Filmas: "Švilpautojai" / "The Whistlers" / "La Gomera"

Sveiki,

Jaučiu, kaip paskutiniuoju metu keičiasi mano santykis su kinu ir kiekvieno filmo vertinimas. Nebeužtenka vien įtraukiančio ir netikėto siužeto, nebetenkina vidutiniškai gerai sukalti dinamiški montažai ar sentimentaliai veikiantis dramatizmas. Panašūs jausmai ir mintys užplūdo žiūrint rumunų Naujosios kino bangos filmą „Švilpautojai“ (ispan. La Gomera) (2019), kuris vienu metu buvo rodomas Kino pavasario festivalyje ir buvo gana žiūroviškas.

 

„Švilpautojai“ sukalti Vidurio Europos kriminalinio trilerio principais. Nors bulgarų, rumunų ir šiaip lenkų regiono kinas labiau garsėja vykusiais draminiais filmas, šis žanras, sakyčiau, Vidurio Europoje nėra išsigryninęs, o gal ir nereikia, nes bet koks grynumas reiškia nelaisvę, stereotipus, madą. Rumunų kinas jau seniai demonstruoja nepaklusnumą standartams, jie kuria taip, kaip nori, ir tu jiems nieko nepadarysi, panašiai šįkart ir su „Švilpautojais“. Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus detektyvą-agentą Kristį, kuris įsivelia dėl didžiulės sumos į dvi prieštaringas aferas, žaidžia dvigubais standartais ir yra apmokomas švilpautojų kalbos (ispaniškos ir rumuniškos), be to, kad vietos mafijozai turi savų pedagoginių niuansų, filme, sakyčiau, viskas vyksta pagal esminius holivudinius šio žanro motyvus – Kristis tėra tariamai tik pagrindinis teigiamas veikėjas, o visi kiti tėra dvigubų žaidimų frontų šachmatai, tad belieka tik mėgautis, kas kurį išskirs ir išmes iš žaidimų lentos.

 

Pagrindinis veikėjas atrodo neįdomus, jo santykiai su motina šaltoki, paremti prasikaltusio, tačiau paklusnaus ir gėdinamo sūnelio vaidmens, tačiau tuo pačiu neturi infantilumo, kurį paprastai tokie mamučiukai turi, nes jis solidus agentas, mokantis suktis ir vaidinti sudėtingose situacijose. Lyg ir kažkas nelabai taip. Nepaisant visko, čia įveliama ir manekeniškos išvaizdos gražuolė, prilygstanti pačiai Monicai Bellucci, tačiau tai tik dar vienas trilerio standartas, atėjęs tikriausiai iš tų Džeimso-Bondo stereotipų: suknelėta aukos pozicijoje esanti gražuolė turi būti ir gudri, ir mokėti įsmegti peilį, kada tik prireiks, o grožis slepia ne tik mafijozų priespaudą ir išnaudojamą, bet ir moters lapės-snapės gudragalviškumą. Žodžiu, charakterio savybėmis veikėjai yra negyvėliai, tačiau filmą įdomu žiūrėti dėl rumuniškojo pasakojimo žaismo. Filmo skyriai dėliojami kaip bendrą istorijos sąrangą papildančios novelės ar knygos skyriai, įdomiai suregztas galvosūkis, tačiau jis daugmaž vis tiek nuspėjamas, jeigu esate matę daugiau tokių nestandartiniais kriminaliniais trileriais apsiskelbusių filmų. Be švilpavimo įdomios kalbos mokymosi, tiesą sakant, daugiau nieko naujo negavau, tik pramogą, didelę operos arijų dozę, leidžiamą nakvynės namų (beveik siaubo filmo elementas!) iš niekaip nenutylančio patefono. Tai toli gražu ne pats prasčiausias trileris, vietomis tikrai įdomiai žiūrisi, bet kai pradedi apgalvoti šio filmo išskirtinumą, turint galvoje, kad tai rumunų ir apskritai europietiškas filmas, pradeda stigti visko, bet labiausiai – įdomesnių veikėjų charakteristikų ir dar didesnio kriminalinio eksperimentavimo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūra" / "El Mar"

Labas,

Grįžtu ir vėl į nepriklausomą kiną ir vėl į europietiško kino vėžias. Pastaruoju metu ketinu vis labiau ir labiau pasinerti į būtent šių filmų gelmes. Šįkart mano akiratyje ispanų režisieriaus Augusti Villaronga filmas „Jūra“ (El mar) (2000 m.), prašau filmo nemaišyti su kitu ispanų filmu „Jūros gelmėse“ (2004 m.). Na, A. Villogrongos filmą „Juoda duona“ (2010 m.) pristačiau dar visai neseniai, šįkart jo senesnis darbas, su kuriuo jis įsitvirtino kaip puikus režisierius ispaniško kino Olimpe. Filmas „Jūra“ savu laiku laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir buvo tikras atradimas. „Jūra“ – tai romano ekranizacija, manyčiau, smarkiai vykęs darbas, drąsus, išraiškingas, įdomus ir intriguojantis, nors vietomis (istoriniai kontekstai) jau atpažįstami ir iš „Juodos duonos“ – tolumoje pilietinio karo randai.

Jūra - filme tampa neišispildžiusių ir jau niekada nebeišsipidysiančių troškimų simbolis. 

Gaila, kad filmo nėra (ir tikriausiai, kad nebus) lietuvių kalba, tad patariu žiūrėti anglų, rusų arba originalų kalba, jei susidomėsite ir turėsite galimybių. Filmas iš tikrųjų vienas stipriausių homoseksualų tematika, nors filmas vien tuo neapsiriboja. Vaikystės trauma persekioja jaunuolius, kurie po 10 metų susitinka Maljorke, sanatorijoje, kurioje slaugomi tuberkulioze sergantys vyrai. Pagrinde veiksmas vyksta šiuose namuose, kuriame ryškėja homoseksualizmas, vienuolės aistra vaikinui, vaikino vaikinui – toks keistas ir netikėtas pusiau meilės, pusiau aistros (labai jau ispaniškai) trikampis, kurį vainikuoja religijos primetama nuodėmių baimė. Priedu dar rutuliojasi ir keršto už išnaudojimą linija, slogus kaltės jausmas. Filmas turėtų atrodyti pakankamai slogus, tačiau jame nemažai iš nuogybių, trilerinių niuansų, kraujo praliejimo. Dėl kraujo praliejimo galiu pasakyti, kad pasijutau, lyg žiūrėčiau Makbetą – vieni kitus pradeda žudyti ir, rodos, visi vieni kitiems paleis žarnas ir filmas baigsis... Bet šiaip gražiai išlaikyta drama, jaučiasi režisieriaus savas stilius, sava įtaiga, organiškumas, intriguojančios ir apgalvotos scenos, manau, neleis nuobodžiauti, o kai kada galgi net sukrės jautresnį žiūrovą savo žiaurumu ir realumu. Man šis filmas patiko, sakau, retai būna, kada ispaniškas filmas mane nuvilia.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juoda duona" / "Pa negre" / "Black Bread"

Sveiki visi,

Šiandien noriu sugrįžti į ispaniško kino pasaulį ir pristatyti kino filmą „Juoda duona“ (Pa Negre / Pan Negro / Black Bread) (2010 m.). Šįkart ispanų režisierius Augusti Villaronga mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo Ispaniją, kada šalyje vyko pilietinis karas – tai vaikystės pasakojimas apie sunkų link brandos einantį berniuką, jo šeimos likimą. Istoriniu kontekstu ir šiaip spalvomis kažkiek primena kitą ispanų filmą – „Pano labirintas“, bet „Juoda duona“, mano akimis, jam šiek tiek nusileidžia, tačiau drįstu pasakyti, kad šis ispanų kūrinėlis tikrai vertas dėmesio. 

„Juoda duona“ – tai daugybę „Gojos“ statulėlių susišlavęs filmas, pripažintas geriausiu metų ispanų filmu vertas savo apdovanojimų. Pasakojimo istorija ganėtinai įdomi, įdomus istorinis kontekstas, šeimos paslaptys ir jų išaiškinimas, o ką jau bekalbėti apie nepriekaištingus ispanų aktorius? Patiko man šis filmas savo raiška, savo ispanišku savaip atpažįstamu stiliumi, paslaptingumu, mistikos žiupsneliais ir realistiškais vaizdais. Matosi, kad prie filmo smarkiai padirbėta tiek detalėmis, tiek operatoriaus darbu, nes kamera tikrai neerzina, ji plaukia beveik padoriai, o ir emocijų duoklę filmas suteikia gal ir ne maksimaliai sukrėsdamas, tačiau pakankamai, kad negalėtumėt nuo filmo atitraukti akių. Negaliu pasakyti, kad filmas kažkuo jau labai nustebino, originalumo šiek tiek pasigedau, nes panašių dalykėlių jau esu matęs, tačiau, nepaisant visko, man filmas paliko šiokį tokį įspūdį, tad skatinu ir jus jį pažiūrėti, manau, tikrai patiks.

O čia intriguojanti anotacija: „Vienuolikmetis Andriu buvo paskutinių mažo berniuko ir jo tėvo gyvenimo sekundžių liudininkas. Mirštančio berniuko paskutinis ištartas žodis buvo „Pitorliuja“, paslaptingo draugo, gyvenančio miško urve, vardas. Vietinė policija, tirianti skardžio apačioje, miške gulinčius kūnus, iš pradžių įvykį laiko nelaimingu atsitikimu, tačiau vėliau nusprendžia, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Andriu tėvas Fariolas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Berniuko pasaulis pradeda byrėti į šipulius – jo mylimas tėvas ir asmeninis didvyris slepiasi nuo policijos, o suvargusi motina turi dirbti papildomas valandas, kad išlaikytų šeimą. Andriu priglaudžiamas kaimo ūkyje, kuriame sunkmetį išgyvena jo močiutė su dukterimis. Čia berniukas pirmąkart susiduria su negailestinga pokarine realybe, o kad įveiktų baimę ir netektį, jis susikuria svajonių pasaulį.”

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela