Filmas: "Kraujo medis" / "El árbol de la sangre"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Julio Medem vienu metu buvo vienas mano iš mėgstamiausių režisierių, kol 2015 metais nesugriovė mano tikėjimo su filmu „Ma ma“. Magiško realizmo, erotizmo, ispaniškos aistros ir etninių motyvų, simbolių prisodrintos juostos man ilgą laiką darė didelį įspūdį. Maniausi, kad štai pagaliau yra kino kalba, kuri kaip ir Andrejau Tarkovskio kine, kur metafizika geba kur kas daugiau apsakyti nei, tarkim, buities realijos ar sudėtingi socialiniai susipriešinimai. Štai, maniau, kad režisierius geba kiekvienoje kino juostoje rasti naują istoriją, naują virpesį ir kurį laiką tikrai buvau pakerėtas to Julio Medem kuriamo jaudulio. Vakar pažiūrėjęs naujausią jo darbą „Kraujo medis“ (ispan. El Arbol de la Sangre) (2018) ėmiau abejoti savo įtikėtas stabais dar kartą.

Manau, mano abejingumas kinui vis labiau auga dėl poreikio mane sudirgti, sukrėsti ir kinomanai neleis sumeluoti, kad kuo labiau žiūri nekomercinių juostų, tuo labiau tampi išrankesniu. Netgi toms juostoms, kurios padarė neišdildomą įspūdį prieš dešimt metų ar seniau... Visgi žiūrėdamas „Kraujo medį“ buvau pakerėtas režisieriaus savitos kino gestikuliacijos, kino montažiniu darbu. Tik telenovelės vertą istoriją, atrodo, retsykiais absoliučiai neįtikinamą, jis paverčia sąlygota mistine istorija, kurioje šviečiasi priežasčių ir pasekmių grandinė. Dviejų šeimų vaikų ir tėvų meilės persopinimą kelių dešimtmečių jungtyje simboliu tampa kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ – patsai medis, prie kurio glaudžiasi skirtingos kartos. Jų meilės, išdavysčių, santuokų ir skyrybų gyvenimai...

Kas ir kaip veikia pas Julio Medem? Pasakojimo ritmas ir forma. Erotizuota estetika, atviras kūnas vandenyje, sekso džiaugsmas, besąlygiška meilė ir aistra, veikiama metaforizuotais pasaulio vaizdiniais. Veikėjai taip pat neatrodo realūs, nes jie, kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, veikiau veikia pagal idėjos sugestiją nei pagal gyvenimiškosios logikos principus. Tuokart režisierius kur kas plokštesnis už genijų Tarkovskį, nes jis veikia tipažiniais veikėjais ir pasakoja stereotipinius meilės trikampius savo kino kalba, o Tarkovskis grimzta giliau į filosofinį pasaulėvaizdžių gylį, todėl jis sudėtingesnis. J. Medem filme veikia ne tiek aktorių scenografija, kiek kadrų montažai, laikų sumaišymas, besąlygiška kone maniakiška aistra. „Kraujo medyje“ jis panaudoja per trisdešimt metų jau seniau perteiktus savo kino kalbėsenos triukus ir temas – LGBT temą („Kambarys Romoje“, 2010), trūkinėjančias istorijas („Seksas ir Liusija“, 2001), veikėjus, rašančius apie save praeityje motyvus, karvių ir provincijos vaizdinius („Karvės“, 1993), savižudybės ir pasiaukojimus, kurie tokie diskutuotini, tačiau J. Medem pasaulyje jie veikia kaip muilo operos programos – būtinai iššaus Čechovo šautuvas. Čia nemažai J. Medem perteikia kalbos manierų iš vieno geriausio savo darbų „Šiaurės poliarinio rato mylimųjų“ (1998) – metafizinis vėjas, dėmesys Šiaurės Europos kultūrai (šiuo atveju veikia rusų šnipai ir serkatvelų mafija), ypač glaudiems šeimos erotizuotiems, uždraustos meilės klausimams ir t. t., ir pan.

J. Medem „Kraujo medis“, kaip ir kiti jo filmai, yra tapybiški, pamasinti muzikaliai, todėl atrodo kaip mistiniai aistros eilėraščiai, neturintys pernelyg didelio sąlyčio su realumu ar logika. Veikiau tai savita būsenų ir mąstymo, pasaulio matymo formų kalba, veikiama simbolių ir metaforų, bandoma sukurti ne tik kalbą, bet ir būsenas, jausmus. Man regis, „Kraujo medis“ kompoziciškai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už „Ma ma“, tačiau kartu tai ir pasikartojančių režisieriaus kino kalbos koliažas – lyg ir nieko naujo, tačiau buvo gera vėl prisiminti, kodėl aš taip mėgstu ir mėgstu šį režisierių. Kas pakišo koją? Tie tipažiniai ir nuseilėti veikėjų charakteriai, erotika ir aistrų apsėdimai man nebelaibai kine įdomūs, todėl pasigedau atviresnio ir įdomesnio siužetinio eksperimentavimo, ypač naujų spalvų, kalbos galimybių, o svarbiausia – naujos filosofijos. Bet kokiu atveju tai filmas, kuris eina labiau teatralizuota kryptimi, tačiau be didesnės gelmės, tema siaura ir smagu žiūrėti tik dėl to, kad režisieriui su plokštuma pavyksta išgauti estetiškai paveikius ir kompoziciškai perteikti filmo visumą kaip puzzle.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Ma Ma"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Mama“ (ispan. Ma Ma) (2015) buvo ko gero vienas laukiamiausių ispanų kino projektų per pastaruosius metus. Ispanų režisierius Julio Medem yra vienas mėgstamiausių mano apskritai režisierių, kurio pasakojimo stilius su niekuo nepalyginamas – pilnas magiško realizmo elementų, erotikos, pasitikėjimo, mistikos, ryžto ir ko tik reikia geram ir unikaliam jo kūriniui. Po 2010 metais pristatyto puikaus filmo „Kambarys Romoje“ režisierius buvo nutilęs ir, regis, nedirbo absoliučiai jokių projektų. Apskritai tai nėra produktyvus režisierius, tačiau jo kiekvieną filmą vertinu kaip atskirą ir savitą pasaulį.

Filmas ne itin vykusiu, mano nuomone, pavadinimu „Ma Ma“, kuris reiškia iš esmės Magdalenos, pagrindinės veikėjos, vardo santrumpą ir, žinoma, mamą. Filmas absoliučiai neįvertintas kino kritikų, tačiau pelnė kelias „Goyos“ nominacijas dėl aktorinės pusės. Taip, filmas patrauklus savo dviem mega ispanų kino žvaigždėmis, jau ko gero galima sakyti legendomis – Penelope Cruz ir Luis Tosar. Jų pasirodymas šiame filme itin ryškus ir įdomus, ypač P. Cruz, kuri suvaidina vėžiu sergančią moterį, kuri negali gydytis, nes tuo pačiu laukiasi kūdikio... Iš esmės filmas apie vieną didelį atsisveikinimą, jautri motinystės tema, kurios imasi J. Medem iš esmės gana moteriškai, tačiau su savo būdinga mistifikavimo maniera perteikia sielos ir kūno filosofiją, kad po mirties niekas nepasibaigia, o gyvenimas prasitęsia kitomis formomis. Šį reinkarnacijos dėsnį jau galėjome regėti „Chaotica Ana“ (2007) ir kituose jo filmuose. Apskritai režisierius naudoja jau atrastus savo mistikavimo būdus – išgalvoti žmonės, ateinantys kaip vizijos ir vaiduokliai, žvilgsnis į Rytų valstybes – šįkart Rusiją.

Žiūrėjau „Mama“ ir galvojau, kad režisierius geras, filmas geras, bet nepajutau reikšmingos kūrybinės evoliucijos. Režisierius itin intymus, dažnai maigo P. Cruz krūtis, tačiau filmas akivaizdžiai negali pranokti ankstesniųjų jo darbų, kadangi gelmė ir žaidimo taisyklės tokios pat. Kai kada scenos konstruojamos pernelyg didaktiškai teatrališkai – visi šeimos apsikabinimai, dainavimas, atsisveikinimai... Taip lyg aktoriai kartais dirbtų kaip užsakyti, nors štai kičo meistras P. Almodovaras atvirai demonstruoja, kad kičas yra gerai ir juo galima išgauti efektą. Visgi manau, kad „Mama“ puikus filmas ir norėtųsi, kad režisierius jau perkopęs per 50 slenkstį, nesustotų ir dar tikrai pateiktų ne vieną puikų filmą, nes jis tokius moka sukti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karvės" / "Vacas" / "Cows"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau užbaigiau paties mylimiausio savo režisieriaus ispano Julio Medem visus individualiuosius vaidybinius filmus. Šįkart tai buvo debiutinis jo filmas gan šmaikščiu pavadinimu „Karvės“ (Vacas) (1992). Už šį darbą režisierius gavo Gojos apdovanojimą kaip geriausias režisūrinis debiutas Ispanijoje. Filmas sulaukė daug gerų atsiliepimų už tai, kad išskirtiniu žvilgsniu ir stiliumi gebėjo papasakoti savo tautos istoriją.

Filmas „Karvės“ labai nutolęs nuo vėlesnių Julio Medem darbų, jis kartu istorinis ir turi magiško realizmo apraiškų, kitaip J. Medemo ir neįsivaizduočiau! Filmas „Karvės“ apima 1870 – 1935 laikotarpį ir pasakoja dviejų šeimų trijų kartų persipynusią istoriją, atmiežta karų, žemės ūkio darbų ir meilės. Sudėtingi šeimų santykiai, trys kartos, kurias suvaidina tie patys aktoriai, nuolat pasirodantys vis kitomis atžalomis, daigina dar įdomesnį magiško realizmo sėklą. Keista matyti Julio Medemo darbą kaimiškoje aplinkoje, nes visi jo filmai daugiau ar mažiau urbanistiniai, įtakoti miesto dvasios, tik ne „Karvės“.

Žinoma, karvių tikrų šiame filme irgi netrūksta, jos simbolizuoja taiką ir sotumą, saugumą ir šilumą. Karvė čia sumistinta, jos sąmonė ir suvokimas daug platesni nei žmonių, todėl ji turi daugiausia įtakos visuose šeimyniniuose reikaluose. Karvė – tai kartu ir maisto šaltinis, visos nualintos Ispanijos simbolis, be kurios dažnas ūkininkas tiesiog tais laikai neišgyventų. Simpatiški ir jau iš J. Medemo kitų darbų atpažįstami aktoriai – Emma Suarez (Raudonoji voverė, 1993) bei  Carmelo Gomez (Žemė, 1996).

Nepasakysiu, kad tai mano mėgstamiausias šio režisieriaus darbas, man patinka jo vėlyvesnieji darbai, kurie pulsuoja daugiau dvasingu seksualumu. Šis filmas kitoks jo retrospektyvoje visomis prasmėmis ir ne tik dėl istorinio žvilgsnio, bet ir dėl personažų evoliucijos, -  tik trečiajai kartai, Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse lemta būti laimingiems. Tai, kas dažniausiai neišsipildo, sužydi mūsų vaikuose, jie įpareigoti įgyvendinti ne tik savo laimę, bet ir neišsipildžiusios kartos likimą. Norėtųsi ateityje parašyti straipsnį, aprėpiant visą Julio Medem filmų oazę, kuri nugramzdina mus į visiškai kitokius realybės suvokimo lygmenis ir viskas tampa nepaaiškinamu, bet užtikrintu stebuklu. Na, o filmas „Karvės“ yra išties, mano akimis, vykęs debiutas, kuris patiks tikriems kinomanams. Gal ne toks sukrečiantis, bet vis vien pulsuojantis keistą magišką kraują tarp žmogaus likimo ir jo pasirinkimų, kurie vėliau plačiai drėksis per visus šio režisieriaus kūrinius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMBd: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonoji voverė" / "La Ardilla Roja" / "The Red Squirrel"

Sveiki visi,

Gerai, laikas grįžti į rimtą kiną. Šįkart noriu pristatyti savo gyvenimo režisieriaus filmą „Raudonoji voverė“ (La Ardilla Roja) (1993). Labai taupau Julio Medem filmus, tačiau neišvengiamai jo sąrašas nyksta ir tai jau yra priešpaskutinis filmas – dar liko vienas ir būsiu užbaigęs visą šio nuostabaus genijaus repertuarą. Esu išvertę filmą „Liucija ir seksas“ (2001), o kiti jo filmai – „Maištingoji Ana“ (2007), „Kambarys Romoje“ (2010), „Žemė“ (1996) „Poliarinio rato meilužiai“ (1998) yra nepasotinami kino perliukai, - tiesa, ne kiekvienam. Jaučiu, kad ateityje imsiuosi kai kurių filmų vertimų būtent iš šio režisieriaus repertuaro...

„Raudonoji voverė“ savu laiku sulaukė nemažo susidomėjimo ispaniško filmo fronte, su kuriuo režisierius įėjo į meistrų kategoriją. Šis filmas, kurio scenarijų parašė pats režisierius, ir vėl atpažįstamu stiliumi ir aistringa siurrealistine maniera balansuoja ties beprotybės riba. Savomis spalvomis ir jausenomis pulsuojantis filmas gal nėra, mano akimis, pats stipriausias režisieriaus darbas, kuris mane pritrenkė, tačiau nepaprastai įtaigus, stiprus, užburiantis ir... ak, kiek jį beliaupsinčiau, vis tiek nepasakysiu nieko naujo – jums tiesiog jį reikia pamatyti. Tiesa, filmo lietuviškai nerasite, nebent žiūrėtumėt originalų kalba su anglų titrais, bet galimas daiktas, kad jį galbūt išversiu ir galėsite pasižiūrėti – manau, kad Medem filmai turi būti įplaukę į lietuviškų verstų filmų rinką, kad prie jo galėtų prisiliesti tikri kinomaniakai.

„Raudonoji voverė“ – tai istoriją apie jauną moterį, bėgančią nuo savo vyro. Per avariją ji netenka atminties, o ją radęs atsitiktinis vyrukas prisistato kaip jos mylimasis, tarp kurių užsimezga nepaaiškinamai magiškas ryšys, vyrukas įtaria, kad moteris tik apsimeta, kad ji nieko neprisimena, tačiau leidžiasi į intrigas, kurios geruoju herojams nesibaigia... Ispaniškas temperamentas ir dvasia, ypatinga technika ištransliuotos jausenos neleidžia abejoti šio režisieriaus genialumu, kuris atsikartoja visuose filmuose, kuriems jis pats rašo scenarijus.

Savu lauku filmas yra pelnęs žiūrovų simpatijų apdovanojimą Kanų kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Tierra"

Sveiki visi,

Dar vienas Julio Medem perliukas – filmas „Žemė“ (Tierra) (1996 m.). Ispaniško kino gerbėjai ir vėl turėtų suklusti, nes Medem‘o filmai – bent man – atima kvapą, panašiai nutiko ir su šia jo juosta. Filmas „Žemė“ pasakoja apie vabzdžių naikintoją, kuris atvyksta į raudonos žemės plantacijas naikinti kenkėjų, kur tuoj ims dygti vynuogės. Dėl kenkėjų vyno skonis tampa kaip žemės, todėl juos būtina naikinti, tačiau tik po truputį veriasi tikrosios personažo paslaptys – jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje ir mano esąs beveik miręs, beveik gyvas. Filme personažai maišosi – vieni jų yra iš tikrųjų gyvi, o kiti – mirę, todėl sudėtinga iš pradžių atskirti, kas čia dedasi. Šalia vystosi dvi meilės skirtingoms moterims linijos, tad filmas pritvinkęs ispaniškų peizažų, aistros, meilės, paslapties, temperamento.

Julio Medem kaip visada pasitelkia beprotiškai gražią ir estetišką erotiką, paslaptingą žmogaus likimo aiškinimo variaciją – šįkart kaip niekad priartėjama prie pomirtinio pasaulio, vaizduojami mirusieji, angelai, panašūs į antrininkus bei balsas iš Kosmoso, kuris viską apibendrina kaip naratorius. Įdomus, įmantrus, mistinis ir kartu labai realistinis scenarijus ir vėl nustebina savo neįtikėtinais siužeto vingiais, leidžia ne tik mąstyti, bet ir vadovautis nuojauta. Žemė šiame filme yra reali ir kartu sumistinta, ji kaip simbolis, ant kurios ir po kuria krebžda gyvybė, kuri galų galiausiai vis tiek pasitrauks, o kūnas ir kraujas susmegs į žemę, kurioje atsiras nauja gyvybė, naujos viltys, naujos aistros. Vietomis bauginai laviruojanti tarp realybės ir misticizmo juosta man pasirodė sunkiai suprantama – žiūrėjau originalų kalba. Tai juosta, kuri iš Medem‘o filmografijos pasidavė sunkiausiai, gal dėl to, kad kol kas tai seniausia jo matyta juosta – nežinau, o gal dar ne viską sukramčiau iki galo. „Žemė“ apdovanota dviem „Gojos“ statulėm: už geriausius vaizdo efektus bei garso takelį. Filmas taip pat pastebėtas įvairiuose kino festivaliuose. 

Šiaip tikrai nenusivyliau, tai leido man ir vėl pasinerti į man artimą pasaulį, kuris šiek tiek primena Tarkovskio kuriamus filmus – magiško realizmo atšvaitai ir gyvastingumas, štai, kas visada mane žavi tokio tipažo filmuose. Be jokios abejonės rekomenduoju gurmanams ir šiaip kitokio, europietiško filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela