Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šveicarų armijos žmogus" / "Swiss Army Man"

Sveiki,

Seniai bežiūrėjau tokį kontraversiškus jausmus keliančią kino juostą, bet taip, tokių vis dar pasitaiko mano kelyje. Kino juosta „Šveicarų armijos žmogus“ (angl. Swiss Army Man) (2016) „nuo proto nušokęs“ filmas, kuris iš pradžių pasakoja apie į negyvenamą salą patekusį vyruką, kuris bando nusižudyti, tačiau galiausiai susidraugauja su... lavonu. Lavonas tampa geriausiu kelionės pas moterį iš telefono draugu. 

Gerai, stop! Kažkodėl man priminė kitą britų dramą „Frenkas“, kada pagrindinis filmo veikėjas visą filmą mūvi didžiulę kaukę ir bando įrašyti muzikos albumą. Net maniau, kad tai tas pats filmo režisierius, bet pasirodo yra ir daugiau tokių nutrūktgalviškų kino kūrėjų. Straipsniuose rašoma, kad iš šio filmo žmonės masiškai išeidinėjo namo per vidurį seanso. Tiesą sakant, man taip pat knietėjo filmą prasukti, nes pradžia labai abejotina ir primena šaltą ir nuobodoką filmą apie zombį ir jo geriausią draugą žmogų, bet tik vėliau viskas paaiškėja, kad menama draugystė iš esmės egzistuoja tik pagrindinio veikėjo vaizduotoje. Apskritai, jeigu kas paklaustų, apie ką šis filmas, būtų galima atsakyti, kad apie bepročio iliuzijas – keistas, beprotiškas, iškrypusias, sumišusias. Filmo žanras balansuoja tarp komedijos ir nuotykių, bet akivaizdu, kad režisieriams humorą suvokia kiek kitaip: lavono penis nurodo teisingą kryptį žmogui, kad šis nueitų pas merginą. Daugiau ar mažiau filmas primena liūdną makabrišką pasakojimą.

Filmą, žinoma, žiūrėjau tik dėl aktorių. Kaip ir daugelis – Paul Dano nuostabus aktorius ir beveik net neabejoju, kad ateityje jis pelnys „Oskarą“, paskutiniu metu tvirtai kine „sėdi“ ir Daniel Radcliffe, vis pasirodydamas keistuose (kartais geruose) kino juostose. Šįkart aktorių duetas smarkiai surizikavo pasirodydamas tokiame filme, kuris kelia ir pasipiktinimą, ir nuobodulį ir... visgi visumoje filmas turi savotiško žavesio, keistą žiūros tašką, gal ne tokį schematišką, kaip, tarkime, filme „Omaras“, bet vis tiek keliančiame kontraversiškus jausmus. Sakau, filmą reikia pamatyti, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela