Geri filmai šalikėlyje
nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų
darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip
ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone)
(2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek
atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno,
tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo
pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.
Gerbiu tuos režisierius,
kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti
tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą
klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga
ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio
netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera
tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų
priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai
didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių
fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir
trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir
apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena
ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik
sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą
pasakojimą skyriais.
Pagrindinius vaidmenis
sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy
Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą
įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti
pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.
Šiaip paprastai taip
nedarau, turėjau šį įrašą padaryti iškart pažiūrėjęs antrąjį „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sezoną, tačiau taip
įsitraukiau į šį serialą, kad neužfiksavau, kaip greitai jau ėmiau krimsti
trečiąjį sezoną ir jau viskas tapo nebesustabdoma, tad šį įrašą darau dviejų
sezono bendrą, jame atskleidžiamos tam tikros turinio detalės.
Vis prisimenu, koks buvo
neigiamas įspūdis, kai prieš kelerius metus pradėjau žiūrėti šį serialą ir tą
nepamatuotą atmetimo reakciją. Dabar suprantu, kodėl ji tokia buvo. Iš esmės
istorijos ir linijos labai išskaidytos, veikėjai skirtingose geografinėse
zonose bando kaip nors daryti įtaką kitiems, tačiau pačių fiziniai kūnai retai
susikerta. Labiausiai „atplyšusi“ Drakonų motinos linija, kuri sudėtingai, bet
užtikrintai artėja prie septynių karalysčių, taigi, kartais atrodo, kad tai
septynios siužetinės linijos, kurios vieną kitą tuoj praris. Tačiau suteikęs
antrąjį šansą, tapau kantrus, netgi sakyčiau, labai susidomėjęs tomis
padrikomis istorijomis, kurios sukuria nuostabiai geografiškai išgaubtą „Sostų
karų“ pasaulį, todėl kirba tik viena: tai išties vienas didingiausių ir
ambicingiausių serialų per žmonijos istoriją.
Iš esmės tiek antras,
tiek trečias sezonas susižiūrėjo be pertrūkio, todėl negaliu pasakyti, kuris
sezonas stipresnis, tačiau kad trečiojo sezono finalas mane nustebino, tai
tikrai. Įspūdis toks, kad karalių itin daug, tačiau jie krenta kaip musės, „išdygsta“
nauji ir net gaila, kaip šitaip istorijos, kurios buvo kuriamos po tris metus,
nugaišta viduryje serialo. Įdomiausia tai, kad, rodos, tuoj kažkas pasieks
tikslą, tačiau įvyksta kažkas netikėto panosėje ir tuoj kas nors nužudomas,
įkalinamas ar nukankinamas. Pozityviai iriasi į priekį Drakonų motina, kuri
pakeliui išlaisvina vergus, jos nesuteptųjų kariauna išties įspūdinga ir
primena negailestingai „ugdytus“ vergus iš tokių filmų kaip „300“ ar „Nemirtingieji“.
Išties Drakonų motina yra viena favoričių ir kartu tikriausiai nuobodžiausių,
nes ir taip aišku, kad jai pavyks galiausiai persikelti per Siaurąją jūrą ir
pasiekti savo, o gal nepavyks? Kas žino.
Štai karalių ir lordų
intrigoms Pietuose nėra ribų. Ypač kartais baugina geležiniame soste sėdintis
jaunasis sadistas, kuris, niekaip nesupranta savo karališkojo bukumo, mamytės
sūnelis. Ne ką geresnė ir jos mamytė, tačiau anksčiau ar vėliau, net neabejoju,
kad jiems lemta nusiristi nuo sosto. Netgi galvojau, kad tai nutiks greičiau,
tačiau klydau. Ir apskritai kažkaip serialo siužetai „einasi“ įdomia linkme,
mat, gerieji veikėjai, turiu galvoje, atsidavusių šiauriečių Starkų giminę, -
krenta kaip musės nuo klastingųjų, o piktieji (ne visi) Lanisteriai kažkaip
klesti, na, išskyrus Džeimiui, kuriam nukirto ranką. O jau jo užmegztas romanas
su riteriškai atrodančia Briana buvo pernelyg nuspėjamas žingsnis, nors ir
malonus.
Pasakykit, ko nesuerzino šitas karaliūkštis?
Gražuolės aktorės gal kadre ne visada gražios, bet šventėse...
Nuo antrojo sezono pasirodė ir nauja Džono Sniego mergužėlė laukinė.
Yr problemų?
Drakonų motina.
Kadras iš 3 sezono finalo. Robas Starkas su žmona.
Kastravimo ir kankinimo momentai.
"Sostų karų" žemėlapis.
Žynė Melisandra.
Viršeliai.
Briana. Vis galvojau, į ką man ji panaši, kol toptelėjo, kad į Žaną d'Ark, tačiau tik dar vėliau nušvito, kad ji turi panašumų su Tilda Swinton.
Arija.
Dar vienas susitikimas.
Kas dar stebino? Naujų
veikėjų ir vietovių atsiradimai. O jau frazė „naktis baugi ir kupina pavojų“
tapo kaip koks prakeiksmas, kuris taip dažnai tariamas lūpose praranda skonį,
tačiau raudonplaukė žynė, kuri labai gerai kone „telenoveliškai“ manipuliuoja
vyrais, grotose gimdo baisius monstrus, išties įdomi. Stebina, kad itin nemažai
laiko skiriama ir jaunajai Arijai, kuri visa prarūgusi purvuose keliauja į
Žiemakrytį ir, regis, ši istorija visai įdomiai žiūrisi, kaip ir ta puikiai
bauginančiai kompiuterine grafika sukurta numirėlių armija, slenkanti link
sienos iš giliausios šiaurės... Ir apskritai, ko aš čia aušinu savo klaviatūrą,
nes serialas tikrai kaip šachmatų partija: geras ir kokybiškas, kurį nekantrauju
sužiūrėti iki paskutinės minutės, todėl filmams, jaučiu, nelabai ir beliks
laiko.
Po trečiojo sezono
finalo, kai Starkų ir vilkų dar labiau sumažėjo, netgi pasidarė strategiškai
įdomu, kas atsvers Šiaurės, kai praktiškai „geriečių“ nebeliko. Taip pat įdomu,
kas kankina paslaptingai pagrobęs ir iškastravęs Starkų „globotinį“? Apskritai
didžiausia intriga bus tikriausiai tie laukiniai numirėliai, ateinantys į
gyvenamuosius rajonus, todėl visai tikiu, kad bent jau šeštajame sezone tikrai
sulauksiu lemtingų šių istorijų susidūrimo. Na, bet kol kas kimbu į ketvirtą
sezoną.
Paskutiniu metu mano
matytu filmų lobyną praturtino puiki Nyderlandų drama „Juodoji knyga“, kitur filmą galite rasti kaip „Juodoji užrašų
knygelė“ (oland. Zwartboek) (2006),
kurią galėjote išvysti ir filmų festivalyje „Scanorama“, o dabar tikriausiai
tik nelegaliai per internetą. Na, pradėsiu nuo komercinio sakinio – tai pati
brangiausia kada nors sukurta Nyderlandų kino juosta, o iš tikrųjų pigumu šis
filmas toli gražu neblizga, tačiau mes turime „Vilniaus getą“, kuris ne ką
prastesnis už „Juodąją knygą“.
Žinote, yra tiek daug
sukurta kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo baisimus, žydų persekiojimą, o
kas paneigs, kad daugelis iš šių filmų tikrai puikūs, įtraukiantys ir
pribloškiantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Šindlerio sąrašas“, „Sofijos
pasirinkimas“ ir vienas puikiausių A. Holland „Tamsoje“ ir, regis, dar ne kartą
sulauksime puikių filmų apie šį ypač skaudų žmonijai laikotarpį. „Juodoji knyga“
pasakoja daugiau ar mažiau autentišką istoriją apie okupuotą Olandiją, kurioje
vyksta žydų genocidas, bet tarp pačių nacių atsiranda dar ir tokių, kurie nori
pralobti iš žydų turtų ir jiems padeda pabėgti, bet iš tikrųjų juos pasiunčia į
mirtį ir apiplėšia. Vienai merginai pavyksta išgyventi ir ji patenka į
pogrindį, tačiau dėka gerų savo fizinių duomenų ir iš karo išmokto
šaltakraujiškumo ji infiltruojasi kaip meilužė į aukščiausias nacių instancijas,
kad padėtų olandų antinacistiniam pasipriešinimui. Šiuo atveju filmas primena
ir kitus filmus, tačiau tai nereiškia, kad šis filmas prastas.
Režisierius viename
savo interviu užsiminė, kad jam rūpėjo sukurti filmą, kuriame pavaizduotų patį
tikriausią personažų pavojų ne paties karo ir okupacijos metais, bet tuo
momentu, kai atgaunama laisvė. Ką gi, jam pavyko, nes filmas pilnas
manipuliacijų, pilnas sudėtingų, kone detektyvinės plunksnos vertos suveltos
istorijos analizės. Čia pilna išdavysčių, saikingos erotikos, baimės,
nuojautos, pavojų, karo vėliavų pasikeitimų ir, žinoma, žiaurumo. Džiugu, kad
filmas nėra karinio pobūdžio, būtų labai nuobodu žiūrėti, kaip lėtai slenka
frontas, kaip visi kapituliuojasi, juk sutikite, kur kas įdomiau vidinės
intrigos, yrimas ir tai, kas balansuoja už širmos – tikrosios tiesios
parodymas, kai visuomenė mano esant visai kitą tiesą. O tokių juk būta, būta ir
neteisingai apkaltintų, parsidavėlių istorijos vertos ašarų... Tai ilga,
nenuobodi, sudėtingos fabulos istorija su nuostabiais aktoriais, ypač Carice
van Housten, kuri buvo tikrų tikriausias atradimas! Labai patiko jau ne kartą
matytas Sabastian Koch. Mes, europiečiai, turime tiek daug puikių aktorių, kad
tiesiog privalome jais didžiuotis! Puikus filmas, istorija, vaidyba. Neprailgo,
nors ir pustrečios valandos.
Bendras airių ir prancūzų kūrėjų darbas – mistinė drama „Doroti“ (Dorothy
Mills) (2008 m.). Šiaip iškart prisipažinsiu, kad mistinės dramos man yra
vienas iš įdomesnių žanrų, tačiau paskutiniu metu truputį nuviliantis
dalykėlis. Filmas „Doroti“ manęs nei nuvylė, ne nenuvylė, tačiau tikrai
tikėjausi kažko stipresnio ir įtaigesnio, nes siužetu labai jau priminė
neprastą Holivudinį dirbinį, tačiau turint galvoje, kad dramą kūrė Europos
režisierė, tikėjausi kažko intymesnio, gilesnio, nuožmesnio.
Filmas nėra labai prastas, jis pakankamai žiūrimas ir galima jį vertinti
įvairiai. Asmenybės susidvejinimo teorija per misticizmo persisunkusią paauglę,
kurios kūne gyvena kadaise saloje užsimušę vaikigaliai – gal ir nieko, sakytum.
Pasaulio aiškinimas visgi nukrypo režisieriai į mums neįprastą ir mokslu nesuvokiamą
pasaulį, tačiau miestelio bendruomenės tarpusavio santykiai mažų mažiausiai man
pasirodė vaizduojami ne dviveidiški, kiek truputį vaikiškai nemotyvuoti, noru
sukelti perdėtą įdomumą. Kunigas ir religingi miestelėnai tarpusavyje žaidžia
su velniška ugnimi, vieni prieš kitus pateisina ydas ir nuodėmes, ir kartu
smerkia atvykėlius – bla, bla, bla. Galiu pasakyti, kad siaubo trileris „Kaimas“
(2005 m.) šiuo atveju perspjovė šį filmą šviesmečiais, tačiau šio filmo idėja
kitokia – pomirtinio pasaulio neigimas ir su juo susidūrimas per psichologės
asmenybę yra nemenkas iššūkis kino kūrėjai, manyčiau, nelabai gal ir pasisekęs.
Personažai, ypač Doroti atrodo paslaptinga, tačiau tas paslaptingumas lyg
saulėgrąžų aliejus – dirbtinai perspaustas, nemadingas, atgyvenęs kaip ir filme
„Moteris juodais drabužiais“, kuris buvo, mano akimis, visiškas krachas. Dieve,
tie miestelėnų žvilgsniai ir kiti vaizdavimo būdai, atrodo, tokie nuvogti, kad
net nebėra laiko kada stebėtis. Aišku, kur kas įdomiau filmas būtų užsibaigęs,
jei scenarijus būtų pakrypęs į mokslo pusę, o ne misticizmą, tada ir pati
Doroti atrodytų įdomus ir intriguojantis personažas, bet... Šiaip nenoriu visai
sumenkinti filmo, jis pakankamai gerai žiūrisi, tačiau kai pradedi apie jį
mąstyti, pamatai, kad vėl pelų sauja rankoje.
