Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juoda duona" / "Pa negre" / "Black Bread"

Sveiki visi,

Šiandien noriu sugrįžti į ispaniško kino pasaulį ir pristatyti kino filmą „Juoda duona“ (Pa Negre / Pan Negro / Black Bread) (2010 m.). Šįkart ispanų režisierius Augusti Villaronga mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo Ispaniją, kada šalyje vyko pilietinis karas – tai vaikystės pasakojimas apie sunkų link brandos einantį berniuką, jo šeimos likimą. Istoriniu kontekstu ir šiaip spalvomis kažkiek primena kitą ispanų filmą – „Pano labirintas“, bet „Juoda duona“, mano akimis, jam šiek tiek nusileidžia, tačiau drįstu pasakyti, kad šis ispanų kūrinėlis tikrai vertas dėmesio. 

„Juoda duona“ – tai daugybę „Gojos“ statulėlių susišlavęs filmas, pripažintas geriausiu metų ispanų filmu vertas savo apdovanojimų. Pasakojimo istorija ganėtinai įdomi, įdomus istorinis kontekstas, šeimos paslaptys ir jų išaiškinimas, o ką jau bekalbėti apie nepriekaištingus ispanų aktorius? Patiko man šis filmas savo raiška, savo ispanišku savaip atpažįstamu stiliumi, paslaptingumu, mistikos žiupsneliais ir realistiškais vaizdais. Matosi, kad prie filmo smarkiai padirbėta tiek detalėmis, tiek operatoriaus darbu, nes kamera tikrai neerzina, ji plaukia beveik padoriai, o ir emocijų duoklę filmas suteikia gal ir ne maksimaliai sukrėsdamas, tačiau pakankamai, kad negalėtumėt nuo filmo atitraukti akių. Negaliu pasakyti, kad filmas kažkuo jau labai nustebino, originalumo šiek tiek pasigedau, nes panašių dalykėlių jau esu matęs, tačiau, nepaisant visko, man filmas paliko šiokį tokį įspūdį, tad skatinu ir jus jį pažiūrėti, manau, tikrai patiks.

O čia intriguojanti anotacija: „Vienuolikmetis Andriu buvo paskutinių mažo berniuko ir jo tėvo gyvenimo sekundžių liudininkas. Mirštančio berniuko paskutinis ištartas žodis buvo „Pitorliuja“, paslaptingo draugo, gyvenančio miško urve, vardas. Vietinė policija, tirianti skardžio apačioje, miške gulinčius kūnus, iš pradžių įvykį laiko nelaimingu atsitikimu, tačiau vėliau nusprendžia, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Andriu tėvas Fariolas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Berniuko pasaulis pradeda byrėti į šipulius – jo mylimas tėvas ir asmeninis didvyris slepiasi nuo policijos, o suvargusi motina turi dirbti papildomas valandas, kad išlaikytų šeimą. Andriu priglaudžiamas kaimo ūkyje, kuriame sunkmetį išgyvena jo močiutė su dukterimis. Čia berniukas pirmąkart susiduria su negailestinga pokarine realybe, o kad įveiktų baimę ir netektį, jis susikuria svajonių pasaulį.”

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela