Filmas: "Vienuolė 2" / "The Nun II"

 Sveiki,

 

Filmo „Išvarymas“ kūrėjai kuria ne vieną atskirą siaubo frančizę, o viena iš tokių yra šį rudenį pasirodęs filmo tęsinys „Vienuolė 2“ (angl. The Nun II) (2023), kuri iškart sulaukė ganėtinai drungnų kino apžvalgų. Tiesą sakant, didelių lūkesčių nedėdamas, pramogos dėlei sužiūrėjau filmą, įsisukęs į patalus, laukdamas, kol pagaliau įjungs šildymą. Deja, šildymo teks dar palaukti, o apie „Vienuolė 2“ jau galiu kalbėti šiandien kad ir šąlančiomis kojomis.

 

Filmas pratęsia ankstesnės dalies istoriją su tais pačiais veikėjais. Greitai sužinome, kad vienuole apsimetantis monstras nebuvo sunaikintas Rumunijoje (tiesa, beveik nieko neatsimenu iš tos pirmosios filmo dalies), o įsikūnijo sesers Irenos gelbėtojo Mauricijaus kūną ir perėjo į kitą šalį. Filmas lipdomas gana vienkryptiškai, laikantis jau seniai atrastų nuoseklaus klasikinių pasakojimo būdų. Sesuo Irena vėl iškviečiama tirti vienuolės aukų, o kitoje linijoje pasakojama Mauricijaus darbo dienos vienuolyno mergaičių mokykloje, kurioje ima dėtis keisti nepaaiškinami dalykai...

 

Siužetiškai nėra iš tikrųjų ko ir analizuoti, nes filmas nieko naujo nepasiūlo. Dar vieną siaubo istoriją su labai nuspėjamais siužetiniais vingiais, tomis pačiomis siaubo idėjomis ir atmosfera, kuri tikriausiai nepasikeitusi nuo klasikinio „Egzorcisto“ laikų. Filmą stabdo ir žiūrovą verčia žiovauti  nusibodusios siaubo klišės, neišvysti bei neįdomūs ir be asmeninės, vidinės dramos veikėjai. Mergaičių mokykloje blogiukės uždaro be gailesčio jautrią ir baikščią mergaitę baisioje koplyčioje. Netgi mergaičių – gerųjų ir blogųjų – charakteriai perteikti kaip iš kokio XX amžiaus pradžios apiplyšusio vadovėlio.

 

Labai nuobodi ir sesuo Irena, kuri neturi asmeninės istorijos (ją bandoma užplombuoti banaliais kadrais apie mamą iš vaikystės žolių pievoje), o apsėstasis Mauricijus, kuris pritvinkęs seksualios darbininkų klasės jėgos ir akivaizdžiai rėžia sparną apie mokytoją, taip pat atrodo kaip iškirptas iš top modelių katalogo siaubo žanrui paįvairinti. Filmas laikosi vien ant siaubo efektų, šešėlių, apsėdimų ir baisiosios vienuolės, kuri filmo pradžioje vien savo žvilgsniu sudegino kunigą, o pabaigoje vos beišgali susidoroti su vienuole ir maža erzinančia mergiūkšte. Siaubingesnis už visą turinį lieka tik nulaižytas filmo finalas su apsikabinimais, glėbesčiavimais ir kitomis nusibodusiomis klišėmis. Jeigu šis filmas nėra prastas, tai tada tik labai prastas. Tinka absoliučiai „prie siemkių“ šiurpnakčio vakarą, nebijant pusę laiko „prachatinti“ išmaniuoju.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolė" / "The Nun"

Sveiki, skaitytojai,

Geras siaubo filmas turi ne iškart pulti gąsdinti, bet bauginančiai pasakoti unikalią istoriją. Siaubo filme svarbiausia – istorija, o ne pasirinktos priemonės, tačiau „Išvarymo“ serijos naujausias darbas, turėjęs idėjiškai itin galingą potencialą su projektu „Vienuolė“ (angl. The Nun) (2018) visgi nusprendė, kam čia eiti ką tik pramintu visai neblogu savo serijos siaubo taku, jeigu galima grįžti prie pigesnių ir iš dalies lengvesnių niuansų – pigių, žinomų masėms siaubo triukų, vizualizacinės atmosferos.

Bet būtent to ir nenorėjau! Būtent to, ko paprastai tikiuosi iš eilinio siaubo filmo, šioje „Vienuolėje“ ir buvo – vienkryptis siužetas, kurios nereikalauja suklusimo, nereikalauja jokių išnašų, pamąstymų: o kaip visgi jie čia taip originaliai sugalvojo?.. Baigėsi filmas ir – amen – pamiršau. Kas iš to, kad gotikinė Rumunijos pilies atmosfera veikia šiurpiai, jeigu patys kūrėjai, prigrūdę į siaubą visus, kiek tik įmanoma krikščionybės simbolius, pavertė juos kažkokiu šėtoną atnašaujančiais fetišistiniais daikteliais. Gerai, tebūnie, tačiau jie dažniau neveikia, kad ir pavyzdžiui, tas Kristaus kraujas, na, kaip koks vėmalas, purškiamas ant šėtoniškosios vienuolės... Toji gėrio ir blogio kova be kibirkšties. Sakyčiau, šioji dalis, kaip ir pirmoji „Anabelės“ dalis, yra prasti darbai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad filmas turi ir loginių spragų, neįtikėtinų veikėjų sprendimų ir nuostatų, pradedant Vatikano šulais, baigiant pačios vienuolės Irenos sprendimais... Na, po vizualumu, atkapsčius dar ir siužetą, filmas atrodo tiesiog neišvystytas, neoriginalus, trūksta intrigos ir tikėjimo ne siaubo efektais, bet pačia istorija, jos sudėtingais komponentais, kad žiūrovas būtų nors kiek sulaikęs kvapą dėl pačios vienuolės Irenos, o ne dėl to, kad bet kurią akimirką iš po pilies kampo išlįs supuvusi vienuolės ranka – to tai tikrai tikėjausi ir tas triukas visiškai nevykęs ir nejaudinantis, nes nuspėjamas. Tiesiog labai vidutiniškas filmas nieko pretenzingo nelaukiančiam vakarui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela