Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia
lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar
jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios
dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš
jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis
šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame
amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela
Anderson.
Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių
sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje,
todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa,
sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos
prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę
šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad
tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba
kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.
Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto,
kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų,
kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man
priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios
klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas
keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus,
kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi
su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės
akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net
kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.
Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir
pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių
padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios
šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų
motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo,
kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo
savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors
gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti
fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų
buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...
Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas
vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta
trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų
sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir
kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam
žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi
socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto
filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos
ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.
Pirmoji mintis, kurią
norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo
istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai,
jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai
visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga,
tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį
įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų,
bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo
išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios
4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl
tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu,
teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai
mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano
akimis, vienas prasčiausių.
Seriale beveik nebeliko senbuvių
aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš
motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale
pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose,
atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės
formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai
kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška
išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai
nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip
ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė
kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol
jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji
projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.
Šis sezonas ypatingas
tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis
tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate
Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar
išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog
autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų
sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime,
kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.
Grįžtant prie „Subtilumo“,
noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo
prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė,
kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką,
kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti
keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių
atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o
jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana
ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją,
bet ir jos vyrą iš proto.
Aišku, jog kūdikis nėra normalus.
Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes
scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai,
vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina,
kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant,
Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra
sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs
veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir
varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui
pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta
komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu,
kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką
pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu
kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“
motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia
ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.
Ypač abejotinas
paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra
iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be
didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį
atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31
minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų
sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti,
keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų
siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam
feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima
karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės
moters sąranga.
Taip, nors sezonas „sukaltas“
pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip
R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten
pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia,
savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais
kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė
labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios,
kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek
paskubomis, šaltai ir abejingai.
Šiemet Brad Falchuk ir Ryan
Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl.
American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke
devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo
antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas
rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu
platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis
serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.
Šiame sezone beveik
nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties
metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai
pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo
antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima
vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie
Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių
komanda daugiau vyriška.
Istorija apima visą
devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio
pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma,
gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną,
kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu
žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad
Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas
– nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius
asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš
esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose
(kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje
erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl
kriminalinių nusikaltimų.
Iš pažiūros serialo
kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas
gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi
yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą
tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso
von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos
kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo,
kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių
aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį
mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis
Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.
Nuo pat pirmosios serijos
pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis
žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos.
Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių
antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose
antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja
kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja –
tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu
lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu,
kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa
fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks
įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų
standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas
(perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.
Devintojo dešimtmečio
pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie
neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo
sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir
aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į
vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir
linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks
meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai
anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir
malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka
užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš
mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu
paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono
plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti
daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).
Kaip žinia, nuo AIDS mirs
ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis
vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug
žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia
pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir
mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia,
AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur,
ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.
Apžvelgiant sezono
stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio
kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur
senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar
turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar
sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima
palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo
laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį
klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu
atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės
epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada
nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip
reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris
įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.
Hiperbolizuotas šiurkštus
seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo
bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti
tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak
forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių,
trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per
giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis,
nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į
pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims
ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo
metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme
pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.
Kalbant apie serialo
naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau
mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių
charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai
istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis
spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems,
priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata
su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos,
kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų
galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip
įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti
visus jį persekiojančius žmones.
Šis sezonas nėra nei itin
įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį
devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio
dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros
atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui
ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe,Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Kadrai iš serialo.
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Pernai mes nesulaukėme „Amerikietiškos siaubo
istorijos“ 10 sezono dėl pandemijos atidėtų filmavimų. Šiemet antologinio
serialo kūrėjai sulaukė paties didžiausio per visą laiką finansavimo (48
milijonus JAV dolerių), todėl kartu su šio serialo korifėjumi Ryan Murphy buvo
nuspręsta sukurti netgi du atskirus serialus labai panašiu pavadinimu. 10
serijų įprastą antologinį serialą „Amerikietiška siaubo istorija: Dviguba
ateitis“, kuri taps 10 sezonu ir startuos nuo šių metų rugpjūčio 25
dienos bei atskirą 7 serijų istorijų rinkinį daugiskaitiniu pavadinimu „Amerikietiškos
siaubo istorijos“ (American Horror Stories). Kodėl daugiskaita? Nes šios
serijos pasakoja skirtingas siaubo istorijas, besijungiančias vieną į kitą ir
net retkarčiais su didžiąja antologija. Vakar, rugpjūčio 19 dieną, pasirodė
paskutinė septintoji serija.
Kadangi esu nuoseklus R. Murphy kūrybos žiūrovas, drįstu
pranešti, kad šis mega gigantas netrukus pristatys „Amerikietiška nusikaltimo
istorija“, kurioje nagrinės Monikos Levinki ir Bilo Klintono skandalą. Taip pat
žadama, kad prie šios flotilės prisijungs dar du nauji paraleliniai serialai „Amerikietiška
sporto istorija“ bei „Amerikietiška meilės istorija“. Ar ne per daug? Jeigu ir
daug, tai tikėkimės, kad bus kokybiška.
Šiandien apžvelgsiu „Amerikietiškų siaubo istorijų“ visas
serijas (jų tik viso labo 7). Tiesa, nežinia, ar kitais metais šis „atskilęs“
serialas nuo antologijos bus tęsiamas, tai susitarkime, kad visgi tai pirmasis
sezonas.
1 serijas. Rubber (Wo)man: Part One.
Pirmojoje serijoje grįžtama
prie antologinio „Žmogžudysčių namas“ sezono. Šįkart į tą patį namą įsikelia
nauja gėjų pora su dukra Skarlet. Vyrukai – skeptiški, jie netiki, kad Žmogžudysčių
name kas nors vyksta. Galiausiai Skarlet savo naujame kambaryje atranda
fetišistinius rūbus ir juos užsivelka, tačiau, kai juos užsivelka, ji tampa kitu
asmeniu – akys pajuoduoja ir tuo metu ji gali padaryti bet ką. Mokykloje
Skarlet nusižiūri klasiokę, kuri galiausiai ja pasinaudoja žiaurioms patyčioms.
Galiausiai nusivylusi ir kamuojama BDSM aistrų, matomų vaizdų per
pornografinius kanalus, ji ryžtasi užsidėti ruber kostiumą ir atkeršyti
klasiokei ir jos pakalikėms...
Iš tikrųjų labai keista grįžti į šį namą, bet kartu ir
smagu, nes pirmasis sezonas daugeliui žiūrovų itin labai patiko. Čia išvystame
naujus aktorius – Sierra McCornick, Michael Jacksono dukrą Paris Jackson ir iš „Viešbučio“
sezono patį Matt Bomer. Bandoma išlaikyti tą paslaptinga atmosferą, nors ir
pasakojama istorijos tąsa, visą laika tvyro nuojauta, kad kažkas išlįs iš
pirmojo sezono (taip ir nutinka) ir paaiškins dar nežinomus dalykus. Deja, nei
Jassica Lange, nei daugelio super pirmojo sezono žvaigždžių čia neišvysite, bes
vis tiek... Wecome to the Murder House!
Mano vertinimas: 7.5/10
2 serija. Rubber (Wo)man:
Part Two
Antroji serija tęsia pirmosios serijos istoriją.
Skarlet tampa nevaldoma. Lavonai pradeda rinktis atviroje namo skylėje, kurią
vėliau Skarlet užmūrija, tačiau ji nebegali atsiginti namo vaiduoklių. Ją gina
staiga žaibiškai įsimylėjusi lesbietė vaiduoklis. Merginos mylisi vonioje, o
gėjų pora niekuo nenutuokia, kol patys netampa žiaurių įvykių aukomis... Visgi abi
serijos, dažnas lietuvis pakukuotų, persūdytos LGBTQ temų. Tačiau tai R.
Murphy, o ten, kur jis, ten apstu gėjų ir lesbiečių tematikos. Kas nuolat žiūri
jo projektus, turėtų jau net nebesigluminti. Šioji serija dar beprotiškesnė,
juodesnė ir kraupesnė. Galiausiai Skarlet tenka atsisveikinti tiek su mylimąja,
tiek su tėvais ir išvykti į savo kelią, tačiau ji grįžta per Helovynus ir susitinka
su vaiduokliais. Ekspresija, elegancija ir tam tikras karikatūriškumas sukuria
atskirą logikos pasaulį, į kurį norisi žiūrėti.
Mano įvertinimas: 8/10
3 serija. Drive In.
Šioje serijoje jau pasakojama visiškai kitokia
istorija, nesusieta nei su vienu sezonu. Vyrukas pakviečia merginą į lauko kino
teatrą, tačiau kažkokia beprotė protestuoja, kad filmas tikras ir jis visus
pavers zombiais. Galiausiai visi savo mašinose, kas žiūrėjo šį filmą tampa kaip
nesavi, o tie, kurie bučiavosi ir nė akimirkos nematė, nesupranta, kas
atsitiko... Iš tikrųjų tai tarsi mažas mini siaubo filmas apie zombius ir filmų
poveikė žmonių psichikai. Šiaip šios serijos idėja gera, bet ar nebūsiu kažkur
kažką panašaus jau matęs? Pati istorijos realizacija labai tiesmuka, paprasta,
neišplėtota, veikėjai momentalūs, niekuo neįdomūs, tarsi tipinis jaunimėlis iš
kokio prasto filmo „Penktadienis 13-oji“. Manau, tai viena silpniausių šio
sezono serijų.
Mano įvertinimas: 4/10
4 serija. The Naughty
List
Itin paaugliška ir jaunatviška serija. Bernų kompanija,
influenceriai, gyvenantys dideliame name, kuriame nesibaigia pokštai ir vakarėliai.
Jie tikri socialinio tinklų žvaigždės, kol neperžengia tam tikros ribos. Vyrukams
netyčia pavyksta nufilmuoti tikrą savižudžio sceną ir ją įkelia tikėdamiesi dar
smarkiau išpopuliarėti, tačiau pasaulis ima juos smerkti. O išsišokimas su
Kalėdų seneliu prekybos centre tampa jiems pragaru... Tai toks spalvingas
maskaradinis pasakojimas, kaip socialiniai tinklai gali sugadinti ne tik reputaciją,
bet ir gyvenimą. Čia Kalėdų senelį psichopatą vaidina Denny Trejo, puikiai pažįstamas
iš daugybės filmų apie meksikiečių narkotikų prekeivius. Visgi serija
vienkryptė, šabloniška be įdomesnių kultūrinių atributų ir sukalta kaip koks
siaubo vaizdo klipas, kai kurie kadrai priminė absurdo komediją „Scream Queen‘s“.
Atmosferą norėta padaryti itin šiuolaikišką, bet išėjo silpnoka ir šabloniška.
Jeigu R. Murphy imtųsi vystyti tokį siužetą į antologiją, būtų labai liūdna.
Mano įvertinimas: 4/10
5 serija. Ba'al.
Dar viena atskira istorija. Prasideda labai tipiškai
ir kažkur jau labai matyta: pora trokšta susilaukti vaikelio, kreipiasi į apvaisinimo
centrą, tačiau ten vienas žmogus pasiūlo demono statulėlę, kurią reiktų
pasidėti po lova, kad susilauktum... Žodžiu, vaikas po kurio laiko gimsta, o
mamytė nelabai benori juo rūpintis, kažkur išgaravo visas motiniškumas. Tuo pačiu
jos vyrelis seka jos nuolat krinkančią sveikatą ir nusamdo psichologę. Motinai
atrodo, kad demonas pagrobs jos vaiką... Šita serija, sakyčiau, gera. Nors kai
kurie dalykai perimti iš vidutinių ir prastų siaubo filmų, labai patiko šios
istorijos finalas ir tai, kad seriją kaip atskirą kūrinį gali žiūrėti ir
vyresni. Tai tarsi Polanskio savotiškas „Rozmari kūdikis“ ir „Coven“ trečiojo sezono
antologijos mišinys. Stebina netikėtas istorijos finalas ir tikriausiai
geriausias ir įtikinamiausias šio sezono pagrindinės aktorės Billie Luord
vaidmuo.
Mano įvertinimas: 7.5/10
6 serija. Feral
Prisimenate siaubo filmus „Lemtingas posūkis“ ir filmą
„Ir kalnai turi akis“? Taigi panašiu stiliumi perteikta ir ši atskira istorija.
Šeimyna susiruošia nakvynės į mišką, tačiau dingsta jų vaikas. Po daugel metų
tėvas vis dar tikisi rasti bent sūnaus palaikus ir netikėtai atsiranda tų
vietovių medžiotojas, kuris aptinka kompasą, kurį dovanojo kažkada sūnui... Jie
leidžiasi į tas vietas, nežinodami, kad netrukus susidurs su tuo, kas
pradangino jų vaiką... Sutinku, kad ši serija iš esmės pavykusi, nors ir
sukalta, kaip minėjau, pagal matytą stilistiką. Šioje serijoje pasirodo mano
mėgstamas aktorius Cody Fern, kurį galite žinoti iš ankstesnių R. Murphy
projektų. Istorija intriguoja nuo pradžios iki pat pabaigos, nes išlaiko
intrigą, nežinią, o ir siaubo bei įspūdingos atomazgos netrūksta.
Mano įvertinimas: 8/10
7 serija. Game Over
Finalinė serija vėl susieta su pirmosiomis dviem ir
grąžina mus į „Žmogžudysčių namą“. Čia pasirodo pirmojo sezono senbuvis ir ne
vieną gerą vaidmenį „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ sukūręs aktorius Dylan
McDermott bei netikėtai serijos pradžioje pasirodžiusi Miley Cyrus sesuo Noah. Išties
šioje serijoje pateikiama istorija, kaip galiausiai vaiduokliai išlaisvinami iš
šio namo, o pats namas sunaikinamas, tačiau pateiktis šio varianto kiek
netikėta: kompiuteriniai žaidimai, daug nuorodų į buvusius sezonus ir jų
aktorius... Viskas taip šauniai atpažįstamai persipynę per kontekstus, tačiau
pati serija pasirodė pernelyg infantili, vaikiška, netekusi galios šiurpinti. Įsivaizduoju,
kad kūrėjai norėjo perteikti tą pabaigą taip alternatyviai, tarsi netikrai,
sušiuolaikinti ir susintetinti tą siaubą, prarandant kontūrus tarp tikrovės ir
skaitmeninės realybės. Galima sakyti, kad pavyko, nes viskas labai išėjo žaidybiškai,
tačiau prarasta labai daug: energija, baugumas, paslaptingumas, elegancija ir „Žmogžudysčių
namo“ veikėjų charakteringumas. Viskas perbėgta labai žaibiškai, tarsi „skrolinant“
per Facebooką.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Mano apibendrinimas labai trumpas. Šios atskiros
serijos yra nepalyginamai silpnesnis variantas už antologiją. Trūksta plėtotės,
asmeninių veikėjų istorijų, estetikos ir elegancijos... Galiausiai trūksta
dvasios ir pačios istorijos, todėl bendrame kontekste, kažin, ar šis serialas
siektų daugiau nei šešetą. Nepaisant to, buvo ir tikrai dėmesio vertų dalykų,
serijos patiko ir įtraukė, bet ne taip, kad jas išjungus galvočiau: o kaip čia
galėjo būti?
Žiūrėdamas
naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American
Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“
nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei
pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu
išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė
Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“
atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius
siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.
Nesuklysiu
sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu
„1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo
klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip
antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“
bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose
vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo
miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų
kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę
jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš
daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas,
bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir
skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš
daugel metų...
Nuo
pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja
laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl
neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas
faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard
Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas,
yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame
sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai
vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera,
kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną
silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“,
kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir
pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.
Prieš
tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių
namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi
pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams
įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės,
tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą
vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5
serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai
siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis
Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.
Tiesą
sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją
atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos,
neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas
orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga
devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos,
todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug
dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis
humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu
farsu.
Kitą
vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų,
istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų
į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno
vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų
gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus
pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis,
yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš
pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus
išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek
atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio
sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį
pasakojimo braižą.
Visgi
nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų
priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių
sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos
galima pažiūrėti.
.png)
.png)
.png)
