etnografinių regionų (išskyrus Mažosios Lietuvos) tautiniai drabužiai.

Pirmoji iš kairės – šiaurės aukštaitė. Kaip matote – ypatingas galvos apdangalas, kuris ją išskiria iš kitų. Nors aukštaitės rengiasi margai, tačiau viršutinė dalis daug šviesesnė, dominuoja balta spalva, kuri reiškia švarumą, tyrumą. Nuotraukoje vaizduojama aukštaitė vilki jau ištekėjusios moters komplektą, todėl jis labiau uždarojo tipo, pridengiantis plaukus ir pan.

Antroji iš kairės – ištekėjusios namų šeimininkės suvalkietės apdaras. Suvalkiečiai visada puošnūs, jiems svarbu visokie rauktinukai, pagražinimai, sudėtingesnė ornamentika. Paprastai netekėjusios suvalkietės turi dar ir karūnas su juostomis, šioji – tik kuklesnę ir praktiškesnę kepuraitę. Paprastai rankovių platumas rodo suvalkietės turtinę padėtį, nes kuo platesnės rankovės ir kuo labiau jos tabaluoja, tuo labiau moteris turtingesnė.

Trečioji iš kairės – dzūkė, o balta ir nertinukais puošta išskirtinė skara, tamsus languotas sijonas. Kontrastingomis spalvomis puoštas ištekėjusios moters kostiumas.

Ketvirtoji – ryškiausioji žemaitė. Žemaičių moterų kostiumai pasižymi tamsesnėmis spalvomis, bet priešingai nei dzūkių sijonai, žemaitės mėgsta ryškią ir sodrią raudoną spalvą, kuri įsilieja nuo sijono, iki liemenės ir net sunkios languotos skaros. Žemaitės dar mėgsta raudonus didelius karolius, o skaros užrišamos virš kaktos.

Maištinga Siela

Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Aleah Chapin paveikslai, nuogos senos moterys, aktai, tapyba, realizmas

Sveiki,

Gana retai darau įrašus apie man patinkančius dailės kūrinius. Retai ji ir užklysta į mano meno žiūros lauką, tačiau viskuo, kas patraukia dėmesį, stengiuosi su Jumis pasidalyti.

Šįkart noriu pasidalyti amerikietės iš Vašingtono tapytojos Aleah Chapin (g. 1986) realistiškais nuogų pagyvenusių moterų akto darbais. 2012 metais jauna tapytoja laimėjo vieną perstižiškiausių tapytojų apdovanojimų – BP Portrait Adward. Tai pirmas kartas, kada portreto konkursą laimėjo ekshibisionistinis dailės kūrinys.

Nežinau, kaip jums, tačiau kartais nepakeliamai sunku žiūrėti į susenusį žmogaus kūną, o jaunoji dailininkė jau dešimtmetį tuo domisi ir tokiame kūne įžvelgia grožį ir nykstančio žmogaus skausmą, paskutinį žydėjimą, kuris ir trapus, ir liudijantis žmogaus trumpalaikiškumą fiziniame apvalkale.

Stebint autorės darbus, kurie gana didelio formato, kirba daug minčių. Kodėl moterys? Kodėl senos? Kodėl dažnai vaizduojama moterų sąjunga, savotiškas feministinis kultas? Ar tai turi seksualinių užuominų? Manau, kiekvienas iš mūsų paveikslus supras vis skirtingai ir tai yra labai įdomu. Bet kokiu atveju tuo dailė ir įdomi, kad kiekvienas interpretuojame ir jaučiame vaizdą pagal savo emocinio intelekto lygį.

Daugiau apie autorę ir jos darbus rasite http://www.aleahchapin.com/about

Pasigrožėkime Aleah Chapin darbais.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kovo 8-oji, Kino pavasaris, #Metoo ir vienas procentas, kuris naikina arba gelbsti pasaulį

Sveiki,

Šiandien jau kalendorinis pavasaris. Šiųmetės tulpės genėjamos tam, kad išspaust iš moters šypseną, parodyti meilę ir dėmesį. Norėtųsi parašyti (kaip, beje, pernai rašiau), kad nesveikinu moterų su sovietinės ideologijos švente, kaip niekada negaunu jokių sveikinimų su vyrų ir karininkų diena. Tiesiog nemėgstu tokio stereotipinio skirstymo, kai kiekvienas turi suvaidinti „vyrišką“ ir „moterišką“ vaidmenį, o iš tikrųjų visi esame individualybės.

Šiandien pavasaris ir kasmet tyrinėju „Kino pavasario“ repertuarą. Kaip ir kasmet matau, kad bilietai vėl pabrango, o mano pajamos išliko tokios pat. Vakar girdėjau, kad produktai nuo euro įvedimo statistiškai pabrango „tik“ vieną procentą, tik kodėl man atrodo, kad ta statistika paviršutiniška ir melaginga? Kaip ir daugelis socialinių statistinių duomenų. Kodėl mėgstami saldainiai, kainavę 8 litus už kilogramą, dabar kainuoja septynis eurus, o grietinės indelis beveik pasivijo litą kainos atžvilgiu, o mano pajamos tokios mirtinai stabilios, bet visi tik ir kalba apie jų augimą, tačiau kažkodėl mokesčius sumokame tik dar daugiau ir lieka tik tas truputis, kuris praktiškai nieko nereiškia – katino ašaros. Ir viskas vis tiek pabrango „tik“ vieną procentą nuo euro įvedimo.

Kitąmet vėl „žudysime“ tulpes ir sakysime, kad mylime moteris. Ir vis tiek didžioji dauguma jausimės vieniši, pajamos bus nepajudinamos iš vietos, vėl Lietuvoje išnyks koks vidutinis miestas, nes jie išvažiuos, vėl gausime po reformą, po dešimtį kokių absurdiškų draudimų įstatymų, nes „mes norime gyventi geresniame pasaulyje“, ir vėl bus šalčiai, tirps arkties ledas, o vasarą iškris dviejų metų krituliai, o žemė vis mirks ir pus žolė, pelkėsi plūduriuos nuskendusios voverės ir iš kurmiarausių iškils prigėrusių kurmių lavonėliai. Mums sakys, viskas tik vienas procentas, o mes besąlygiškai tikėsime, nes skaičiai nemeluoja ir negali meluoti „rimti“ žmonės nuoširdiems žmonėms, nes mes vis dar tikėsime nuoširdumo valiuta, nes ji vienintelė nekinta, ja niekas niekados nemanipuliuoja. Nes nuoširdumas kaip ir Kovo 8-oji, kai duoda tau gėlių ir sako, kad tave myli, mes negalvojame, kad esame apgauti, kad esame vieniši. Negalvoja ir tulpių pardavėjai, nes jie „gerina“ šitą „tik“ vienu procentu pabrangusį pasaulį.

Nors ką aš čia šneku, nereikia man tos grietinės, kurio kaina peraugo dvigubai, galiu ir be jos, kaip ir dažnas lietuvis, vis apkarpo lėkdamas pas suvalkus, (net Natalija Bunkė ten apipirko tris šeimas!). O gal liūdna ne tai, gal nyku, kad negaunu Kovo 8-ąją gėlių, nes esu vyras, nes verkšlenu kaip boba ir vertinu save vyriškais-moteriškais nupezusiais standartiniais žodžiais – mat eik kapoti malkų, tai jau tikrai vyriška! Gal verkiu, kad vyriškumo ir nebėra, nes jis trypiamas su #Metoo akcija-atrakcija, kai kliūna kvailiems priekabiautojams, kliūva dalinai ir man, nes esu vyras ir už vyriškąją giminę turiu atsiimti? Nėra individualizmo, jis tik mitas, nes vis tiek mes viską matome per sovietinės ideologijos prizmę – sveikiname su moters diena, nes juk tokia proga nupirkti žvakių, kreminio kaloringo torto, tulpių į krištolinę vazą, priberti rožių, užleisti muzikos ar nusivesti į restoraną, sveikinti per radiją, užlieti facebooke sveikinimais šalia #metoo ką tik prižertų akmenų ir kažin kaip atpirkti bent vienu procentu tą prikrektą stereotipinį vyrų ir moterų standartišką gyvenimo kodą, paremtą seksualiniu flirto pagrindu. Dar vakar sveikinome ir mylėjome, šiandien jau tik sveikiname ir jausdamiesi kalti atperkame ne tik tėvų nuodėmes, bet ir vyrų.

Tik vienas procentas. Kino pavasario bilietai nuo pernykščių pabrango dviem eurais ir jeigu ne Kovo 8-osios akcija (ačiū sovietams, nes sutaupiau grietinei!), mokėčiau dviem eurais brangiau. Bet vis tiek visiems tik vienas procentas. Kas tas procentas? Nepamatuotos žąsų gagenimas Naisiuose vasarą. Penkeri metai nuo Neringos Venckienės dingimo, bet per penkerius metus grietinės kaina augo tik procentą. Ai, kaip banalu, kaip apgailėtina net apie tai rašyti ir kalbėti, bet kitos realybės nėra, yra tik šis banalybių ir jame įsiterpęs vieno procento gero dvasinio augimo pasaulis, dažnai nė nematomas, pernelyg dažnai nė nepastebimas net man.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Vietoj tulpių dalijuosi impresionistiniai rytų tapytojų darbais.