Filmas: "Kraujo medis" / "El árbol de la sangre"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Julio Medem vienu metu buvo vienas mano iš mėgstamiausių režisierių, kol 2015 metais nesugriovė mano tikėjimo su filmu „Ma ma“. Magiško realizmo, erotizmo, ispaniškos aistros ir etninių motyvų, simbolių prisodrintos juostos man ilgą laiką darė didelį įspūdį. Maniausi, kad štai pagaliau yra kino kalba, kuri kaip ir Andrejau Tarkovskio kine, kur metafizika geba kur kas daugiau apsakyti nei, tarkim, buities realijos ar sudėtingi socialiniai susipriešinimai. Štai, maniau, kad režisierius geba kiekvienoje kino juostoje rasti naują istoriją, naują virpesį ir kurį laiką tikrai buvau pakerėtas to Julio Medem kuriamo jaudulio. Vakar pažiūrėjęs naujausią jo darbą „Kraujo medis“ (ispan. El Arbol de la Sangre) (2018) ėmiau abejoti savo įtikėtas stabais dar kartą.

Manau, mano abejingumas kinui vis labiau auga dėl poreikio mane sudirgti, sukrėsti ir kinomanai neleis sumeluoti, kad kuo labiau žiūri nekomercinių juostų, tuo labiau tampi išrankesniu. Netgi toms juostoms, kurios padarė neišdildomą įspūdį prieš dešimt metų ar seniau... Visgi žiūrėdamas „Kraujo medį“ buvau pakerėtas režisieriaus savitos kino gestikuliacijos, kino montažiniu darbu. Tik telenovelės vertą istoriją, atrodo, retsykiais absoliučiai neįtikinamą, jis paverčia sąlygota mistine istorija, kurioje šviečiasi priežasčių ir pasekmių grandinė. Dviejų šeimų vaikų ir tėvų meilės persopinimą kelių dešimtmečių jungtyje simboliu tampa kaip Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“ – patsai medis, prie kurio glaudžiasi skirtingos kartos. Jų meilės, išdavysčių, santuokų ir skyrybų gyvenimai...

Kas ir kaip veikia pas Julio Medem? Pasakojimo ritmas ir forma. Erotizuota estetika, atviras kūnas vandenyje, sekso džiaugsmas, besąlygiška meilė ir aistra, veikiama metaforizuotais pasaulio vaizdiniais. Veikėjai taip pat neatrodo realūs, nes jie, kaip ir daugelyje režisieriaus filmų, veikiau veikia pagal idėjos sugestiją nei pagal gyvenimiškosios logikos principus. Tuokart režisierius kur kas plokštesnis už genijų Tarkovskį, nes jis veikia tipažiniais veikėjais ir pasakoja stereotipinius meilės trikampius savo kino kalba, o Tarkovskis grimzta giliau į filosofinį pasaulėvaizdžių gylį, todėl jis sudėtingesnis. J. Medem filme veikia ne tiek aktorių scenografija, kiek kadrų montažai, laikų sumaišymas, besąlygiška kone maniakiška aistra. „Kraujo medyje“ jis panaudoja per trisdešimt metų jau seniau perteiktus savo kino kalbėsenos triukus ir temas – LGBT temą („Kambarys Romoje“, 2010), trūkinėjančias istorijas („Seksas ir Liusija“, 2001), veikėjus, rašančius apie save praeityje motyvus, karvių ir provincijos vaizdinius („Karvės“, 1993), savižudybės ir pasiaukojimus, kurie tokie diskutuotini, tačiau J. Medem pasaulyje jie veikia kaip muilo operos programos – būtinai iššaus Čechovo šautuvas. Čia nemažai J. Medem perteikia kalbos manierų iš vieno geriausio savo darbų „Šiaurės poliarinio rato mylimųjų“ (1998) – metafizinis vėjas, dėmesys Šiaurės Europos kultūrai (šiuo atveju veikia rusų šnipai ir serkatvelų mafija), ypač glaudiems šeimos erotizuotiems, uždraustos meilės klausimams ir t. t., ir pan.

J. Medem „Kraujo medis“, kaip ir kiti jo filmai, yra tapybiški, pamasinti muzikaliai, todėl atrodo kaip mistiniai aistros eilėraščiai, neturintys pernelyg didelio sąlyčio su realumu ar logika. Veikiau tai savita būsenų ir mąstymo, pasaulio matymo formų kalba, veikiama simbolių ir metaforų, bandoma sukurti ne tik kalbą, bet ir būsenas, jausmus. Man regis, „Kraujo medis“ kompoziciškai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už „Ma ma“, tačiau kartu tai ir pasikartojančių režisieriaus kino kalbos koliažas – lyg ir nieko naujo, tačiau buvo gera vėl prisiminti, kodėl aš taip mėgstu ir mėgstu šį režisierių. Kas pakišo koją? Tie tipažiniai ir nuseilėti veikėjų charakteriai, erotika ir aistrų apsėdimai man nebelaibai kine įdomūs, todėl pasigedau atviresnio ir įdomesnio siužetinio eksperimentavimo, ypač naujų spalvų, kalbos galimybių, o svarbiausia – naujos filosofijos. Bet kokiu atveju tai filmas, kuris eina labiau teatralizuota kryptimi, tačiau be didesnės gelmės, tema siaura ir smagu žiūrėti tik dėl to, kad režisieriui su plokštuma pavyksta išgauti estetiškai paveikius ir kompoziciškai perteikti filmo visumą kaip puzzle.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Virpantys kūnai" / "Carne trémula"

Sveiki, skaitytojai,

Ispanų režisierius Pedro Almodovaro jau seniai įrašytas į kino meno istoriją dėl savo išskirtinio braižo, paradoksalių siužetų ir kičinio žiūros taškų. Dar mano nematyta kino juosta „Virpantys kūnai“ (ispan. Carne tremula) (1997) iš esmės yra atsispyrimo lieptelis į tikrą šio režisieriaus kino aukso amžiaus laikotarpį, kada po šio filmo sukurs pačius geriausius savo kūrinius bei pelnys „Oskarą“. Na, o „Virpantys kūnai“ jau turi visus tamsius P. Almodovaro atspalvius – beprotišką kontrastingą aistrą, pavydą, nemeilę, išdavysčių virtinę, ryškų trileriui būdingą siužetą ir be proto charizmatiškus personažus.

Nesvarbu, koks bebūtų šio režisieriaus filmas – komedija, drama ar trileris, jis visada skaniai ir įdomiai žiūrisi. „Virpantys kūnai“ derina kriminalinę liniją su erotika, erotiką su aistra ir meile, o meilę su išdavyste. Kitą vertus čia rasite visus muilo operai būdingus elementus – skirtingus socialinius sluoksnius, kai kuriuos dialogus, primenančius gana pigokus pasišnekėjimus, tačiau kartu visas tas pigumas, (pavadinkime tai kiču), įvilktas į kažkokį spalvingai elegantišką rūbą. Čia viskas šiek tiek teatralizuota, nors psichologiškai viskas motyvuota, viskas šiek tiek kompoziciškai paryškinta, todėl sukuriamas nuolatinis kino menui būdingas svingavimas – tai Pedro Almodovaro ir už tai mes jį labai mėgstame.

Filme vieną pagrindinių vaidmenų sukuria vienas ryškiausių ispanų kilmės aktorių Javier Bardem bei antraeilį vaidmenį – Penelope Cruz, kurie vėliau gyvenime taps pora. Įdomiausia ir tikriausiai užtikrinčiausia visame filme visgi buvo aktorė Angela Molina, už šį vaidmenį pelniusi „Gojos“ (ispaniškieji „Oskarai“) nominaciją. Be galo mėgstu jos būvimą kadre, tačiau bėda tame, kad nesu su ja matęs tiek daug filmų, kiek norėčiau. Apskritai aktoriai hiperbolizuoja, melodramatiškai teatralizuoja, todėl sugeba sukurti ryškius ir įsimenamus, kiek amoralumu ir nevaldomomis aistromis grįstus vaidmenis, o tai kinui visada paranku – demaskuoti gerąsias žmogaus savybes-vertybes, atskleidžiant visuomeninį kiek dirbtina morale slepiamą veidą. Žavus filmas, gal ne geriausias režisieriaus darbas, mano galva, bet vis tiek P. Almodovaro gerbėjams filmas tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyturio lizdas" / "La masseria delle allodole" / "The Lark Farm"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti italų kino juostą „Vyturio lizdas“ (La Masseria delle allodole) (2007). Tai brolių Taviani darbas, kurie labiau lietuviams žinomi kaip „Cezaris turi mirti“ kūrėjai. Na, broliai kine yra universalūs ir atviri žiaurioms ir įdomioms nužmogėjimo temoms, mano galva, „Vyturio lizdas“ kaip tik yra viena iš tokių juostų.

Žinote, šis juosta – tai dar vienas liudijimas apie XX a pirmojoje pusėje paskelbtą genocidą armėnams. Jeigu jums daugiau ar mažiau patiko įspūdingas filmas „Araratas“, tai ši juosta taip pat labai palies jūsų širdį. Filmas prasideda gana ramiai, kalba apie romantiškus pabėgimus iš tėvų namų, tolumoje artėjantį kaip „visai nepavojingą“ karą, kuris užgriūva darbščius ir svetingus armėnus, gyvenančius Turkijos teritorijoje. Negailestingas karas ir ryški fašistiškai politizuota jėga vieną po kitą negailestingai ima skersti armėnų vyrus ir berniukus, palikdami tik klykiančias moteris ir mergytes mirti iš bado. Į tokį lagerį patenka ir ispanų aktorės Paz Vega sukurtas personažas Nunik, privalėdama pamiršti savo mylimąjį, ji parsidavinėja už duoną turkų kariams, kad galėtų pamaitinti lagerio badaujančias mergaites...

Situacija išties labai ne kokia, o žiaurumo tikrai antroje filmo pusėje netrūksta, netrūksta ir armėnų naivumo bei kraujo. Ypatingai nustebino kūdikio žudymo scena kalnuose, kai dvi moterys susikibusios rankomis, lyg žaistų „sverkime druskas“, pečiais traiško naujagimį. Bet gana apie žiaurumus. Šis filmas leidžia iš arčiai ir kiek kitaip pasižiūrėti į istorinį laikotarpį, karo žiaurybes, genocidą ir nužmogėjimą, apie kurį tiek mažai težinome, bet XX amžiaus pirmojoje pusėje matė ir patyrė bent kiekvienas iš giminės. Pats filmas vietomis ne visada įtikindavo, valkatos atpirkimas pasirodė pernelyg dirbtinas, tačiau pats filmas yra stipri emocijų iškrova, jeigu jos norite patirti, tai pasižiūrėkite „Vyturio lizdą“. Man asmeniškai filmas patiko, vietomis sukrėtė, tačiau labai vykusiu filmu kažkodėl irgi nepavadinčiau, pirmoje pusėje skiriama pernelyg daug banaliems meilės ir pabėgimo planams, tačiau spalvos, vaidyba ir tema nepaliko abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežius Borgia" / "Popiežius Bordžija" / "Los Borgia"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš tikrųjų ispanų kinas mane ir vėl pribloškė – filmas „Popiežius Borgia“ (Los Borgia) (2006) smogė visu savo galingumu į smegenis ir širdį. Istorinis filmas apie vieną kontraversiškiausių popiežių Renesanso epochos laikotarpiu, kai menėse vykdavo atviros orgijos ir tuo pačiu metu aptarinėjami valdymo reikalai. Ypatingas žvilgsnis į Bažnyčios tamsiosios istorijos vingius, kuriuos ši organizacija yra linkusi gėdytis ir mažai prisiminti. Kryžiaus žygiai ir sustiprėjusios inkvizicijos išties neglostė tuokart žmonių, bet didžiausias dėmesys šįkart sutelktas į Bordžijos šeimą ir lyg per didinamąjį stiklą rodoma, kas ir kaip daugiau ar mažiau vyko. Tai išties drąsu, jei prisiminsime, kad filmai apie popiežius dažniausiai būna šiek tiek iš šalies, sudievinant jų valdžią.

Tais laikais Vatikanas ir popiežius nebuvo atsietas nuo politikos ir tai suprato visa liaudis kaip savaime suprantamą dalyką, tik mums dabar atrodo, jog Vatikanas tik iš tolo apsimetė šventu ir nepolitizuotu, - nė velnio. Popiežius tik iš toli atrodė kaip tikras Dievas, bet iš arti, rūmams, menėms ir raštininkams jis buvo paprastas mirtingas, kurį netrukus turėtų pakeisti kitas popiežius. Įdomūs istoriniai potėpiai, politiniai dalykai, stulbinamas Bordžijo šeimos valdymas ir iškėlimas turėjo nepaprastai daug padarinių ne tik pačiai šeimai, bet ir visos Italijos raidai. Kas žino, jei Bordžijoms būtų pasisekę, gal šiandien Europa ir pasaulis atrodytų kiek kitaip, juk visgi kūrėsi nauja ir pavojinga dinastija, tik laimei, kad ji per didelį norą daug aprėpti ir naikinti, žlugo.

Nepaprastai išvystytas ir daugiasluoksnis požiūris, apimtas pietietiškos aistros, karų ir kraujo, meilės ir neapykantos, baimės ir narsumo. Prieš tai matytas danų filmas „Karališkasis romanas“, dėl kurio čia tiek daug kas leipo, tegali nusilenkti šiam sodriam filmui, jis, mano galva, kur kas vertesnis ir geresnis, tik gaila, kad tiek mažai žinomas ir nepareklamuotas. Keturių „Gojos“ nominacijų sulaukęs prabangus filmas apie sudėtingus laikus neturėtų praeiti taip sausai pro šalį, filmas, apie kurį vertą diskutuoti. O ką jau bekalbėti apie ispanų aktorių kolektyvą – visi žavūs, daugelis aktorių mano jau žinomų, ypatingai džiaugiuosi Llius Homaru, kuris sukūrė popiežiaus vaidmenį, išties labai įtaigus aktorius, dažnai sutinkamas ispanų gerose juostose, taip pat džiaugiuosi Paz Vega, Angela Molina. Nauji veidai ir atradimai – Sergio Peris–Mencheta ir Maria Velverde. 2011 metais amerikiečiai ėmė kurti serialą „Bordžijos“, kurios pasakoja šios šeimos istoriją, bet rekomenduoju pirma pažiūrėti šį filmą. Tikrai vertas ir laiko, ir žvilgsnio.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūra" / "El Mar"

Labas,

Grįžtu ir vėl į nepriklausomą kiną ir vėl į europietiško kino vėžias. Pastaruoju metu ketinu vis labiau ir labiau pasinerti į būtent šių filmų gelmes. Šįkart mano akiratyje ispanų režisieriaus Augusti Villaronga filmas „Jūra“ (El mar) (2000 m.), prašau filmo nemaišyti su kitu ispanų filmu „Jūros gelmėse“ (2004 m.). Na, A. Villogrongos filmą „Juoda duona“ (2010 m.) pristačiau dar visai neseniai, šįkart jo senesnis darbas, su kuriuo jis įsitvirtino kaip puikus režisierius ispaniško kino Olimpe. Filmas „Jūra“ savu laiku laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir buvo tikras atradimas. „Jūra“ – tai romano ekranizacija, manyčiau, smarkiai vykęs darbas, drąsus, išraiškingas, įdomus ir intriguojantis, nors vietomis (istoriniai kontekstai) jau atpažįstami ir iš „Juodos duonos“ – tolumoje pilietinio karo randai.

Jūra - filme tampa neišispildžiusių ir jau niekada nebeišsipidysiančių troškimų simbolis. 

Gaila, kad filmo nėra (ir tikriausiai, kad nebus) lietuvių kalba, tad patariu žiūrėti anglų, rusų arba originalų kalba, jei susidomėsite ir turėsite galimybių. Filmas iš tikrųjų vienas stipriausių homoseksualų tematika, nors filmas vien tuo neapsiriboja. Vaikystės trauma persekioja jaunuolius, kurie po 10 metų susitinka Maljorke, sanatorijoje, kurioje slaugomi tuberkulioze sergantys vyrai. Pagrinde veiksmas vyksta šiuose namuose, kuriame ryškėja homoseksualizmas, vienuolės aistra vaikinui, vaikino vaikinui – toks keistas ir netikėtas pusiau meilės, pusiau aistros (labai jau ispaniškai) trikampis, kurį vainikuoja religijos primetama nuodėmių baimė. Priedu dar rutuliojasi ir keršto už išnaudojimą linija, slogus kaltės jausmas. Filmas turėtų atrodyti pakankamai slogus, tačiau jame nemažai iš nuogybių, trilerinių niuansų, kraujo praliejimo. Dėl kraujo praliejimo galiu pasakyti, kad pasijutau, lyg žiūrėčiau Makbetą – vieni kitus pradeda žudyti ir, rodos, visi vieni kitiems paleis žarnas ir filmas baigsis... Bet šiaip gražiai išlaikyta drama, jaučiasi režisieriaus savas stilius, sava įtaiga, organiškumas, intriguojančios ir apgalvotos scenos, manau, neleis nuobodžiauti, o kai kada galgi net sukrės jautresnį žiūrovą savo žiaurumu ir realumu. Man šis filmas patiko, sakau, retai būna, kada ispaniškas filmas mane nuvilia.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela