Filmas: "Mama" / "Madre"

 Sveiki,

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen Kino pavasaryje pristatė neblogai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą filmą „Mama“ (isp. Madre) (2019). Pamenu, kaip buvau nusižiūrėjęs šį filmą, bet dėl prasidėjusios pandemijos filmas buvo kurį laiką atidėtas, tikintis, kad baigsis karantinas ir visi netrukus grįšime į normalų gyvenimą. Deja, taip neatsitiko, o filmą pradėjo rodyti namų sąlygomis.

Istorija pasakoja apie jauną mamą, kuriai iš Prancūzijos pakrantės mobiliuoju telefonu paskambina šešiametis sūnus, sakydamas, kad šalia jo nėra nieko ir prie jo artinasi besišlapinantis vyras. Persigandusi motina skambina policijai iš Ispanijos ir, atrodo, kad istorija mus tuoj įsuks į aštrų pedofilo kriminalinę istoriją, tačiau istorija nutrūksta ir viskas rodoma po 10 metų, kai sūnaus netekusi mama dirba Prancūzijos kurortiniame paplūdimio užeigoje ir savo dienas „užmušinėja“ melancholiškomis mintimis apie galimai šiose vietovėse dingusį sūnų. Negana to, ji įsižiūri šešiolikmetį vaikinuką, kuris drąsiai su 38 metų moterimi flirtuoja ir net bando su ja užmegzti romaną.

Iš esmės filmas laikosi ant keistos motinos psichologijos. Filmas iš vienos pusės baugina, nes tie santykiai nėra normalūs, jie pagrįsti sutrikusios motinos psichologija, kuri nebeskiria tikrovės ir jausmų t. y. jaunuolį vienu momentu ji regi kaip savo sūnų, o kitą – kaip savo meilužį. Ir negana to, į šį kurortinį romaną įsitraukia dabartinis motinos mylimasis ir vaikinuko tėvai, kurie aršiai priešinasi vidutinio amžiaus moteriai, nes puikiai suvokia, kad šiems santykiams lemta žlugti.

Filmas išties nėra jaukus, jautriai marinistinėje aplinkoje perteikta moters vienatvė ir atskirtis primena nuolatinį balansavimą ant beprotybės ribos, atrodo, kad moteris tuoj ims ir padarys lemtingą klaidą. Tiesą sakant, ji ir padaro, prisilakusi su paaugliais degtinės ji išsiruošia į kelionę, pamiršusi, kad yra ne savo amžiaus grupėje ir tik per atsitiktinumą ji įgauna proto ir laiku išlipa iš automobilio. Visgi šioji istorija gana paprastutė, vos keletas aktorių, daug pauzių ir režisierius kažkaip išsisuka nuo tiesioginio aštrumo ir perdėto manipuliavimo žiūrovu, paversdamas istoriją kurortiniu neįmanomu meilės romanu. Visgi pagirtina pagrindinė aktorė Marta Nieto ir siūbuojantis efektingas operatoriaus darbas, kuris prisidėjo kurdamas nestabilios traumuotos motinos dvasinius parametrus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ji" / "Elle"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada pateikia daug staigmenų. Dažniausiai malonių, todėl tas prancūzų kinas ir yra kaskart vis kitoks, nesvarbu, kokie režisieriai jį bekurtų. Štai „Oskarui“ už geriausią vaidmenį jau nominuota legendinė prancūzų aktorė Isabelle Huppert filme „Ji“ (pranc. Elle) (2016) neatsitiktinai patraukė sudėtingu moters pasauliu. Vaizdo žaidimų kampanijos vadovė turi išties sodrią ir įdomią biografiją: jos tėvas masinių vaikų žudynių kaltininkas, jos motina moka žigolo už santykius, pati išprievartaujama ir bando dar suvilioti katalikės kaimynės vyrą... Tiesą sakant, nuostabus tos kalės moters pasaulis, toks margas ir perteiktas taip subtiliai tiksliai, kad kartais neįtikėtina, kaip aktorė ir režisierius randa instinktyvius psichologinius taškus aštriose situacijose. Vien jau moters elgesys po išprievartavimo ko vertas! 

Kartais šis trileris priartėja prie „50 pilkų atspalvių“ tematikos ir taip nebeaišku, ar pagrindinė veikėja iš tikrųjų ima mėgautis smurto scenomis, ar tik bando kažkaip suartėti su savo skriaudiku. Simboliniai momentai, flirtas, jautrumas ir atgrasus abejingumas, galbūt filmas ir pavadintas neatsitiktinai „Ji“, nes jis apiliuoja apskritai į kontrastingą moters pasaulį: čia ji negailestingai atvira, o čia, žiūrėk, gyvatė, kokių itin reta... Smagu, kad scenarijus labai vykęs ir jis nesudievina moters įvaizdžio ir nepadaro iš jos šventosios, o parodo tokią gyvą, ir blogą, ir gerą. Tiesiog filmas vertas atidos ir, neslėpsiu, susižavėjimo.

Ką aš begaliu pasakyti? Kai filmas turi gerą režisūrą, kai trileris psichologiškai pagrįstas, kai tokia stipri vaidyba, tiesiog belieka mėgautis. Smarkiai rekomenduoju visokio kino gerbėjams, šįkart netgi dėl trilerio keliamos intrigos filmas patiks ne vien gurmanams, bet sveikai jį sužiūrės ir komercinio kino mėgėjai. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela