Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji knyga" / "Black Book" / "Zwartboek"

Sveiki, kino gerbėjai,

Paskutiniu metu mano matytu filmų lobyną praturtino puiki Nyderlandų drama „Juodoji knyga“, kitur filmą galite rasti kaip „Juodoji užrašų knygelė“ (oland. Zwartboek) (2006), kurią galėjote išvysti ir filmų festivalyje „Scanorama“, o dabar tikriausiai tik nelegaliai per internetą. Na, pradėsiu nuo komercinio sakinio – tai pati brangiausia kada nors sukurta Nyderlandų kino juosta, o iš tikrųjų pigumu šis filmas toli gražu neblizga, tačiau mes turime „Vilniaus getą“, kuris ne ką prastesnis už „Juodąją knygą“.

Žinote, yra tiek daug sukurta kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo baisimus, žydų persekiojimą, o kas paneigs, kad daugelis iš šių filmų tikrai puikūs, įtraukiantys ir pribloškiantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Šindlerio sąrašas“, „Sofijos pasirinkimas“ ir vienas puikiausių A. Holland „Tamsoje“ ir, regis, dar ne kartą sulauksime puikių filmų apie šį ypač skaudų žmonijai laikotarpį. „Juodoji knyga“ pasakoja daugiau ar mažiau autentišką istoriją apie okupuotą Olandiją, kurioje vyksta žydų genocidas, bet tarp pačių nacių atsiranda dar ir tokių, kurie nori pralobti iš žydų turtų ir jiems padeda pabėgti, bet iš tikrųjų juos pasiunčia į mirtį ir apiplėšia. Vienai merginai pavyksta išgyventi ir ji patenka į pogrindį, tačiau dėka gerų savo fizinių duomenų ir iš karo išmokto šaltakraujiškumo ji infiltruojasi kaip meilužė į aukščiausias nacių instancijas, kad padėtų olandų antinacistiniam pasipriešinimui. Šiuo atveju filmas primena ir kitus filmus, tačiau tai nereiškia, kad šis filmas prastas.

Režisierius viename savo interviu užsiminė, kad jam rūpėjo sukurti filmą, kuriame pavaizduotų patį tikriausią personažų pavojų ne paties karo ir okupacijos metais, bet tuo momentu, kai atgaunama laisvė. Ką gi, jam pavyko, nes filmas pilnas manipuliacijų, pilnas sudėtingų, kone detektyvinės plunksnos vertos suveltos istorijos analizės. Čia pilna išdavysčių, saikingos erotikos, baimės, nuojautos, pavojų, karo vėliavų pasikeitimų ir, žinoma, žiaurumo. Džiugu, kad filmas nėra karinio pobūdžio, būtų labai nuobodu žiūrėti, kaip lėtai slenka frontas, kaip visi kapituliuojasi, juk sutikite, kur kas įdomiau vidinės intrigos, yrimas ir tai, kas balansuoja už širmos – tikrosios tiesios parodymas, kai visuomenė mano esant visai kitą tiesą. O tokių juk būta, būta ir neteisingai apkaltintų, parsidavėlių istorijos vertos ašarų... Tai ilga, nenuobodi, sudėtingos fabulos istorija su nuostabiais aktoriais, ypač Carice van Housten, kuri buvo tikrų tikriausias atradimas! Labai patiko jau ne kartą matytas Sabastian Koch. Mes, europiečiai, turime tiek daug puikių aktorių, kad tiesiog privalome jais didžiuotis! Puikus filmas, istorija, vaidyba. Neprailgo, nors ir pustrečios valandos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela