Filmas: "Keistesnis penktadienis" / "Freakier Friday"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2003 metais pasirodęs filmas „Keistas penktadienis“, kurį režisavo Mark Waters, sulaukė gana palankių kino kritikų ir žiūrovų įvertinimų. Praėjus kone 22 metams po pirmosios dalies pasirodymo, režisierei Nishai Ganatrai buvo patikėta režisuoti antrąją šios sėkmingos komedijos dalį „Keistesnis penktadienis“ (angl. „Freakier Friday“) (2025). Nesu tikras, ar esu visą matęs pirmąją dalį, tačiau epizodiškai prasukinėdamas kadaise TV kanalus turėjau matyti bent šiokius tokius fragmentus. Nesu didelis tokių sielomis susikeitimų filmų mėgėjas, tačiau mane vėl pasiekė neprasti filmo vertinimai, tad pramogos dėlei nusprendžiau pažiūrėti, ar „Keistesnis penktadienis“ nėra vien tik tuščios kalbos.

 

Filmas pasakoja apie tris kartas. Močiutė, dukra ir anūkės susikeičia lemtingą akimirką kūnais ir gyvena beprotišką savo amžiaus tarpsnį, sprendžia ir bando iš visai kitokios perspektyvos suprasti ir suvokti viena kitos gyvenimus. Iš esmės, jeigu matėte pirmąją dalį, kaip suprantate, nieko šioje dalyje naujo neišvysite, tik tas pačias schemas ir šablonus. Smagu nebent tuo, kad filme jau gerokai pasikeitusios nuo pirmosios dalies pasirodo tos pačios aktorės – Lindsay Lohan ir Jamie Lee Curtis, kurioms, sakyčiau, labai tinka šis vaidmuo.

 

Filmas nėra stebuklas, nors ir spalvingas bei vietomis pažerta neblogų juokėlių, bet vis dėlto akis bado akivaizdi scenarijaus priklausomybė nuo 90-ųjų komedijų šablonų. Norėjosi ko nors originalesnio, geriau ir efektyviau suveržto scenarijaus, netikėtų paradoksų, o iš tikrųjų išėjo viskas ganėtinai prėskai ir schematiškai, o ypač pabaiga, kai ant scenos užlipusios motina ir dukra pradeda dainuoti savo dainą. Nors nėra ko piktintis, absoliutus „Disnėjaus“ kampanijos produktas, būdingas gražūs, neapsunkinantys ir saugūs pasakos rėmai. Jeigu atvirai, tai tikėjausi iš filmo šiek tiek daugiau, nei įprastų paaugliškų ir senos močiutės reikalų kūltverstuko bei motinos vestuvių reikalų, tačiau filmas laisvai pažiūrimas nepretenzingai ir kaip vakaro poilsis, ir foninis pusvakarėlio elementas, bet neypatingas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šokėja" / "Paskutinis šou" / "The Last Showgirl"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela Anderson.

 

Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje, todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa, sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.

 

Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto, kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų, kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus, kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.

 

Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo, kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...

 

Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištraukti peiliai" / "Knives Out"

Sveiki, skaitytojai,

Labai mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019), kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės tarnaitei...

Iš tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso – nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag, Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link kur veda šioji istorija.

Asmeniškai turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki,

Vis grįžtu prie pramoginio kino ir šįkart apie kino siaubo klasika tapusį filmą „Helovinas“ (angl. Halloween) (1978), kurį režisavo John Carpenter. Po šio filmo per ilgus dešimtmečius filmas sulaukė ne vieno tęsinio, paskutinis pristatytas dar pernai (2018), tačiau įspūdžio, deja, jis nepadarė. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad sudomins ir įtikins šioji dalis, nes filmus dažniausiai vertinu pagal poveikį (ypač siaubo žanrą), tačiau visgi kirbėjo toji pasislėpusi mintis, kad tai tikriausiai ir bus pati geriausia „Helovino“ dalis, kurią taip puikiai įvertino kino kritikai ir žiūrovai.

Filmas nufilmuotas pagal aštunto dešimtmečio maniera, jame dar visai jaunutė pasirodė aktorė Jamie Lee Curtis, kuri dėsningai seks kiekvieną šios frančizės dalį. Filmo specifika, palyginus su paskutiniąja dalimi, atrodo kiek vaikiška – tie nesibaigiantys susižvalgymai, įtarimai, kad tave seka, paauglių mergaičių seksualiniai ypatumai, bet labiausiai stebina tie telefoniniai skambučiai, kurie verčia iš koto – kas kelias minutes skamba tas telefonas, kad pasakytų ką nors nereikšmingo! Nereikšmingo mums, žiūrovams, o štai merginų gyvenime, kur meilės reikaliukai, tai labai svarbu...

Ar buvo baisu? Nelabai. Gal vietomis, kaip ir pridera siaubo filmui, kur įsibėgėja trilerio vyksmas ir žudymas. Atrodo, pernelyg klaidų nepadaryta, viskas „sukrenta“ į savo logikos vagas, pavyzdžiui, kad Maiklas Majersas yra ne žmogus, todėl jo mezgimo virbalu ar paprasta kulka nenužudysi. Tiesa, iki tikrosios įtampos teks palaukti, nes filmas gana ištęstas, kuriant persekiojimo ir žudiko stebėjimo atmosferą, kas iš esmės veikia visai neblogai, tačiau matantiems pernelyg daug šiuolaikiškesnių siaubo filme esančių elementų, pastebės, kad klasikiniame variante nieko stebuklingo visgi nėra. Galima tik žiūrint suvokti, kokią didelę įtaką šis filmas darė siaubo kino žanrui ir kiek vėlesni projektais perėmė „Helovino“ elementų. Visgi vertinant subjektyviai, manding, šis filmas vidutiniokas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Helovinas" / "Halloween"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo 1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie, išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...

Siaubo trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę, slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau, filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis – Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...

Pasigedau ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“, nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu, neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Siaubo karalienės" / "Scream Queens"

Sveiki, skaitytojai,

Po Amerikietiškų siaubo istorijų to paties genijaus Ryan Murphy naujausias darbas Siaubo karalienės (angl. Scream Queens) buvo tikra atgaiva. Naujas projektas, pulkelis jau režisieriaus „prijaukintų“ aktorių, pulkelis dar visai naujų veidų, kurie laikui bėgant vėl pasklis po kitus projektus. Kai kas Siaubo karalienes vadina Choro ir Amerikietiškų siaubo istorijų miksu, juodojo humoro serialas, skirtas labiau jaunimui, kas ir buvo pagrindiniai Choro žiūrovai, nei skoningai ir sodriai subrandintos ir tikrais įvykiais paremtos Amerikietiškos siaubo istorijos.

Išties sunkoka vertinti šį serialą, nes jis turi ir savų privalumų, ir šiokių tokių trūkumų. Visų pirma, mane šiek tiek sukrėtė gana drungnas serialo pasitikimas tarp kritikų, kurie retsykiais negailėjo ir gana prastų žodžių, o kai kurie priešingai – žarstėsi liaupsėmis. Kurti juodojo humoro serialą, kaip antai visiems patikęs Lai kraujas liejasi laisvai, gana rizikinga, nes tai atrodo... gana nerimta, tarsi bandoma užpildyti niekalu eterį, bet šįkart režisieriams pavyko gana, sakyčiau, neblogai, tuoj paaiškinsiu kas ir kaip...

Pirmasis sezonas pasakoja apie Kapa Kapa Tau universitetinius elitinius namus, kuriuose įsikuria turtingos, išlepintos studentės, sudarydamos Šanelių seseriją, į kurią patekti tegali tik turtingos ir kaprizingos, tačiau vieną dieną pasirodo Raudonasis Velnias, kuris aplink studentų miestelį pradeda žudyti, vis labiau artėdamas prie Šanelių ir seserijos griūties. Serialas pilnas eklektiškų juokelių, primenančių ištisas ir nesibaigiančias parodijas, kaip antai Pats baisiausias filmas dalys. Rodos, parodijuojami ne tik siaubo elementai, bet ir muilo operos, studentai, universiteto tvarka, dramos, meilės istorijos ir santykiai. Parodijos elementai tampa vieni didžiausių šio serialo juoduoju arkliuku, bet kartu visgi kažko lyg ir pritrūksta. Per juokelius ir santykių analizes, riksmus serialo viduryje įklimpstama, jaučiama tempiama siužetinė guma, slysta pagrindinis kriminalinis ir apskritai šio serialo siūlas – intriga. Nepaisant duobės, serialas pabaigoje siužetiškai vėl tampa įdomesnis ir išsikapanoja iš beprasmio vedžiojimo ratais, pateikia įdomių spėliojimų, žadina intrigą ir pamažu susiriša pasakojimas į vientisą mazgą, aprėpiantis 1995-2016 metų istoriją, nuo gimdymo vonioje iki vaikų išaiškinimo šiomis dienomis.

Seriale pasirodo jaunoji smarkiai kylanti aktorė Emma Roberts, Julios Roberts giminaitė – ir plati šypsena tai paliudija. E. Roberts du sezonus pasirodžiusi Amerikietiška siaubo istorija, šįkart nutarė užimti vienas pirmųjų pozicijų vaidmenų atžvilgiu ir suvaidino pirmąją Šanelę, Kapa Kapa Tau prezidentę. Žinote, jai labai tiko vaidinti aikštingą ir pretenzingą kalytę, tiesą sakant, šis vaidmuo labai siejasi su jos pasirodymu Amerikietiška siaubo istorija: Coven, kur ji taip pat atliko aikštingos ir jaunos raganos Montgomeri vaidmenį. Epizodiškai išvystame ir smarkiai išpopuliarėjusią pop atlikėją Ariana Grande, kuri, pripažinkime, geriau tegu dainuoja, negu vaidina, nes nepaliko jokio įspūdžio, o ta jos žudymo scena, kai numiršta berašydama Facebook‘o paskyroje, buvo kultinė serialo scena. Nuostabus vaidmuo buvo patikėtas aktorei Jamie Lee Curtis, kuri atliko universiteto dekanės vaidmenį – ypač ciniškas, kontrastingas ir kartu įdomus personažas. Aktorė vienintelė iš viso būrio buvo nominuota už šį vaidmenį Auksiniams gaubliams, kaip geriausia antro plano aktorė. Žinoma, labai nustebino smarkiai fiziškai pasikeitusi Mažosios Mis žvaigždutė Abigail Breslin, kuri atliko penktosios Šanelės vaidmenį. Na, daug aktorių emigravo iš pasibaigusio serialo Choras – Lea Michele priešakį su kaklo įtvaru.

 Šanelės.

 Raudonasis velnias.

 Pagrindinės aktorės.

Apsaugininkė Denisė - vienas juokingiausių personažų.

 Choro žvaigždė Lea Michele šįkart kaklo įtvarą nešiojanti studentė.

Žvakių maniakė.

 Čadas - kvailumo įsikūnijimas ir seksualinis maniakas.

Dekanė Monč ir Kapa Kapa tau prezidentė.  

Žinoma, seriale pasirodo ir daug kitų puikių aktorių, atliekančių įdomius vaidmenis. Žvelgiant į pirmąjį sezoną, tikriausiai juokingiausia man buvo apsauginė Denisė (aktr. Niecy Nash), kuri amžinai per savo pliurpalus susimaudavo, įsivaizduodama kažin kokio aukšto rango super detektyvę. Lygiai taip pat patiko ir Čadas, akivaizdžiai einantis nekrofilas ir turintis pačių keisčiausių seksualinių fantazijų ir krūvą meilužių. Taip pat seriale rasite pačių keisčiausių ir iš kojų verčiančių personažų – merginą su briketais, pamišusią dėl žvakių, kurčioji Taylor Swift... Apskritai serialas tikrai nėra blogas, kai kurie elementai atpažįstami iš Amerikietiškos siaubo istorijos, tačiau su šiuo serialu mažai ką bendro turi. Lengvo žanro, retkarčiais taiklių juokelių prigriebęs serialas, bet visumoje kažko lyg ir pritrūko, kad galėtum pasakyti, kad tai pats geriausias šio naujojo sezono serialas debiutas, norėjosi, kad patenkintų žiūrovų lūkesčių, tačiau kartais serija praslysdavo ir, regis, nieko neįvykdavo.

2016 sausio 15 dieną buvo oficialiai paskelbta, kad ateinantį rudenį Siaubo karalienės sugrįš su naujuoju sezonu ir, kaip galite numanyti, bus tikriausiai pasakojama nauja istorija su visai kitais personažais ir kitoje vietoje, galgi net visai kitoje epochoje, o serialas taps juodojo humoro antologija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Melas vardan tiesos" / "True Lies"

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Dar, žiūriu, liko mano repertuare nematytų James Cameron filmų ir vienas iš tokių buvo daug kam patikęs „Melas vardan tiesos“ (angl. True Lies) (1994), kuris, kažin, ar yra pats geriausias šio režisieriaus darbas, bet žinant, kokiomis ambicijomis nuolat gyvena J. Cameronas, nieko nuostabaus, kad ir jo prastieji filmai yra visai neprasti, o tiesiog geri. „Įsikūnijimo“, „Titaniko“, „Terminatoriaus“ pirmųjų dalių režisierius vėl pasikviečia Arnold Schwarzenegger į savo projektą.

Kuo šįkart skiriasi šis filmas nuo anksčiau matytų režisieriaus darbų? Gal dėl komedijos žanro priemaišų. Į rimtą veiksmo trilerį įpinti komediniai situacijų niuansai tiesiog nuskaidrino visą filmą ir suteikė jam didelio žavesio. Tai didelis pramoginis filmas, kuris, mano akimis, turėtų patenkinti kinomanus ir paprastus žiūrovus, nes jame puikiai dera išplėtotas scenarijus, sukuriama intrigos atmosfera ir, žinoma, nestinga veiksmo. Asmeninių santykių ir darbo reikalų susipynimas šio filmo herojui tampa uždelsto melo bomba, kuri išsprendžia gana aštriomis trilerio sąlygomis santykius su žmona. Šiuo atžvilgiu daug kam filmas turėtų būti panašus į „Ponas ir ponia Smitai“ su Angelina Jolie ir Brad Pitt. 

Filme pasirodo „Terminatoriaus“ žvaigždė A. Schwarzenegger‘is, kuris, dievaži, mano akimis matytas tik vaikystėje, man visai patiko. Šitas raumenų kalnas turi visai įdomios charizmos ir geba elegantiškai suvaidinti, bet išvis labiausiai mane sužavėjo serialų „Choras“, „Siaubo karalienės“ (angl. Screem Queens) bei filmo „Žuvelė vardu Vanda“ aktorė Jamie Lee Curtis, suvaidinusi naiviąją žmoną, kuri vėliau tapo komedinių situacijų stimulu. Viena įdomiausių ir gražiausių bei juokingiausių scenų tampa jos pasirodymas viešbutyje prostitutės vaidmenyje, kur prieblandoje sėdintis vyras stebi jos erotinį šokį... Tiesiog vien dėl šios scenos buvo verta žiūrėti įspūdingų J. L. Curtis kūno linijų šokį. Visai nesitikėjau išvysti ir serialo „Relikvijų medžiotoja“ žvaigždę Tai Carrere.

Šiaip filmas išties gana aukšto lygio, įdomus, įtraukiantis, kur veiksmas dera su humoru, šeimos santykiai su darbiniais reikalais. Gal ne geriausias J. Camerono filmas, bet kaip filmas jis vis tiek geras.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela