Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Eipril vargai" / "Pieces of April"

Sveiki, skaitytojai,

Jau seniai galvojau pažiūrėti Peter Hedges filmą „Eipril vargai“ (angl. Pieces of April) (2003), kuris sulaukė puikių kritikų vertinimų. Filmo pavadinimas tiesiogiai siejasi su muzikos grupės „Three Dog Night“ 1972 metais išleistu hitu „Pieces of April“. Na, iš tikrųjų filmas mane sudomino labiausiai dėl aktorės Patricia Clarkson, kuri už antro plano vaidmenį pelnė nemažai apdovanojimų, įskaitant ir „Oskaro“ nominaciją.

Filmo privalumas, sakyčiau, yra jo trumpumas, viso labo valanda ir dešimt minučių suteikia galimybę mėgautis išskirtiniu režisūriniu braižu, kuris gerokai nutolęs nuo Holivudo. Visų pirma pasirinkta socialinė dugno aplinka – sunkiai gyvenanti Eipril laukia vėžiu sergančios mamos ir šeimos, kepa kalakutą, tačiau niekaip jai nepavyksta susidoroti su buities darbais. Visą filmą ji bando susidoroti su kliūtimis, o tuo tarpu kitame „plane“ šeima vyksta automobiliu ir taip pat atskleidžiamos jų bendravimo subtilybės. Iš esmės filmas subtilus ir truputį savo ramiu scenarijumi primena V. Woolf romaną „Ponia Delovėj“ struktūrą. Aktoriai puikiai jaučiasi vaidindami prastomis socialinėmis sąlygomis ir šiaip... filmas tikrai nėra prastas, bet kartu tenka pripažinti, kad labiau išgyvenau dėl kalakuto, nei dėl motinos ir dukters santykių.

Visgi istorija mane asmeniškai menkai jaudino ir veikė. Filmas išskirtinis savo režisūrine maniera, todėl jis šiuo atžvilgiu geras, bet nepasakyčiau, kad komedijos elementai ir šeimos tragedija sukūrė kažką itin unikalaus. Taip, filmas geras, tačiau jis šiek tiek ne mano skonio turinio ir pozicijos atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labos nakties ir sėkmės" / "Good night, and good luck"

Sveiki, skaitytojai,

Kaip aktorius George Clooney yra sėkmės vaikis, jo daugelis darbų išties prikausto dėmesį, kad net sunku atsiplėšti. Režisierius jis taip pat savitas, įdomus ir sulaukiantis puikių vertinimų. Jo režisuota drama, kur jis atlieka dar ir vaidmenį „Labos nakties ir sėkmės“ (angl. Good Night, and Good Luck) (2005) – tai kol kas sėkmingiausias G. Clooney filmas, nominuotas net 6 „Oskarams“, tiesa, taip nė vienos statulėlės ir nepelnęs. Režisierius turėjo net užstatyti savo namą, kad galėtų padengti šio filmo išlaidas.

Išties suprantu šio filmo sėkmę, jis ganėtinai originalus, nesvarbu, kad prikeliamas šeštas dešimtmetis ir amerikietiški politizuoti žurnalistiniai užkulisiai. Nufilmuota elegantiškai ir gražiai, kartais atrodo, kad televizijos užkulisiai nesibaigianti šventė, kur dainuoja juodaodė nuostabias balades, o kartais jos tampa įtampos virtuvėmis. Šaltojo karo tema įsiplieskia į televiziją ir tai tikriausiai vienas pirmųjų būdų pasakyti, kad žiniasklaida tampa atskira valdžia, kuri formuoja klausytojų nuomonę apie valdžią, esančią senatuose. 

Tiesą sakant, tema lyg ir įdomi, jei žvelgsime tik į anotaciją, tačiau patį filmą man buvo sunku žiūrėti, vis bandžiau pats sužadinti dėmesį, nes tema pasirodė be intrigos. Visiškai man nerūpėjo valdžios ir televizijos šurmulys, nejaudino manipuliacijos, o istorijos struktūra pasirodė pernelyg pilka ir nuobodi. Žinote, kaip jaučiausi, žiūrėdamas šią juostą? Kaip prabangioje parduotuvėje, kai vaikštinėji, apžiūrinėji, tačiau žinai, kad nieko nepirksi. Lygiai taip ir filme, bandžiau save suintriguoti kameros darbu, nuostabia šešto dešimtmečio atmosfera, o jau aktorių darbas – irgi vertas dėmesio ir aplodismentų! Tačiau bandau save tik apgauti, pagavęs atmosferą, paleidžiu turinį ir todėl šis filmas šovė ir prašovė pro šalį mano seanse. Nepaisant atmestinos istorijos, filmas vis tiek geras ir vertas savo gurmaniško žiūrovo, tiesiog ši juosta ne man. 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Draugiškas seksas" / "Friends With Benefits"

Sveiki, skaitytojai,

Filmo apie sekso „draugus“ tikriausiai nė nežiūrėčiau, jeigu nebūtų taip gerai įvertintas kino kritikų, kaip antai „Draugiškas seksas“ (angl. Friends with Benifits) (2011), kurį režisavo Will Gluck ir kurio esu matęs gana įsimenančią juostą „Lengvabūdė pirmūnė“ (2010). Neaušindamas savo klavišų, pasakysiu, kad šis filmas už „Lengvabūdę pirmūnę“ man patiko kiek mažiau, nes pristigo originalumo pačiame siužete. Du jauni vaisingi vyras ir moteris sukerta lažybomis, kad mėgausis seksu ir išliks tik draugais... Atsiprašau, kas čia per matyta nesąmonė? Ir vėl? Taip, nesuklydote, neįsipareigojantis seksas tiesiog komedijose tampa ypač mėgstama tema, nors, tiesą sakant, atgyventa.

Nepaisant pasikartojančios temos ir problemos, kurios apskritai nėra, nes ją sureikšmina tik scenarijaus autoriai, atrodo jau atgrasu, bet filmas vis tiek mielas. Visų pirma Justin Timberlake ir Mila Kunis neįtikėtinai gerai ir puikiai žiūrisi. Vien dėl jų dueto ir vertėjo žiūrėti. Žinoma, pirmoji filmo pusė kur kas žaismingesnė ir įdomesnė, iki maždaug tos vietos, kaip ir buvo galima numanyti, „draugai“ iš tikrųjų vienas kitą pamilsta ir tą supranta, tada nerūpestinga komedija pavirsta sentimentaloka melodrama. Visgi yra nemažai šmaikščių situacijų, kurios patiko ir tikiuosi daugeliui patiks, bene labiausiai įsimena tokie tyri ir draugiški vaikino ir merginos santykiai – tai tarsi išplėšta iš „Draugų“ serialo ir perteikta itin idiliškai, tokie draugai kartais tegali būti mergina ir gėjus, bet čia tuojau pasipila jausmų šturmas ir toliau tampa viskas daugiau ar mažiau nuspėjama.

Šiaip filmas „laikui prastumti“ tinka, neblogas ir šiaip pažiūrėjimui, bet kažko ypatingo ir originalaus tikrai nepamatysite. Tikriausiai tai nėra blogai. Filmas tiks ir patiks daugeliui komercinio kino žiūrovų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela