Filmas: "Benedeta" / "Benedetta"

 Sveiki, kino žiūrovai,

 

Nyderlandų kilmės režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti apie Benedetos gyvenimą.

 

Benedeta – turtingų ir religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti, dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis netampa erotiškai gundančiu velniu.

 

Filmas balansuoja tarp kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas. Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas, vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais. Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.

 

Filmo pabaiga, kai nuncijus nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas: blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai – ieškote šių dalykų sąsajų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitų žmonių vaikai" / "Les enfants des autres" / "Other People's Children"

 

Sveiki,

 

Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.

 

Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą. Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti motinystės.

 

Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį, romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės stigmą.

Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas. Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai, eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus, harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai, romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela