2003 metais pasirodęs filmas „Keistas penktadienis“,
kurį režisavo Mark Waters, sulaukė gana palankių kino kritikų ir žiūrovų
įvertinimų. Praėjus kone 22 metams po pirmosios dalies pasirodymo, režisierei
Nishai Ganatrai buvo patikėta režisuoti antrąją šios sėkmingos komedijos dalį „Keistesnis
penktadienis“ (angl. „Freakier Friday“) (2025). Nesu tikras,
ar esu visą matęs pirmąją dalį, tačiau epizodiškai prasukinėdamas kadaise TV
kanalus turėjau matyti bent šiokius tokius fragmentus. Nesu didelis tokių
sielomis susikeitimų filmų mėgėjas, tačiau mane vėl pasiekė neprasti filmo
vertinimai, tad pramogos dėlei nusprendžiau pažiūrėti, ar „Keistesnis
penktadienis“ nėra vien tik tuščios kalbos.
Filmas pasakoja apie tris kartas. Močiutė, dukra ir
anūkės susikeičia lemtingą akimirką kūnais ir gyvena beprotišką savo amžiaus
tarpsnį, sprendžia ir bando iš visai kitokios perspektyvos suprasti ir suvokti
viena kitos gyvenimus. Iš esmės, jeigu matėte pirmąją dalį, kaip suprantate,
nieko šioje dalyje naujo neišvysite, tik tas pačias schemas ir šablonus. Smagu nebent
tuo, kad filme jau gerokai pasikeitusios nuo pirmosios dalies pasirodo tos
pačios aktorės – Lindsay Lohan ir Jamie Lee Curtis, kurioms, sakyčiau, labai
tinka šis vaidmuo.
Filmas nėra stebuklas, nors ir spalvingas bei vietomis
pažerta neblogų juokėlių, bet vis dėlto akis bado akivaizdi scenarijaus
priklausomybė nuo 90-ųjų komedijų šablonų. Norėjosi ko nors originalesnio,
geriau ir efektyviau suveržto scenarijaus, netikėtų paradoksų, o iš tikrųjų
išėjo viskas ganėtinai prėskai ir schematiškai, o ypač pabaiga, kai ant scenos
užlipusios motina ir dukra pradeda dainuoti savo dainą. Nors nėra ko piktintis,
absoliutus „Disnėjaus“ kampanijos produktas, būdingas gražūs, neapsunkinantys
ir saugūs pasakos rėmai. Jeigu atvirai, tai tikėjausi iš filmo šiek tiek
daugiau, nei įprastų paaugliškų ir senos močiutės reikalų kūltverstuko
bei motinos vestuvių reikalų, tačiau filmas laisvai pažiūrimas nepretenzingai
ir kaip vakaro poilsis, ir foninis pusvakarėlio elementas, bet neypatingas.
Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia
lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar
jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios
dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš
jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis
šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame
amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela
Anderson.
Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių
sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje,
todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa,
sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos
prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę
šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad
tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba
kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.
Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto,
kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų,
kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man
priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios
klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas
keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus,
kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi
su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės
akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net
kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.
Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir
pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių
padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios
šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų
motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo,
kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo
savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors
gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti
fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų
buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...
Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas
vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta
trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų
sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir
kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam
žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi
socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto
filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos
ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.
Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl
renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes
tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių
filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai
panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame
vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų
yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija
kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.
Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos
epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų
kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis
spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal
senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną
ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu.
Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas
ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų
linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar
su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi
žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!
Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių
elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri
apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai
veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų
užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems
iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno
filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30
metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos
mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios
(kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir
negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi
išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo
struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos
elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per
primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet,
deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški,
nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.
Pamenate
tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą,
kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali
rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią
darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at
Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent
tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų
armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau?
Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus
ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart
ir visur“.
Tiesą
sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš
anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau,
aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be
gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau
žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu,
kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir
graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas
pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau
režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo
šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug
geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo
dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai
išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų
išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino
evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas,
sakau jums tiesiai šviesiai.
Kad
ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui,
susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super
galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o
staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje,
atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro
Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda,
smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį,
kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis
protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau
pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta,
kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja
mūsų jausmų visatas, o režisieriai rado
tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie
sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje
dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir
nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu,
kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet
negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!
Labai
mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose
namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando
unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai
mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą
„Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis
pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019),
kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką
per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės
tarnaitei...
Iš
tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš
žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus
nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso –
nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės
dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag,
Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi
dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir
nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą
pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link
kur veda šioji istorija.
Asmeniškai
turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo
ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir
pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų
ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji
kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad
kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas
geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai
tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.
Vis grįžtu
prie pramoginio kino ir šįkart apie kino siaubo klasika tapusį filmą „Helovinas“
(angl. Halloween) (1978), kurį režisavo John Carpenter. Po šio filmo per
ilgus dešimtmečius filmas sulaukė ne vieno tęsinio, paskutinis pristatytas dar
pernai (2018), tačiau įspūdžio, deja, jis nepadarė. Tiesą sakant, nelabai
tikėjau, kad sudomins ir įtikins šioji dalis, nes filmus dažniausiai vertinu
pagal poveikį (ypač siaubo žanrą), tačiau visgi kirbėjo toji pasislėpusi mintis,
kad tai tikriausiai ir bus pati geriausia „Helovino“ dalis, kurią taip puikiai
įvertino kino kritikai ir žiūrovai.
Filmas
nufilmuotas pagal aštunto dešimtmečio maniera, jame dar visai jaunutė pasirodė
aktorė Jamie Lee Curtis, kuri dėsningai seks kiekvieną šios frančizės dalį. Filmo
specifika, palyginus su paskutiniąja dalimi, atrodo kiek vaikiška – tie nesibaigiantys
susižvalgymai, įtarimai, kad tave seka, paauglių mergaičių seksualiniai
ypatumai, bet labiausiai stebina tie telefoniniai skambučiai, kurie verčia iš
koto – kas kelias minutes skamba tas telefonas, kad pasakytų ką nors
nereikšmingo! Nereikšmingo mums, žiūrovams, o štai merginų gyvenime, kur meilės
reikaliukai, tai labai svarbu...
Ar
buvo baisu? Nelabai. Gal vietomis, kaip ir pridera siaubo filmui, kur įsibėgėja
trilerio vyksmas ir žudymas. Atrodo, pernelyg klaidų nepadaryta, viskas „sukrenta“
į savo logikos vagas, pavyzdžiui, kad Maiklas Majersas yra ne žmogus, todėl jo mezgimo
virbalu ar paprasta kulka nenužudysi. Tiesa, iki tikrosios įtampos teks
palaukti, nes filmas gana ištęstas, kuriant persekiojimo ir žudiko stebėjimo
atmosferą, kas iš esmės veikia visai neblogai, tačiau matantiems pernelyg daug
šiuolaikiškesnių siaubo filme esančių elementų, pastebės, kad klasikiniame
variante nieko stebuklingo visgi nėra. Galima tik žiūrint suvokti, kokią didelę
įtaką šis filmas darė siaubo kino žanrui ir kiek vėlesni projektais perėmė „Helovino“
elementų. Visgi vertinant subjektyviai, manding, šis filmas vidutiniokas.
Šiemet
vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo
1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po
keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie,
išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis
tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...
Siaubo
trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios
pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje
žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš
esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę,
slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau,
filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad
daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam
variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar
vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog
klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis –
Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip
terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...
Pasigedau
ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau,
ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“,
nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar
nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu,
neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.
Po Amerikietiškų siaubo istorijų to paties genijaus Ryan Murphy
naujausias darbas Siaubo karalienės (angl. Scream
Queens) buvo tikra atgaiva. Naujas projektas, pulkelis jau režisieriaus
„prijaukintų“ aktorių, pulkelis dar visai naujų veidų, kurie laikui bėgant vėl
pasklis po kitus projektus. Kai kas Siaubo
karalienes vadina Choro ir Amerikietiškų siaubo istorijų miksu,
juodojo humoro serialas, skirtas labiau jaunimui, kas ir buvo pagrindiniai Choro žiūrovai, nei skoningai ir sodriai
subrandintos ir tikrais įvykiais paremtos Amerikietiškos
siaubo istorijos.
Išties sunkoka vertinti
šį serialą, nes jis turi ir savų privalumų, ir šiokių tokių trūkumų. Visų
pirma, mane šiek tiek sukrėtė gana drungnas serialo pasitikimas tarp kritikų,
kurie retsykiais negailėjo ir gana prastų žodžių, o kai kurie priešingai –
žarstėsi liaupsėmis. Kurti juodojo humoro serialą, kaip antai visiems patikęs Lai kraujas liejasi laisvai, gana
rizikinga, nes tai atrodo... gana nerimta, tarsi bandoma užpildyti niekalu
eterį, bet šįkart režisieriams pavyko gana, sakyčiau, neblogai, tuoj
paaiškinsiu kas ir kaip...
Pirmasis sezonas
pasakoja apie Kapa Kapa Tau
universitetinius elitinius namus, kuriuose įsikuria turtingos, išlepintos
studentės, sudarydamos Šanelių seseriją, į kurią patekti tegali tik turtingos
ir kaprizingos, tačiau vieną dieną pasirodo Raudonasis Velnias, kuris aplink
studentų miestelį pradeda žudyti, vis labiau artėdamas prie Šanelių ir
seserijos griūties. Serialas pilnas eklektiškų juokelių, primenančių ištisas ir
nesibaigiančias parodijas, kaip antai Pats
baisiausias filmas dalys. Rodos, parodijuojami ne tik siaubo elementai, bet
ir muilo operos, studentai, universiteto tvarka, dramos, meilės istorijos ir
santykiai. Parodijos elementai tampa vieni didžiausių šio serialo juoduoju
arkliuku, bet kartu visgi kažko lyg ir pritrūksta. Per juokelius ir santykių
analizes, riksmus serialo viduryje įklimpstama, jaučiama tempiama siužetinė
guma, slysta pagrindinis kriminalinis ir apskritai šio serialo siūlas –
intriga. Nepaisant duobės, serialas pabaigoje siužetiškai vėl tampa įdomesnis
ir išsikapanoja iš beprasmio vedžiojimo ratais, pateikia įdomių spėliojimų,
žadina intrigą ir pamažu susiriša pasakojimas į vientisą mazgą, aprėpiantis
1995-2016 metų istoriją, nuo gimdymo vonioje iki vaikų išaiškinimo šiomis
dienomis.
Seriale pasirodo
jaunoji smarkiai kylanti aktorė Emma Roberts, Julios Roberts giminaitė – ir plati
šypsena tai paliudija. E. Roberts du sezonus pasirodžiusi Amerikietiška siaubo istorija, šįkart nutarė užimti vienas pirmųjų
pozicijų vaidmenų atžvilgiu ir suvaidino pirmąją Šanelę, Kapa Kapa Tau prezidentę. Žinote, jai labai tiko vaidinti
aikštingą ir pretenzingą kalytę, tiesą sakant, šis vaidmuo labai siejasi su jos
pasirodymu Amerikietiška siaubo istorija:
Coven, kur ji taip pat atliko aikštingos ir jaunos raganos Montgomeri
vaidmenį. Epizodiškai išvystame ir smarkiai išpopuliarėjusią pop atlikėją
Ariana Grande, kuri, pripažinkime, geriau tegu dainuoja, negu vaidina, nes
nepaliko jokio įspūdžio, o ta jos žudymo scena, kai numiršta berašydama Facebook‘o paskyroje, buvo kultinė
serialo scena. Nuostabus vaidmuo buvo patikėtas aktorei Jamie Lee Curtis, kuri
atliko universiteto dekanės vaidmenį – ypač ciniškas, kontrastingas ir kartu
įdomus personažas. Aktorė vienintelė iš viso būrio buvo nominuota už šį
vaidmenį Auksiniams gaubliams, kaip
geriausia antro plano aktorė. Žinoma, labai nustebino smarkiai fiziškai
pasikeitusi Mažosios Mis žvaigždutė
Abigail Breslin, kuri atliko penktosios Šanelės vaidmenį. Na, daug aktorių
emigravo iš pasibaigusio serialo Choras
– Lea Michele priešakį su kaklo įtvaru.
Šanelės.
Raudonasis velnias.
Pagrindinės aktorės.
Apsaugininkė Denisė - vienas juokingiausių personažų.
Choro žvaigždė Lea Michele šįkart kaklo įtvarą nešiojanti studentė.
Žvakių maniakė.
Čadas - kvailumo įsikūnijimas ir seksualinis maniakas.
Dekanė Monč ir Kapa Kapa tau prezidentė.
Žinoma, seriale
pasirodo ir daug kitų puikių aktorių, atliekančių įdomius vaidmenis. Žvelgiant į
pirmąjį sezoną, tikriausiai juokingiausia man buvo apsauginė Denisė (aktr.
Niecy Nash), kuri amžinai per savo pliurpalus susimaudavo, įsivaizduodama kažin
kokio aukšto rango super detektyvę. Lygiai taip pat patiko ir Čadas,
akivaizdžiai einantis nekrofilas ir turintis pačių keisčiausių seksualinių
fantazijų ir krūvą meilužių. Taip pat seriale rasite pačių keisčiausių ir iš
kojų verčiančių personažų – merginą su briketais, pamišusią dėl žvakių,
kurčioji Taylor Swift... Apskritai serialas tikrai nėra blogas, kai kurie
elementai atpažįstami iš Amerikietiškos
siaubo istorijos, tačiau su šiuo serialu mažai ką bendro turi. Lengvo
žanro, retkarčiais taiklių juokelių prigriebęs serialas, bet visumoje kažko lyg
ir pritrūko, kad galėtum pasakyti, kad tai pats geriausias šio naujojo sezono
serialas debiutas, norėjosi, kad patenkintų žiūrovų lūkesčių, tačiau kartais
serija praslysdavo ir, regis, nieko neįvykdavo.
2016 sausio 15 dieną
buvo oficialiai paskelbta, kad ateinantį rudenį Siaubo karalienės sugrįš su naujuoju sezonu ir, kaip galite
numanyti, bus tikriausiai pasakojama nauja istorija su visai kitais personažais
ir kitoje vietoje, galgi net visai kitoje epochoje, o serialas taps juodojo
humoro antologija.
Dar, žiūriu, liko mano
repertuare nematytų James Cameron filmų ir vienas iš tokių buvo daug kam
patikęs „Melas vardan tiesos“ (angl.
True Lies) (1994), kuris, kažin, ar
yra pats geriausias šio režisieriaus darbas, bet žinant, kokiomis ambicijomis
nuolat gyvena J. Cameronas, nieko nuostabaus, kad ir jo prastieji filmai yra
visai neprasti, o tiesiog geri. „Įsikūnijimo“, „Titaniko“, „Terminatoriaus“
pirmųjų dalių režisierius vėl pasikviečia Arnold Schwarzenegger į savo projektą.
Kuo šįkart skiriasi šis
filmas nuo anksčiau matytų režisieriaus darbų? Gal dėl komedijos žanro
priemaišų. Į rimtą veiksmo trilerį įpinti komediniai situacijų niuansai tiesiog
nuskaidrino visą filmą ir suteikė jam didelio žavesio. Tai didelis pramoginis
filmas, kuris, mano akimis, turėtų patenkinti kinomanus ir paprastus žiūrovus,
nes jame puikiai dera išplėtotas scenarijus, sukuriama intrigos atmosfera ir,
žinoma, nestinga veiksmo. Asmeninių santykių ir darbo reikalų susipynimas šio
filmo herojui tampa uždelsto melo bomba, kuri išsprendžia gana aštriomis
trilerio sąlygomis santykius su žmona. Šiuo atžvilgiu daug kam filmas turėtų
būti panašus į „Ponas ir ponia Smitai“ su Angelina Jolie ir Brad Pitt.
Filme pasirodo „Terminatoriaus“
žvaigždė A. Schwarzenegger‘is, kuris, dievaži, mano akimis matytas tik
vaikystėje, man visai patiko. Šitas raumenų kalnas turi visai įdomios charizmos
ir geba elegantiškai suvaidinti, bet išvis labiausiai mane sužavėjo serialų „Choras“,
„Siaubo karalienės“ (angl. Screem Queens) bei filmo „Žuvelė vardu Vanda“ aktorė
Jamie Lee Curtis, suvaidinusi naiviąją žmoną, kuri vėliau tapo komedinių
situacijų stimulu. Viena įdomiausių ir gražiausių bei juokingiausių scenų tampa
jos pasirodymas viešbutyje prostitutės vaidmenyje, kur prieblandoje sėdintis vyras
stebi jos erotinį šokį... Tiesiog vien dėl šios scenos buvo verta žiūrėti įspūdingų
J. L. Curtis kūno linijų šokį. Visai nesitikėjau išvysti ir serialo „Relikvijų
medžiotoja“ žvaigždę Tai Carrere.
Šiaip filmas išties
gana aukšto lygio, įdomus, įtraukiantis, kur veiksmas dera su humoru, šeimos santykiai
su darbiniais reikalais. Gal ne geriausias J. Camerono filmas, bet kaip filmas
jis vis tiek geras.