Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.

Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.

Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.

Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Denas tikrame gyvenime" / "Dan in Real Life"

Sveiki,

Tiesiog pasiilgau nieko neįpareigojančios komedijos – tokią ir gavau, pažiūrėjęs kritikų gerai įvertintą „Denas tikrame gyvenime“ (angl. Dan in Real Life) (2007), kuriame pasirodo super žvaigždės Juliette Binoche ir Steve Carel. 

Nedaugžodžiaujant pasakysiu, kad nelabai supratau, kodėl tas filmas šitaip patiko kritikams, nes tiek scenografija, tiek „juokingos“ situacijos, tiek visa bedvasė aplinka dvelkė paprastu pigumu. Nepadėjo net gerai žinomi aktoriai, kurie prastai turškėsi kaip vištos įkritusios į klišėmis paženklintus scenarijaus spąstus. Nors ko ir tikėtis? Nebent naivaus ir paprasto juoko, kokio tikrai netruko kitoje J. Binoche nusifilmuotoje komedijoje „Žodžiai ir paveikslėliai“, tačiau šioji labai skysta komedija ir nevykėlis tėvas, nesugebantis „pakabinti“ brolio merginos, pasirodė jau pernelyg perdirbtas įvairių kitų filmų ir ta perdėm gyvenimiška filosofija, kurią tikriausiai kino kritikai įžvelgė pagrindiniame personaže, nes jis trijų dukrų tėvas našlys ir bla bla nė kiek per tą dirbtiną amerikietišką niurzglių klišę nesugebėjo manęs nei patenkinti, nei prajuokinti – išskyrus viena scena, kai J. Binoche kuriamas personažas lipo į vonią, bet ir toji situacija jau kažkur matyta...

Nesuprantu, gal kalti mano kažkokie paslėpti lūkesčiai, nes filmas manęs nesužavėjo. Aišku, yra prastesnių komedijų, tačiau likau tuščiu skrandžiu ir sustingusiais už juoko konvulsijas atsakingais raumenimis.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eipril vargai" / "Pieces of April"

Sveiki, skaitytojai,

Jau seniai galvojau pažiūrėti Peter Hedges filmą „Eipril vargai“ (angl. Pieces of April) (2003), kuris sulaukė puikių kritikų vertinimų. Filmo pavadinimas tiesiogiai siejasi su muzikos grupės „Three Dog Night“ 1972 metais išleistu hitu „Pieces of April“. Na, iš tikrųjų filmas mane sudomino labiausiai dėl aktorės Patricia Clarkson, kuri už antro plano vaidmenį pelnė nemažai apdovanojimų, įskaitant ir „Oskaro“ nominaciją.

Filmo privalumas, sakyčiau, yra jo trumpumas, viso labo valanda ir dešimt minučių suteikia galimybę mėgautis išskirtiniu režisūriniu braižu, kuris gerokai nutolęs nuo Holivudo. Visų pirma pasirinkta socialinė dugno aplinka – sunkiai gyvenanti Eipril laukia vėžiu sergančios mamos ir šeimos, kepa kalakutą, tačiau niekaip jai nepavyksta susidoroti su buities darbais. Visą filmą ji bando susidoroti su kliūtimis, o tuo tarpu kitame „plane“ šeima vyksta automobiliu ir taip pat atskleidžiamos jų bendravimo subtilybės. Iš esmės filmas subtilus ir truputį savo ramiu scenarijumi primena V. Woolf romaną „Ponia Delovėj“ struktūrą. Aktoriai puikiai jaučiasi vaidindami prastomis socialinėmis sąlygomis ir šiaip... filmas tikrai nėra prastas, bet kartu tenka pripažinti, kad labiau išgyvenau dėl kalakuto, nei dėl motinos ir dukters santykių.

Visgi istorija mane asmeniškai menkai jaudino ir veikė. Filmas išskirtinis savo režisūrine maniera, todėl jis šiuo atžvilgiu geras, bet nepasakyčiau, kad komedijos elementai ir šeimos tragedija sukūrė kažką itin unikalaus. Taip, filmas geras, tačiau jis šiek tiek ne mano skonio turinio ir pozicijos atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela