Filmas: "Piktoji" / "Wicked: Part 1"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai metų pabaigoje pasirodęs miuziklas, kuris remiasi „Ozo šalies burtininko“ pasauliu ir kai kuriais veikėjais manęs pasižiūrėti į kino salė neatvedė tik pustrečios valandos trukmės juostos ilgumas, nors filmą jau tada daugelis kino kritikų aptarinėjo palankiai, o ir paprasti žiūrovai negailėjo liaupsių. Bet yra vasara, per kurią galima sužiūrėti praleistas komercines juostas ir šįkart apie Jon M. Chu režisieriaus sukurtą, sakyčiau, šeiminiam žiūrėjimui muzikinę pasaka „Piktoji“ (angl. Wicked: Part 1) (2024). Taigi, pirmoji „Piktosios“ dalis, tad jau šių metų pabaigoje laukia antroji epopėjos dalis.

 

Istorija pasakoja apie Ozo šalies provincijoje gyvenančią ir per atsitiktinumą gimusią Elfabą, kuri išsiskyrė dėl savo neįprastos smaragdinės žalios odos spalvos ir netikėtomis magiškomis galiomis, kai ši supyksta ir pajunta neteisingumą. Nuo vaikystės nemėgstama tėvo, kaltinama ir gėdinama aplinkinių dėl savo odos spalvos ir nesuvaldomų magiškų galių, ji auga gan atsiskyrusi, įnikusi į knygas ir pan. Vieną dieną jos jaunesnioji sesuo įstoja į koledžą, o ji turi lydėti savo sesę, nepaisant aplinkinių patyčių. Netikėtas incidentas leidžia ir jai pačiai įstoti į burtininkų mokyklą ir šitaip ji įsitvirtina viename kambaryje ne su seserimi, bet pačia populiariausia mergina Galinda, kuri taip pat be proto nori išmokti kerėti, tačiau laikosi princesės jautruolės ir viliokės įvaizdžio...

 

Žodžiu, šioje istorijoje nuolat dainuojama, nekenčiama, susitaikoma, demonstruojamos atviros vertybės ir mažos niekšybės, užsimezgusi trapi draugystė, svajonės ir kova už silpnuosius. Filme nusifilmavo aksominio ir stipraus balso atlikėja Cynthia Eviro, pastaroji ir atliko Elfabos piktosios vaidmenį, o jos antigoniste tapo populiarioji JAV atlikėja Ariana Grande, suvaidinusi Galindą. Gražuolės ir pabaisos principas – populiariausia ir nepopuliariausia mokyklos merginos gyvena viename kambaryje. Skiriasi ir personažų vertybiniai nuostatai, laikysena, kol vieną dieną į mokyklą neatvyksta iš tolimos karalystės studijuoti gražuolis Fijero (aktorius Jonathan Bailey). Deja, jis iškart „atitinka“ gražuolei Galinda... Tačiau filmas neapsiriboja vien tik meilės konkurencijos istorija, nes akivaizdu, kad čia pridėta ir kur kas daugiau probleminių situacijų ir politinių aliuzijų į mūsų tikrovę. Pvz., neįmanoma nesuprasti, kad žalia Elfabos spalva ir socialinis jos atstūmimas kalba apie šių dienų rasizmą, o kalbančių gyvūnų pašalinimas iš profesūros ir apskritai iš žmonių pasaulio rodo diktatūrinės galios ir politinius susidorojimus su apskritai kitokios tautinės tapatybės žmonėmis ir tų žmonių idėjų įvairove.

 

Visame tame prastėjančiame Ozo šalies politiniame laikotarpyje turime tik vienintelę Elfabą, kuri elgiasi teisingai, kalba ir nori padėti dėl galios būti empatiška. Visi kiti yra patikli pilka masė, politiškai neraštingi, pasiduodantys ir silpni prieš autoritetus ir diktatūrines valdžios apraiškas. Norisi tikėti, kad Elfaba bus labiau evoliucionuojanti, tačiau šiame filme ji ištikima nuskriaustųjų ginėja, tiesmuka ir elementari. Akivaizdu, kad Ozo šalyje nepaklusus jai uždedama piktadarės kaukė, kad dar labiau jos bijotų ir šalintųsi. Štai taip sistema susidoroja su mąstančiais, empatiškais ir pokyčių trokštančiais žmonėmis, o piktosios raganos įvaizdis tėra tik propagandinis manipuliacinis įrankis. Bet „Piktojoje“ visas politinis mūsų pasaulio atšvaitas perteikiamas, sakyčiau, taip suprantamai ir akivaizdžiai moralizuojant ilgose teatralizuotose scenose, kad atitinka visus standartinius pasakos-miuziklo žanrinius kanonus.

 

Kita vertus, dainos ir istorija surežisuotos taip spalvingai ir dailiai, kad nekyla jokios abejonės, jog stereotipinis kūrinys yra gerai apgalvotas ir pritaikytas masiniam kokybiškam reginiui. Geri aktorių balsai, šokiai, gėrio ir blogio kova kuriama nepasitelkiant nieko naujo, todėl filmas kažkiek panašus į Burtono serialą „Trečiadienė“, filmą „Gėrio ir blogio mokykla“ – konceptas labai panašus: blogiems ir tamsiems veikėjams metas suteikti pateisinimą ir žmogiškumą, paaiškinti ir atleisti jų niekšybes parodant pateisinančias priežastis. Argi tai ne blogiukų aukso amžius kine?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gėrio ir blogio mokykla" / "The School for Good and Evil"

 Sveiki,

 

Draugas sako, kiek galima žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.

 

Šiaip labai mėgstu nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“, „Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.

 

Filmas absoliučiai laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški, įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas, kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas, karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“ – visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai 2" / "Minions: The Rise of Gru"

 Sveiki,

Daugelis iš mūsų vitamino D ir geros nuotaikos pasikrauna vasarą iš saulės, bet tiems, kurie mėgsta kompaniją, naktinėti ar šiaip su šeima praleisti linksmą laiką, manau, pro šalį nepraeis pro naujausią animacinį filmą visai šeimai „Pakalikai 2“ (angl. Minions: The Rise of Gru) (2022), kurį režisavo Kyle Balda su savo komanda. Priminsiu, kad pirmoji dalis pasirodė 2015 metais ir beregint tapo kultiniu animaciniu filmu. Tiesa, geltoni „pampačkiukai“, kuriais „Maxima“ prekiauja, atsirado gerokai iš anksčiau t. y. 3 dalių animacinių filmų „Bjaurusis aš“ serijoje, kuris pirmąkart pasirodė 2010 metais ir yra iki šiol laikomas sėkmingiausiu ir geriausiu šios frančizės dalimi.

Tiesą sakant, įdėmiai neseku naratyvo, kas kiekvienoje dalyje įvyko ir kokia šių istorijų evoliucija, tačiau, kaskart pasirodžius kokiai nors daliai, drauge su šeima labai mielai pažiūrime. Naujausioje „Pakalikų“ dalyje pasakojama istorija apie jaunas bjauriojo aš vardu Gru dienas, kai dar būdamas mokyklos suole, jis svajojo tapti geriausiu pasauliu piktadariu. Tai, žinoma, juokinga, nes nė vienas vaikas nesvajoja juo būti, tačiau tik ne Gru, kuris dalyvauja konkurse į blogiečių penketą, padedamas savo geltonųjų pakalikų. Galiausiai istorijos naratyvas ganėtinai primityvokas ir tie, kurie žiūri daugiau holivudinio pobūdžio animacinių filmų, aišku, jog pagrindinis veikėjas turi atlikti tam tikrą užduotį ir tapti didvyriu. Kitaip sakant, Gru turi atgauti pavogtą stebuklingą kinų zodiako akmenį, kuris per Naujuosius metus suteikia stulbinamos galios.

Nepasakosiu viso siužeto, tik pasakysiu, kad nuo jūsų priklauso, kokio amžiaus vaikams verta žiūrėti šį filmą. Labai abejoju, ar jį pažiūrėję visi užsimanys tapti geriausiais pasaulio blogiukais, nes iš Gru veiksmų ir animacinio turinio išeina neblogas oksimoronas t. y. iš tikrųjų tas blogiukas turi didelę ir plačią širdį bei geba pasirinkti teisingus dalykus. Paradoksas prieštaroje, tad manau, tai ir nulemia didžiąją filmo sėkmę. Kita sudedamoji dalis yra būtent geltonieji pakalikai, iš kurių labiausiai ir juokiamasi, nes iš vienos pusės jie labai primityvūs, kaip maži vaikai, iš kitos – jie taip pat imituoja tam tikrus suaugusiems būdingus vaidmenis. Išduosiu paslaptį, kad man juokingiausi momentai būtent ir buvo tie trys pakalikai, kurie mokėsi Kung fu kovos meno... Visgi filmo visuma tikrai nėra stebuklas ar vertas itin didelio susižavėjimo, tačiau bent kartą pažiūrėti, sakyčiau, tikrai galima.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinės Kalėdos" / Lost Christmas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai artėja svarbiausios metų šventės, kurias mėgsta tie, kurie net savo gimtadienio negali pakęsti, norisi kažko, kas pakeltų ūpą. Komedijos meistrą Paul Feig laikai vienu juokingiausių pastarųjų dešimtmečių komedijos žanro kūrėjo. Jau ko vertas jo kultinis serialas „Biuras“ ar tokie filmų hitai, nuo kurių plyšo skruostai „Dvi kulkos, vienas šūvis“ (2013), „Sunokusios pamergės“ (2011) ar „Ji – šnipė“ (2015). Vienas naujesnių režisieriaus darbų – duoklė kalėdinio kino tradicijai „Paskutinės Kalėdos“ (angl. Last Christmas) (2019), kurį įkvėpė labai garsus pop muzikos atlikėjas George Michael. Jo dainos nuolat skamba šiame filme, pagal jo „Last Christmas“ frazes ir sukurtas alternatyvus šio filmo siužetas, kurį parašė legendinė britų aktorė Emma Thompson. Beje, aktorė už scenarijaus rašymą yra pelniusi „Oskarą“, ji čia atlieka paliegusios depresyvios motinos iš buvusios Jugoslavijos vaidmenį.

 

Filmas absoliutus kalėdinis hitas, tik gal ne toks linksmas, kokio tikėjausi. Atsižvelgiant, kaip režisierius geba parodijuoti, šis filmas atrodo pernelyg sąžiningas ir holivudiškai dirbtinai nuoširdus – viso, ko reikia šeimai prie televizijos ekranų. Depresiją serganti, išgerianti ir į vienadienius sekso santykius linkusi veikėja, dirbanti kalėdinių suvenyrų parduotuvėje, susitinka azijietį vaikiną Tomą Vebsterį, tačiau jų santykiai klostosi kaip kokiame romantiškame Brodvėjaus miuzikle. Galiausiai tampa aišku, kad čia kažkas ne taip ir optimizmo nestokojantis vaikinas arba pats serga depresija, arba turi kažkokią labai didelę paslaptį... Viso filmo gražumas galiausiai yra finalinėje tiesos pateikime, kurią daugmaž jau galima numatyti įpusėjus filmui. Tai ne tas Happy End filmas, bet savotiškas stebuklingas kalėdinis apsireiškimas, kuris pakelia nuotaiką, gydo, verčia tiesiog švęsti gyvenimą, netgi tada, kai atrodo viskas prisvilę...

 

Filmo „Sostų karų“ žvaigždutė Emilia Clarke suvaidinta veikėja nepaprastai trapi, plačios šypsenos žmogus, tiesiog elfiško naivumo mergina, kuri, manau, daug kam suteiks džiaugsmo. Kai kurie dejuoja dėl „neteisingos“ pabaigos, bet negi viskas turi baigtis per Kalėdas tarsi pasakoje ir iš serijos „Vienas namuose“? Visgi tai standartais, klišėmis, perdėtu naivumu sukurtas filmas, toks, kokio ir norėjau!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasakiškai turtingi" / "Crazy Rich Asians"

Sveiki,

Azijos turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians) (2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.

Spalvingame kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio, linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi, jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.

Žinoma, filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti kai „Pasakiškai turtingi“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" / "Crouching Tiger, Hidden Dragon"

Sveiki,

„Protas ir jausmai“, „Kuproto kalno“ ir kitų filmų hitų režisierius Ang Lee vienas žinomiausių darbų yra „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (angl. Chrouching Tiger, Hidden Dragon) (2000), kuris buvo apdovanotas net keturiais „Oskarais“, tarp jų – geriausias filmas užsienio kalba. Režisierius kuria tikrus hitus, jo filmai virsta klasikiniais, prisiminkime ir tą patį estetiškai puikiai sukurtą ir pateiktą „Pi gyvenimas“.

„Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ – tai estetikos gomurio verta kino juosta, paremta rafinuota kiniška klasikine kultūra. Čia rasite ir kovų menų, kurie primena šokius, čia rasite daug kostiumų, atmosferos ir, žinoma, visam pasaulyje suprantama meilės istorija. Prabanga tviskanti kino juosta išties vos tik pasirodžiusi galėjo stebinti žiūrovus savo estetiniais niuansais, bet žiūrint šiandien, kiek juokinga, nes nuolatos įsivaizduoji aktorius ant pririštų lynų ir skraidančius ant kartoninių namų stogų. Tai, kas buvo prieš aštuoniolika metų tikra kino magija ir pasigerėjimas, šiandien jau kelia šiokių tokių abejonių. Gal net ne abejonių, kiek sentimentų, kaip iš pažiūros paprasti sukurti dalykai priversdavo aikčioti, o dabar, atėjus kompiuterinės grafikos erai, net ir pats prabangiausias filmas kartais kelia žiovulį ir norisi sprukti iš kino salės.

Visgi tai įdomi istorija ir bent man, senosios kinų kultūros mėgėjui, buvo smagu pasižiūrėti ne tik stilingas kovų scenas, bet ir ištyrinėti magišką ir egzotišką atmosferą, pritvinkusią kiniškos mitologijos ir kultūros atributų. Žinoma, filmas absoliuti klasika, kuris jau niekada nepasens ir taps pavyzdžiu dar ilgai kitoms režisierių ir žiūrovų kartoms.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Morgana" / "Morgan"

Sveiki, skaitytojai ir filmų gerbėjai,

Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.

Filmas apie ką? Mokslinės fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą, kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai, nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika, negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus, atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.

Žinoma, filmą kažkiek stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti laiką“. 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ledi" / "The Lady"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai žvilgtelėti į kino filmą „Ledi“ (The Lady) (2011 m.). Tai naujas Luc Besson darbas. Ilgai maniau, kad prieš tai praūžęs per Lietuvos kino teatrus filmas „Kolumbiana“ buvo režisuotas to paties režisieriaus, o pasirodo, kad Besson tik parašė scenarijų. Luc Besson žinomas iš tokių kino filmų kaip „Penktasis elementas“ ar „Žanda d‘Arc“ šįkart mus nukelia į egzotišką Birmą ir pristato biografinį filmą apie žymiausią šios šalies politikę Aung San Suu Kyi (gavusi Nobelio taikos premiją), kuri 1988 metais iškilo po politinės revoliucijos. Galiausiai politikę labai daug kas palaikė šalyje, bet likimas taip susiklostė, kad galiausiai ji 15 metų praleido savo namuose, jai buvo skirtas areštas.

Nežinau, kaip vertinti juostą. Man ji nelabai patiko. Tokia holivudiško „stailo“, pasakojanti biografinę istoriją, daug masinių scenų... Labiausiai man trukdė žinių stoka, mat, apie pačią politikę nieko nežinau ir nežinojau, sunku palyginti istorinį kontekstą, nes man Mianmaro (Birmos) politika visiškai svetima ir apie ją neturiu jokio žalio supratimo, o tuo labiau nežinau Aung San Suu Kyi biografijos, jos asmenybės, nei kokia ji iš tikrųjų buvo gyvenime, kad galėčiau įvertinti juostos tapatumą su realiu gyvenimu. Tai suprantate, kad žiūrėjimas tapo tarsi paprastos melodramos lygiu su visiškai neidentifikuojamu istoriniu kontekstu, asmenybėmis ir pan. Galiu pasakyti taip – juostą sugadino mano neišsilavinimas, juodumas ir nežinojimas. Tikiu, kad rytiečiai, žiūrėdami šią juostą, pajus labai daug sentimentų ir, žinoma, tie, kurie domisi politika, pačios politikės asmenybe bei asmeniniu jos gyvenimu, kuris neatrodė toli gražu lengvas ir smagus.

Filme man labiausiai patiko pagrindinė aktorė Michelle Yeoh, kuri man pasirodė mažiausiai dirbtina, tokia natūrali, šiek tiek melancholiška, bet graži. Iš to sprendžiu, kad jai visgi pavyko sukurti (atkurti?) šios asmenybės kultą.

Mano įvertinimas: 6/10
kritikų vidurkis: 43/10
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela,