Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kovo 8-oji, Kino pavasaris, #Metoo ir vienas procentas, kuris naikina arba gelbsti pasaulį

Sveiki,

Šiandien jau kalendorinis pavasaris. Šiųmetės tulpės genėjamos tam, kad išspaust iš moters šypseną, parodyti meilę ir dėmesį. Norėtųsi parašyti (kaip, beje, pernai rašiau), kad nesveikinu moterų su sovietinės ideologijos švente, kaip niekada negaunu jokių sveikinimų su vyrų ir karininkų diena. Tiesiog nemėgstu tokio stereotipinio skirstymo, kai kiekvienas turi suvaidinti „vyrišką“ ir „moterišką“ vaidmenį, o iš tikrųjų visi esame individualybės.

Šiandien pavasaris ir kasmet tyrinėju „Kino pavasario“ repertuarą. Kaip ir kasmet matau, kad bilietai vėl pabrango, o mano pajamos išliko tokios pat. Vakar girdėjau, kad produktai nuo euro įvedimo statistiškai pabrango „tik“ vieną procentą, tik kodėl man atrodo, kad ta statistika paviršutiniška ir melaginga? Kaip ir daugelis socialinių statistinių duomenų. Kodėl mėgstami saldainiai, kainavę 8 litus už kilogramą, dabar kainuoja septynis eurus, o grietinės indelis beveik pasivijo litą kainos atžvilgiu, o mano pajamos tokios mirtinai stabilios, bet visi tik ir kalba apie jų augimą, tačiau kažkodėl mokesčius sumokame tik dar daugiau ir lieka tik tas truputis, kuris praktiškai nieko nereiškia – katino ašaros. Ir viskas vis tiek pabrango „tik“ vieną procentą nuo euro įvedimo.

Kitąmet vėl „žudysime“ tulpes ir sakysime, kad mylime moteris. Ir vis tiek didžioji dauguma jausimės vieniši, pajamos bus nepajudinamos iš vietos, vėl Lietuvoje išnyks koks vidutinis miestas, nes jie išvažiuos, vėl gausime po reformą, po dešimtį kokių absurdiškų draudimų įstatymų, nes „mes norime gyventi geresniame pasaulyje“, ir vėl bus šalčiai, tirps arkties ledas, o vasarą iškris dviejų metų krituliai, o žemė vis mirks ir pus žolė, pelkėsi plūduriuos nuskendusios voverės ir iš kurmiarausių iškils prigėrusių kurmių lavonėliai. Mums sakys, viskas tik vienas procentas, o mes besąlygiškai tikėsime, nes skaičiai nemeluoja ir negali meluoti „rimti“ žmonės nuoširdiems žmonėms, nes mes vis dar tikėsime nuoširdumo valiuta, nes ji vienintelė nekinta, ja niekas niekados nemanipuliuoja. Nes nuoširdumas kaip ir Kovo 8-oji, kai duoda tau gėlių ir sako, kad tave myli, mes negalvojame, kad esame apgauti, kad esame vieniši. Negalvoja ir tulpių pardavėjai, nes jie „gerina“ šitą „tik“ vienu procentu pabrangusį pasaulį.

Nors ką aš čia šneku, nereikia man tos grietinės, kurio kaina peraugo dvigubai, galiu ir be jos, kaip ir dažnas lietuvis, vis apkarpo lėkdamas pas suvalkus, (net Natalija Bunkė ten apipirko tris šeimas!). O gal liūdna ne tai, gal nyku, kad negaunu Kovo 8-ąją gėlių, nes esu vyras, nes verkšlenu kaip boba ir vertinu save vyriškais-moteriškais nupezusiais standartiniais žodžiais – mat eik kapoti malkų, tai jau tikrai vyriška! Gal verkiu, kad vyriškumo ir nebėra, nes jis trypiamas su #Metoo akcija-atrakcija, kai kliūna kvailiems priekabiautojams, kliūva dalinai ir man, nes esu vyras ir už vyriškąją giminę turiu atsiimti? Nėra individualizmo, jis tik mitas, nes vis tiek mes viską matome per sovietinės ideologijos prizmę – sveikiname su moters diena, nes juk tokia proga nupirkti žvakių, kreminio kaloringo torto, tulpių į krištolinę vazą, priberti rožių, užleisti muzikos ar nusivesti į restoraną, sveikinti per radiją, užlieti facebooke sveikinimais šalia #metoo ką tik prižertų akmenų ir kažin kaip atpirkti bent vienu procentu tą prikrektą stereotipinį vyrų ir moterų standartišką gyvenimo kodą, paremtą seksualiniu flirto pagrindu. Dar vakar sveikinome ir mylėjome, šiandien jau tik sveikiname ir jausdamiesi kalti atperkame ne tik tėvų nuodėmes, bet ir vyrų.

Tik vienas procentas. Kino pavasario bilietai nuo pernykščių pabrango dviem eurais ir jeigu ne Kovo 8-osios akcija (ačiū sovietams, nes sutaupiau grietinei!), mokėčiau dviem eurais brangiau. Bet vis tiek visiems tik vienas procentas. Kas tas procentas? Nepamatuotos žąsų gagenimas Naisiuose vasarą. Penkeri metai nuo Neringos Venckienės dingimo, bet per penkerius metus grietinės kaina augo tik procentą. Ai, kaip banalu, kaip apgailėtina net apie tai rašyti ir kalbėti, bet kitos realybės nėra, yra tik šis banalybių ir jame įsiterpęs vieno procento gero dvasinio augimo pasaulis, dažnai nė nematomas, pernelyg dažnai nė nepastebimas net man.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Vietoj tulpių dalijuosi impresionistiniai rytų tapytojų darbais.