Filmas: "Paskutinė šokėja" / "Paskutinis šou" / "The Last Showgirl"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela Anderson.

 

Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje, todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa, sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.

 

Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto, kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų, kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus, kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.

 

Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo, kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...

 

Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beldimas į trobelę" / "Knock at the Cabin"

 

Sveiki,

Kino režisierių  M. Night Shyamalan galima vadinti tikru siaubo kino klasiku kūrėju. Labai seniai išgarsėjęs filmu „Šeštasis pojūtis“ (1999) režisierius per savo karjerą sukūrė ne vieną pasisekusį siaubo filmo reginį. Nors ne visi jo kino projektai vienodai įdomūs ir patrauklūs, pavyzdžiui, filmas „Senatvė“ (2021) buvo netgi kritikuojamas, tačiau man jis vis tiek daugiau ar mažiau patiko. Naujausias jo darbas vadinasi „Beldimas į trobelę“ (angl. Knock at the Cabin) (2023), kuris pasakoja apie gėjų šeimą, poilsiaujančią su įsivaikinta dukrele vardu Ven miškuose prie ežero.

Netikėtai vieną gražią popietę prie miške žiogus renkančios mergaitės priėjo stambus raumeningas vyras ir ją užkalbino. Netrukus Ven klykdama grįžtą į trobelę ir perspėja abu tėčius apie ateinančius nepažįstamuosius. Erikas ir Endriu iš pradžių nepatiki dukrelės pasakojimu, kol netrukus išgirsta beldimą į trobelę... Tiesą sakant, po to prasideda neblogai apgalvota įkaitų drama, bet keisčiausia tai, jog atėjūnai prisistato kaip ne plėšikai ar kokie maniakai, o paprasti JAV piliečiai, kurie regėję apokalipsines vizijas, o kad žmonija išsigelbėtų nuo virusų, cunamių ir kitų kataklizmų, šios trobelės šeima turi paaukoti savo narį.

Įdomiausia tai, kad filmas iš pradžių pateikiamas kaip fanatikų iškeltas sąlygos absurdas. Netrukus namuose įjungiamas televizorius, kuris paliudija apie prasidėjusią apokalipsę. Endriu skeptikas, jis įsitikinęs, jog ši grupuotė gerai suorganizavo įrašus ir viskas čia surežisuota kaip realybės šou, tačiau Erikas pradeda svyruoti, kai grupuotė pradeda žudyti vieni kitus... Žiūrovui iki pat pabaigos paliekamas kirbantis klausimas: ar čia koks nors perdėtai rimtas pokštas, ar viskas yra tik melas? Režisieriui pavyksta išlaikyti keistą nusikaltėlių jautrumą ir humanizmą, nors patys suvokia, jog gelbėdami pasaulį jų aukos atrodo kaip Abelio ir Kaino istorijos atsikartojimas. Manau, režisierius galėjo ir giliau bei subtiliau ir sudėtingiau panagrinėti vizijų ir pranašysčių poveikį paprastiems žmonėms. Ar lengva įtikėti pasaulio vaduotojo ir aukos atpirkimo misija, kad pasiryžtum netgi paaukoti gyvybę? Kas tas vizijas siuntė? Dievas? Demonas? Ateiviai?

Deja, filmas nedetalizuoja ir pradeda šiurpinti trilerio susišaudymo motyvais ir „nuvažiuoja“ siužetą į pramoginius parodomuosius šou elementus. Nepaisant to, kad dažnas lietuvis vėl dejuos, kad holivudinis kinas nebegali be LGBTQ temos, manding, sumečiau, jog toji norma kine tapo tokia įprasta (nors ir klišinė), kad išvis neerzino. Filmas priminė savo tam tikromis idėjomis ir neskubria keliama įtampa kitą režisieriaus kultinį filmą „Ženklai“ (2002). Abu filmus vienija nedetalizuota apokaliptinė idėja. Ir tikrai, jeigu kas nors panašaus įvyktų pasaulyje, paprastas mažas žmogus be informacinių šaltinių nelabai nutuoktų, kas vyksta pasaulyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela