Siaubo trileris „Morgana“ (liet. Morgan) (2016), mano nuomone, iš visų sukąstų pastangų sukurtas
tam, kad užpildytų neįsimintinų „chilinimui“ skirtų filmų srautui, kuriuos
dažniausiai žiūrime nuvargę po darbų, dažniausiai įsiropštę su laptopais į lovą
ir nė neįpusėję, jau užverčiame ekranus, nes paprasčiausiai nei filmas mus
pernelyg domina, nei jėgų belieka jį ištverti. Tiesą sakant, aš ištvėriau iki
galo ir tik dėl to, kad buvau gerai išsimiegojęs.
Filmas apie ką? Mokslinės
fantastikos pagrindu kalamas siaubo trileris apie pakeistų DNR žmonių veisimą,
kurie vadinami „daiktais“. Absoliučiai filmas tipažinis: veikėjų charakteriai vienplaniai,
nuspėjami, neišraiškingi. Filmas iš esmės, kaip ir ta mokslinė fantastika,
negyvas, sintetinis ir tai jaučiasi nuo pirmųjų iki paskutinių kadrų. Siužetinė
linija pernelyg primityvi ir po filmo apie visokius dirbtinius intelektus,
atrodo, gana prastokai. Stebina nebent surinktų aktorių srautas, kuris išties
įspūdingas, bet jų vaidmenys tokie primityvūs, kad tiesiog jų talentas ir
patirties įdirbis išnyksta mažo biudžeto filme, kad atrodo, lyg žiūrėtume itin
mėgėjiškai nufilmuoto ambicingo režisieriaus darbą.
Žinoma, filmą kažkiek
stumia į priekį trilerio vyksmas, tačiau ir jis pernelyg nuspėjamas, kažkur
matytas, o kulminacija ir atomazga, nors ir verčia žiūrėti iki galo, bet iš
esmės ji nuvilianti, nes nėra nė kruopelytės inovacijos. Kate Mara, „Kortų
namelio“ aktorė, absoliučiai neįdomi ir tipažinė, pagaliau neįdomi mano
atradimas Anya Taylor-Joy, kuri turi superinį potencialą, bet kol kas tai
prasčiausias jos atliktas vaidmuo. Ir tai visai ne jos kaltė, bet režisūrinio
įdirbio stoka, originalumo stoka, negyvumas ir sterilumas, kuris turėjo lyg ir
būti filmo atmosferinis niuansas, buvo tiesiog nevykęs. Net nesiūlyčiau žiūrėti
neįsimenančio ir pilko filmo, kuris negali nieko daugiau pasiūlyt nei tiesiog „prastumti
laiką“.
Štai ir atėjo diena, kai
sužiūrėjau ketvirtąjį „Sostų karų“
dar kai kur verčiamo kaip „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezoną. Išties 10 serijų nėra jau tiek ir daug,
kai serialas įtraukia ir nebepaleidžia. Net to staigiai suryto laiko negaila,
tad skubu greit pasidalyti šio sezono įspūdžiais.
Ir ką aš vėl galiu
pasakyti? Šiame sezone visko daugiau, greičiau, įdomiau, efektyviau! Šiame
sezone kaip niekad daug batalinių kovų, taigi ir veiksmo. Vien praktiškai devintoji
serija be pertrūkio skirta Šiaurės sienos kovai, todėl veiksmo mėgėjams tai
tikra puota. Iš tikrųjų net nebesuskaičiavau, kiek žmonių mirė šiame sezone,
bet tai ir tikriausiai nesvarbu: Skalikas, karalienė, žindusi dešimtmetį,
karalius Džefris ir dar daug kitų personų, kurie tik ką buvo spėję atsirasti
kaip nauji personažai ir tokie įdomūs, kad jų pasitraukimas, nespėjus parodyti,
ką jie iš tikrųjų sugeba, kaip antai tas brunetas kovęsis už Neūžaugą ir per
savo sentimentalumą netikėtai pralaimėjęs kovą.
Iš esmės šiame sezone Neūžaugos
padėtis įdomi ir įtempta, jis kaltinamas sūnėno (taigi ir karaliaus) nužudimu.
(Ak, pagaliau nudaigojo tą Džefrį!), kas, aišku, sukėlė ištisą virtinę įvykių –
karalienė pasakė tėvui, kad ji myli savo brolį dvynį ir t. t. Išties Neūžaugos
personažas, kad išsisuks nuo mirties bausmės, buvo lyg ir savaime suprantama,
juk šitoks puikus personažas, tačiau, kad jis taip puikiai susidoros sezono
pabaigoje su intrigantais, net nesitikėjau. Jau beveik tampa aišku, kad Starkų
giminei pabirus po septynias karalystes nelemta susikirsti dar ilgai, nes vos
tik seserys (Arija ir Sansa) priartėja arba luošys su Džonu Sniegu, tuoj kas
nors perbėga per kelią ir jie nepasimato. Tai iš esmės truputi lyg ir erzina,
nes sukuria siužetiškai gumos tempimo įspūdį, bet sezone yra labai daug gerų
atperkančių dalykų. Kokie jie?
Žinoma netikėtos mirtys,
netgi labai svarbių personažų. Vis stipriau didėjantis didingo epo įspūdis –
augantys drakonai, batalinės kovos, vis daugiau vaizdavimo mitinių būtybių
(milžinai, baltieji klajūnai ir t. t.). Bet iš kitos pusės šiame sezone, bent
jau man, žinomų personažų mirtys jau nebestebina, kad ir Džono Sniego merginos
mirtis, kuri kažkodėl nesukėlė gailesčio, gal dėl to, kad ne nuo pirmojo
sezono? Nežinau. Kol kas mano didžiausias dėmesys ir įdomumas tebėra Pietuose,
kad ir kaip bebūtų stipriai akcentuojama Šiaurė, karalių intrigos man lyg ir
labiau patinka, gal dėl pavojingai nedorų personažų? Juk šiaurėje viskas ir
taip aišku: yra varnai-saugotojai, vadinasi, gerieji ir yra laukiniai,
vadinasi, blogieji ir baigtas kriukis.
Karalius turėjo vesti Sansą Stark, o vedė vieną mano mėgstamiausių veikėjų - Mardžerę Tyrelę.
Smagu.
Kur aš jį mačiau? Pasirodo, tai aktorius iš serialo "Juodoji našlaitė".
Kaip visada daug kančios ir smurto.
Lordas smirdžius.
Gražių merginų netrūksta.
Naujas veikėjas, įdomus ir charizmatiškas, o tiek neilgai išbuvo gyvas...
Arija kaip visados keliauja...
Valio, Džefriui amen.
Akimirkai įsivaizduokime, kad jie vaidina šiais rūbais...
Drakonų motina šį sezoną
atrodo šiek tiek pasyvi, praradusi ambicijas susigrąžinti geležinį sostą, bet
kitų problemų jai netrūksta: išdavystė, naujos karalystės valdymas, bet
didžiausias jai galvos skausmas yra kaip ant mielių augantys drakonai, kurie
jau buvo taip „nucackinti“, kad pradeda nebeklausyti pačios Drakonų motinos,
todėl galiu visai pagrįstai įtarti, kad ateityje drakonai jai gali pridaryti
dar ir daug žalos, nei naudos. Vienas įdomiausių dalykų – baltieji klajūnai,
prisikėlę numirėliai, kurie kažkaip atsirado šiaurės lygumose, bent jau tą
galima įtarti, kai šie užpuolė kitų akimis regintį specialiųjų poreikių (!)
turintį berniuką su „chėbryte“.Kažkodėl
neišvengiamai įtariu, kad drakonai susidurs su baltaisiais klajūnais, nors
vėlgi siužetas nenuspėjamas, tikiuosi, kad knygos autorius turi paruošęs kur
kas įdomesnių siužetinių gudrybių, nei galiu numatyti.
Ak, tiesa, toks
personažas, kažkada buvęs lordas, dabar ponas Dvokas, išties įdomus. Į jį netgi
sadistiškai įdomu žiūrėti, reiškia, kaip kankinimais paveiktas vyrukas
ištikimai pajungtas žeminančiai tarnystei. Tokie personažai, kurie buvo pasiekę
socialiniu atžvilgiu lubas ir staiga tapę prastesni už šunis yra ir tikriausiai
bus dar ne vienas, ir tai žiūrovą išties džiugina ir linksmina. Štai Raudonoji
moteris, žynė, šiame sezone atrodė be intrigos, na, išskyrus tai, kad naktis
tamsi ir kupina pavojų, ir kad toliau manipuliuoja visais į sveikatą ir tuo
mėgaujasi, nieko įdomesnio su ja neįvyko, bet... Bet kaip visada galima įtarti,
kad laikui atėjus, ji šaudys dar iš savos patrankos.
Ką gi. Šis sezonas ne tik
greitesnis, bet ir prabangesnis, investuota daug, tačiau, kiek girdėjau, kiti
likę sezonai bus dar beprotiškesni ir ne ką prastesni, todėl nieko nelaukdamas
kibsiu į penktąjį sezoną, juk naktis tamsi ir kupina pavojų.
Šiaip paprastai taip
nedarau, turėjau šį įrašą padaryti iškart pažiūrėjęs antrąjį „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sezoną, tačiau taip
įsitraukiau į šį serialą, kad neužfiksavau, kaip greitai jau ėmiau krimsti
trečiąjį sezoną ir jau viskas tapo nebesustabdoma, tad šį įrašą darau dviejų
sezono bendrą, jame atskleidžiamos tam tikros turinio detalės.
Vis prisimenu, koks buvo
neigiamas įspūdis, kai prieš kelerius metus pradėjau žiūrėti šį serialą ir tą
nepamatuotą atmetimo reakciją. Dabar suprantu, kodėl ji tokia buvo. Iš esmės
istorijos ir linijos labai išskaidytos, veikėjai skirtingose geografinėse
zonose bando kaip nors daryti įtaką kitiems, tačiau pačių fiziniai kūnai retai
susikerta. Labiausiai „atplyšusi“ Drakonų motinos linija, kuri sudėtingai, bet
užtikrintai artėja prie septynių karalysčių, taigi, kartais atrodo, kad tai
septynios siužetinės linijos, kurios vieną kitą tuoj praris. Tačiau suteikęs
antrąjį šansą, tapau kantrus, netgi sakyčiau, labai susidomėjęs tomis
padrikomis istorijomis, kurios sukuria nuostabiai geografiškai išgaubtą „Sostų
karų“ pasaulį, todėl kirba tik viena: tai išties vienas didingiausių ir
ambicingiausių serialų per žmonijos istoriją.
Iš esmės tiek antras,
tiek trečias sezonas susižiūrėjo be pertrūkio, todėl negaliu pasakyti, kuris
sezonas stipresnis, tačiau kad trečiojo sezono finalas mane nustebino, tai
tikrai. Įspūdis toks, kad karalių itin daug, tačiau jie krenta kaip musės, „išdygsta“
nauji ir net gaila, kaip šitaip istorijos, kurios buvo kuriamos po tris metus,
nugaišta viduryje serialo. Įdomiausia tai, kad, rodos, tuoj kažkas pasieks
tikslą, tačiau įvyksta kažkas netikėto panosėje ir tuoj kas nors nužudomas,
įkalinamas ar nukankinamas. Pozityviai iriasi į priekį Drakonų motina, kuri
pakeliui išlaisvina vergus, jos nesuteptųjų kariauna išties įspūdinga ir
primena negailestingai „ugdytus“ vergus iš tokių filmų kaip „300“ ar „Nemirtingieji“.
Išties Drakonų motina yra viena favoričių ir kartu tikriausiai nuobodžiausių,
nes ir taip aišku, kad jai pavyks galiausiai persikelti per Siaurąją jūrą ir
pasiekti savo, o gal nepavyks? Kas žino.
Štai karalių ir lordų
intrigoms Pietuose nėra ribų. Ypač kartais baugina geležiniame soste sėdintis
jaunasis sadistas, kuris, niekaip nesupranta savo karališkojo bukumo, mamytės
sūnelis. Ne ką geresnė ir jos mamytė, tačiau anksčiau ar vėliau, net neabejoju,
kad jiems lemta nusiristi nuo sosto. Netgi galvojau, kad tai nutiks greičiau,
tačiau klydau. Ir apskritai kažkaip serialo siužetai „einasi“ įdomia linkme,
mat, gerieji veikėjai, turiu galvoje, atsidavusių šiauriečių Starkų giminę, -
krenta kaip musės nuo klastingųjų, o piktieji (ne visi) Lanisteriai kažkaip
klesti, na, išskyrus Džeimiui, kuriam nukirto ranką. O jau jo užmegztas romanas
su riteriškai atrodančia Briana buvo pernelyg nuspėjamas žingsnis, nors ir
malonus.
Pasakykit, ko nesuerzino šitas karaliūkštis?
Gražuolės aktorės gal kadre ne visada gražios, bet šventėse...
Nuo antrojo sezono pasirodė ir nauja Džono Sniego mergužėlė laukinė.
Yr problemų?
Drakonų motina.
Kadras iš 3 sezono finalo. Robas Starkas su žmona.
Kastravimo ir kankinimo momentai.
"Sostų karų" žemėlapis.
Žynė Melisandra.
Viršeliai.
Briana. Vis galvojau, į ką man ji panaši, kol toptelėjo, kad į Žaną d'Ark, tačiau tik dar vėliau nušvito, kad ji turi panašumų su Tilda Swinton.
Arija.
Dar vienas susitikimas.
Kas dar stebino? Naujų
veikėjų ir vietovių atsiradimai. O jau frazė „naktis baugi ir kupina pavojų“
tapo kaip koks prakeiksmas, kuris taip dažnai tariamas lūpose praranda skonį,
tačiau raudonplaukė žynė, kuri labai gerai kone „telenoveliškai“ manipuliuoja
vyrais, grotose gimdo baisius monstrus, išties įdomi. Stebina, kad itin nemažai
laiko skiriama ir jaunajai Arijai, kuri visa prarūgusi purvuose keliauja į
Žiemakrytį ir, regis, ši istorija visai įdomiai žiūrisi, kaip ir ta puikiai
bauginančiai kompiuterine grafika sukurta numirėlių armija, slenkanti link
sienos iš giliausios šiaurės... Ir apskritai, ko aš čia aušinu savo klaviatūrą,
nes serialas tikrai kaip šachmatų partija: geras ir kokybiškas, kurį nekantrauju
sužiūrėti iki paskutinės minutės, todėl filmams, jaučiu, nelabai ir beliks
laiko.
Po trečiojo sezono
finalo, kai Starkų ir vilkų dar labiau sumažėjo, netgi pasidarė strategiškai
įdomu, kas atsvers Šiaurės, kai praktiškai „geriečių“ nebeliko. Taip pat įdomu,
kas kankina paslaptingai pagrobęs ir iškastravęs Starkų „globotinį“? Apskritai
didžiausia intriga bus tikriausiai tie laukiniai numirėliai, ateinantys į
gyvenamuosius rajonus, todėl visai tikiu, kad bent jau šeštajame sezone tikrai
sulauksiu lemtingų šių istorijų susidūrimo. Na, bet kol kas kimbu į ketvirtą
sezoną.
