Filmas: "Mama" / "Madre"

 Sveiki,

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen Kino pavasaryje pristatė neblogai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą filmą „Mama“ (isp. Madre) (2019). Pamenu, kaip buvau nusižiūrėjęs šį filmą, bet dėl prasidėjusios pandemijos filmas buvo kurį laiką atidėtas, tikintis, kad baigsis karantinas ir visi netrukus grįšime į normalų gyvenimą. Deja, taip neatsitiko, o filmą pradėjo rodyti namų sąlygomis.

Istorija pasakoja apie jauną mamą, kuriai iš Prancūzijos pakrantės mobiliuoju telefonu paskambina šešiametis sūnus, sakydamas, kad šalia jo nėra nieko ir prie jo artinasi besišlapinantis vyras. Persigandusi motina skambina policijai iš Ispanijos ir, atrodo, kad istorija mus tuoj įsuks į aštrų pedofilo kriminalinę istoriją, tačiau istorija nutrūksta ir viskas rodoma po 10 metų, kai sūnaus netekusi mama dirba Prancūzijos kurortiniame paplūdimio užeigoje ir savo dienas „užmušinėja“ melancholiškomis mintimis apie galimai šiose vietovėse dingusį sūnų. Negana to, ji įsižiūri šešiolikmetį vaikinuką, kuris drąsiai su 38 metų moterimi flirtuoja ir net bando su ja užmegzti romaną.

Iš esmės filmas laikosi ant keistos motinos psichologijos. Filmas iš vienos pusės baugina, nes tie santykiai nėra normalūs, jie pagrįsti sutrikusios motinos psichologija, kuri nebeskiria tikrovės ir jausmų t. y. jaunuolį vienu momentu ji regi kaip savo sūnų, o kitą – kaip savo meilužį. Ir negana to, į šį kurortinį romaną įsitraukia dabartinis motinos mylimasis ir vaikinuko tėvai, kurie aršiai priešinasi vidutinio amžiaus moteriai, nes puikiai suvokia, kad šiems santykiams lemta žlugti.

Filmas išties nėra jaukus, jautriai marinistinėje aplinkoje perteikta moters vienatvė ir atskirtis primena nuolatinį balansavimą ant beprotybės ribos, atrodo, kad moteris tuoj ims ir padarys lemtingą klaidą. Tiesą sakant, ji ir padaro, prisilakusi su paaugliais degtinės ji išsiruošia į kelionę, pamiršusi, kad yra ne savo amžiaus grupėje ir tik per atsitiktinumą ji įgauna proto ir laiku išlipa iš automobilio. Visgi šioji istorija gana paprastutė, vos keletas aktorių, daug pauzių ir režisierius kažkaip išsisuka nuo tiesioginio aštrumo ir perdėto manipuliavimo žiūrovu, paversdamas istoriją kurortiniu neįmanomu meilės romanu. Visgi pagirtina pagrindinė aktorė Marta Nieto ir siūbuojantis efektingas operatoriaus darbas, kuris prisidėjo kurdamas nestabilios traumuotos motinos dvasinius parametrus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Ma Ma"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Mama“ (ispan. Ma Ma) (2015) buvo ko gero vienas laukiamiausių ispanų kino projektų per pastaruosius metus. Ispanų režisierius Julio Medem yra vienas mėgstamiausių mano apskritai režisierių, kurio pasakojimo stilius su niekuo nepalyginamas – pilnas magiško realizmo elementų, erotikos, pasitikėjimo, mistikos, ryžto ir ko tik reikia geram ir unikaliam jo kūriniui. Po 2010 metais pristatyto puikaus filmo „Kambarys Romoje“ režisierius buvo nutilęs ir, regis, nedirbo absoliučiai jokių projektų. Apskritai tai nėra produktyvus režisierius, tačiau jo kiekvieną filmą vertinu kaip atskirą ir savitą pasaulį.

Filmas ne itin vykusiu, mano nuomone, pavadinimu „Ma Ma“, kuris reiškia iš esmės Magdalenos, pagrindinės veikėjos, vardo santrumpą ir, žinoma, mamą. Filmas absoliučiai neįvertintas kino kritikų, tačiau pelnė kelias „Goyos“ nominacijas dėl aktorinės pusės. Taip, filmas patrauklus savo dviem mega ispanų kino žvaigždėmis, jau ko gero galima sakyti legendomis – Penelope Cruz ir Luis Tosar. Jų pasirodymas šiame filme itin ryškus ir įdomus, ypač P. Cruz, kuri suvaidina vėžiu sergančią moterį, kuri negali gydytis, nes tuo pačiu laukiasi kūdikio... Iš esmės filmas apie vieną didelį atsisveikinimą, jautri motinystės tema, kurios imasi J. Medem iš esmės gana moteriškai, tačiau su savo būdinga mistifikavimo maniera perteikia sielos ir kūno filosofiją, kad po mirties niekas nepasibaigia, o gyvenimas prasitęsia kitomis formomis. Šį reinkarnacijos dėsnį jau galėjome regėti „Chaotica Ana“ (2007) ir kituose jo filmuose. Apskritai režisierius naudoja jau atrastus savo mistikavimo būdus – išgalvoti žmonės, ateinantys kaip vizijos ir vaiduokliai, žvilgsnis į Rytų valstybes – šįkart Rusiją.

Žiūrėjau „Mama“ ir galvojau, kad režisierius geras, filmas geras, bet nepajutau reikšmingos kūrybinės evoliucijos. Režisierius itin intymus, dažnai maigo P. Cruz krūtis, tačiau filmas akivaizdžiai negali pranokti ankstesniųjų jo darbų, kadangi gelmė ir žaidimo taisyklės tokios pat. Kai kada scenos konstruojamos pernelyg didaktiškai teatrališkai – visi šeimos apsikabinimai, dainavimas, atsisveikinimai... Taip lyg aktoriai kartais dirbtų kaip užsakyti, nors štai kičo meistras P. Almodovaras atvirai demonstruoja, kad kičas yra gerai ir juo galima išgauti efektą. Visgi manau, kad „Mama“ puikus filmas ir norėtųsi, kad režisierius jau perkopęs per 50 slenkstį, nesustotų ir dar tikrai pateiktų ne vieną puikų filmą, nes jis tokius moka sukti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela