Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Skyrybų vakarėlis" / "Volveréis" / "The Other Way Around"

 

Sveiki,

 

Pasiilgau kokių nors lengvesnių komedijų, bet ne tų pačių lėkščiausių su akivaizdžiomis parodijomis! Skubu pasivyti nematytus šio sezono Kino pavasario filmus ir tai buvo du kriterijai, kodėl pasirinkau ispanų režisieriaus Jonás Trueba komišką dramą „Skyrybų vakarėlis“ (ispan. Volveréis) (2024). Trečias kriterijus – nieko gero nebegirdžiu iš ispaniškojo kino, kuris buvo taip suklestėjęs ir be jo neapsieidavo nė vienas Kino pavasaris. Pastaruoju metu mane persekioja ne ispanų, o šiuolaikinis italų kinas, kurį, sakyčiau, pamažu atrandu. Visgi daug vilčių dėl „Skyrybų vakarėlio“ taip pat neteikiau, nes internete lietuvių atsiliepimai po festivalio buvo gana prieštaringi: vieni tvirtino, kad tai vienas silpniausių šio Kino pavasario filmų, o kitiems labai patiko.

 

Istorija pasakoja apie Alės ir Alekso porą, kuri nugyveno drauge 15 metų ir vieną dieną jie nei iš šio, nei iš to nusprendžia išsiskirti ir pradeda kartu pranešinėti šią naujieną artimiesiems. Viskas atrodo liūdnai komiška, nes žiūrovas panardintas į tokius keistai abejotinus vandenis, nes iš pradžių atrodo, jog jiems nėra dėl ko skirtis ir viskas vyksta iš dyko absurdo. Filmo pagrindiniai veikėjai laikosi Alės tėvo kažkada pasakytos frazės, kad reikia švęsti ne vestuves, o skyrybas. Kažkada pokštu laikytas pasakymas veikėjams tampa lyg kokia mantra, burtažodžiu, todėl draugai pamažu įvairiai reaguodami sutinka atšvęsti jųdviejų skyrybas, nors taip pat nelabai tiki, kad tokios skyrybos įmanomos...

 

Iš tikrųjų filmas labai plepus, vyksta daug buitinių psichologizuotų dialogų ir mažai bandymų suprasti, kodėl jiedu skiriasi. Režisierius tarsi tyčia vengia paties svarbiausio – naratyvinio aiškaus paaiškinimo, todėl interpretacijas reiktų jau patiems žiūrovams susikurti. Man regis, pora troško didžiulio santykių atsinaujinimo, užuot kurdami pokyčius ir dinamiką, tad pasirenka desperatiškiausią variantą – jie nusprendžia skirtis. Kitas svarbus dėmuo – abu yra bendradarbiai, ne tik santuokinio gyvenimo partneriai. Alė – režisierė ir kino montuotoja, o Aleksas – aktorius, kuris vaidina montuojame filme, tad, žinoma, kad buityje išsiskiria požiūris į kuriamo meno moterišką ir vyrišką perspektyvas, naminiai darbiniai konfliktai tampa pas šią porą esmine skyrybos priežastimi, nes akivaizdu, jog abiem trūksta savojo realizavimo „kampo“. Kita vertus, stebina, kaip harmoningai jiedu išgyvena skyrybas pačioje buityje, kai kalba neina apie kiną, kai yra tiesiog drauge, tačiau atsidūrę atskirtyje išgyvena artėjančios vienatvės ir pokyčių baimė...

 

Tik iš pažiūros filmas atrodo plepiai naivus, neatskleidžia nieko rimto, šiaip paanalizavus gerai, yra ganėtinai literatūriškas ir turintis savitą formą. Abu dirbdami kino kūrybinėje industrijoje iš esmės patys tampa savo gyvenimo aktoriais, todėl žiūrovas patiria jų gyvenimo netikroviškumą, vaidybą, t. y. filmo forma kito filmo formoje, nes kas gi yra tas gyvenimas, jeigu ne dar vienas filmas, kurio vaidmenis tenka suvaidinti? Aišku, režisierius galėjo visa tai perteikti ypač dramatiškomis spalvomis, bet pasirinko subtilų humorą, tokį pusiau nerimtą kalbėjimo būdą kalbėti apie sudėtingus santykius. Visgi pirmoji filmo dalis man įsivažiavo ganėtinai sunkiai, nuo vidurio pagaliau pradėjau išgyventi tą romantinį dramatizmą ir ispaniškos kultūros koloritą – nuolatinis vyno gurkšnojimas namie, darbe ir susitikus su draugais, – tačiau tenka pripažinti, kad panašiomis temomis tiek italų, tiek prancūzų kinas yra papasakojęs įdomiau tas pačias ištarmes. Kai kas buvo pernelyg elementaru, pvz., nuolat užsikimšusi jų kriauklė, kuri yra aliuzija į jų santykių stagnaciją. Čia prisiminiau Sigito Parulskio eseistinį tekstą „Santechniko belaukiant“. Juk sakiau, filmas literatūriškas, nors ir ganėtinai apkrautas buitimi.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žokėjus" / "El jockey" / "Kill the Jockey"

 

Sveiki,

 

Kino pavasaryje visada laukiu spalvingų ir provokuojančių Pietų Amerikos filmų. Ko čia slėpti – ypač Argentinos! Režisierius Luis Ortega man taip pat nėra naujiena, prieš penkerius metus matyta jo muzikali biografinės dramos interpretacija „Angelas“ (2018) įsiminė ilgam! Neseniai vėl perklausiau to filmo garso takelį, todėl nutariau, kad nieko pernelyg nesidomėsiu apie naujausią jo darbą „Žokėjus“ (ispan. El Jockey) (2024) ir galbūt patirsiu tą patį, ką anuomet žiūrėdamas „Angelą“.

 

Žokėjus – tai sportinių lenktynių žirgų jojikas ir šįkart toks nepamainomas veikėjas Remo, išgyvenantis kaip žokėjus legenda ne pačius geriausius laikus. Remo narkomanas ir alkoholikas, kad užliptų ant žirgo ir būtų bebaimiu, jis vartoja viską, kas jam paduodama. Jo mylimoji Abrilė taip pat sportinė jojikė, tik filme ji laukiasi nuo Remo kūdikio. Po lemtingo atsitiktinumo Remo vos nemiršta, jo smegenys tampa pažeistos, tačiau atsigavęs ligoninėje ir persirengęs moteriškai jis bastosi po Buenos Aires ir slepiasi nuo savo vadybininko ir jo pakalikų, praradęs Remo tapatybę. Galiausiai Remo pamažu iš tikrųjų tampa kaip moteris, jis suimamas ir patenka į naują kalėjimo sistemą, kur vėl jo talentas išnaudojamas už privilegijas kalėjime...

Dievaži, filmui Kino pavasaris skiria LGBT indeksą ir suprantu dėl ko, nes jame Remo keistas virsmas iš vyro į moterį man, tiesą sakant, labai sunkiai paaiškinamas. Iki šiol nelabai suvokiu šio filmo galutinės prasmes. Pirmasis pusvalandis man išvis nepatiko, nes labai nemėgstu to teatralizuoto momentalaus stiliaus, kada pasitelkus negyvąjį absurdą scenos komponuojamos tokiu būdu kaip tai kartais daro, pvz., suomių režisierius Aki Kaurismäki, švedų Roy Anderssonas ar prancūzas Quentino Dupieux. Nežinau visų šių režisierių darbų, bet tuos, kuriuos man teko matyti, ne visus ištvėriau iki galo: tokie šalti, negyvi, sustingusio teatro sceniniai maketai, į kuriuos žiūrėdamas žiūrovas turėtų kažin kokiu būdu mąstyti ir permąstyti karikatūras į filosofinį lygmenį. Labai nemėgstu jų kino, bet tenka pripažinti, kad Lietuvoje tarp gurmanų netrūksta juos mylinčių, o Luis Ortego „Žokėjus“ turi nemažai šių režisierių braižo. Tiesa, turėjo kažkiek ir jo „Angelas“, tačiau „Žokėjus“ dar labiau.

Filme vaizduojamą liūdną absurdą dengia makabriškos ir iš pažiūros tyčia nebrandžios, nelogiškos scenos, išreikšti žokėjo didybės pabaigai. Veikėjai karikatūriniai, čia mes neturime charakterio, turime tik išnaras, kitaip sakant, schemas ir kaukes, kurias režisierius dėlioja iš dalies pomirtinę, iš dalies lyg ir tikrą Remo atgimimo istoriją. Veikėjas keliskart po traumos lipa ant svarstyklių ir vis mato, kad sveria 0, kaip kokia siela, o filmo pabaigoje pasveriamas Remo kūdikis, galima jo paties reinkarnacija, staiga įgauna svorio ir ciklas tęsiasi jau filmui pasibaigus. Tiesą sakant, šitas „užveržtas“ užbaigtumas man labiausiai ir patiko, filmo kompozicija, bet filmo turinys man pernelyg, kaip čia pasakius, psichodelinis? Kitaip sakant, filmo idėja gal ir daug paprastesnė: žokėjus Remo turėjo visiškai žlugti kaip legenda, kad atrastų naują savo tapatybės dalį, kurios nemanė turėjęs, nes jo gyvenimą kontroliavo narkotikai, alkoholis ir kitiems uždirbamos pergalės bei pinigai. Tik praradęs seną kalėjimą žmogus gali kurti save iš naujo. Filmas spalvingas, makabriškas, pilnas geros senos ispaniškos-argentinietiškos muzikos klasikos, bet man jis toli gražu nebus šio sezono favoritas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sniego draugija" / "La sociedad de la nieve" / "Society of the Snow"

 

Sveiki,

 

Nemėgstu filmų apie katastrofas ir sudėtingas situacijas, kuriose pademonstruojamas visas žmogaus ryžtas ir tikėjimas, kad išgyventų. Man sunkoka, nes greitai susitapatinu. Beveik visada filme tai pasiteisina, todėl man kaskart sudėtinga tai priimti ir patikėti, ar tai būtų iliustratyvus ir disnėjiškas „Pi gyvenimas“, ar Angelinos Jolie režisuotas „Nepalaužiamas“ – visi jie man arti tokio parodomojo didvyriškojo melo, pažodžiui perfrazuoto kiek naiviam žiūrovui, kuris mėgsta tik tokius filmus, kuriuose kas nors nuspėjamas nuo pat pradžių tampa pabaigoje didvyriu. Dažnai dar ir principingai vertybiniu aspektu, nes neišdavė savęs, nepaliko kitų bėdoje, todėl likimas, dievas ar kas nors kitas už tai jam atseikėjo.

 

Nesakau, kad toks kinas meluoja ir kad kinas turėtų mums teigti vien tik žmones, kurie yra blogi ir ydingi, tiesiog gal per daug tokių filmų prisimenu, tad baidausi šablonų? Visgi „Oskarui“ nominuota naujoji istorinių įvykių ekranizacijos versija „Sniego draugija“ (ispan. La sociedad de la nieve) (2023) pagal 2009 metais pasirodžiusį romaną tuo pačiu pavadinimu leido apie didvyriškumą pamiršti. Tiesa, kai kas teigė, kad tai 1993 metų „Išlikę gyvi“ versija, bet, deja, senesnysis filmas statytas ne pagal romaną, o pagal surinktus kitus liudijimus, nors panašumų gali turėti itin daug.

 

Istorija autentiška ir bando rekonstruoti tikrus 1972-ųjų metų įvykius, kada urugvajiečių jaunuolių regbio komanda spalio mėnesį (Lotynų Amerikoje tai pavasario metas) išskrenda į Čilę, tačiau nutinka aviacijos avarija ir lėktuvas nukrenta į Andų kalnų snieguotas viršūnes. Iš pradžių liko 27 gyvieji, bet pamažu, niekieno neaptinkamiems žmonėms tenka prasimanyti, kaip išgyventi, todėl prasideda atranka. Dažnu atveju, atrodo, kad vyrukai gyvi vien vilties ir tikėjimo dėka. Tai išties neįtikėtina istorija, bet galiu pasidžiaugti, kad scenografiškai pavykusi, nes filmas įtraukus, jausmingas, kiek, žinoma, gali būti katastrofos jausmingos, tad pradedi tiesiog užjausti tuos jaunus vyrukus, kurie taip išmoningai išgyvena šaltį, badą ir aplinkinių mirtis. Dar baisiau – imi šlykštėtis, nes jie ima ėsti mirusiųjų mėsą, kad išgyventų, todėl aplink nuolaužas ima mėtytis atviri ir nugraužti griaučiai, dažnu atveju mirusiųjų draugų. Po to imi pateisinti, nes pats nežinia, ką darytum jų vietoje, bet kokiu atveju kai kuriems iš jų tai padėjo išgyventi.

 

Man patiko, kad pagrindinis šio filmo veikėjas numiršta ne finale, o tada, kai kančios ir išbandymai dar tik laukia išlikusiųjų. Geras režisieriaus fokusas (galgi net romano autoriaus) persimesti nuo pasakotojo prie kitų veikėjų, kurie tam tikra prasme pademonstruoja neįtikėtiną žmogaus ištvermę kovojant už išlikimą ir savo gyvybę, peržengiant visas moralines ribas.

 

Kuo man patiko šis filmas? Beveik viskuo, bet labiausiai, kad jis įtikinamai perteikė mintį, jog moralė, vertybės, socialiniai statusai ir visas tas dirbtinis ir išgalvotas civilizacijos burbulas iš esmės ekstremaliose sąlygose nebegalioja, žmogus nunulinamas, jis tampa instinktyvus ir nuogas, pasiryžęs paneigti visus savo suinstaliuotus įsitikinimus, kad išliktų gyvas. Kitą vertus, filmas taip pat sudeda ir vertybinius kriterijus, nes išlikusieji tikriausiai be vienas kito palaikymo nebūtų išgyvenę, todėl filme išryškėja pamatinė žmogiškųjų ryšių vertybė – tik gaujoje, bandoje žmonės kaip vilkai, remdamiesi draugyste, teikdami ir priimdami pagalbą, gali išgyventi. Po filmo, kuris pilnas veiksmo ir emocinės įtampos, kurį rekomenduočiau daugeliui, manding, norėjosi sužinoti, ar po visko beįmanoma kaip nors integruotis tiems veikėjams į visuomenę kaip normaliems žmonėms? Juk tikrieji išgyvenusieji turėjo tą padaryti ir kažkaip tą padarė. Čia panašiai kaip tie žydai, kurie grįžo iš koncentracijos stovyklos, jie niekada nebebuvo tokiais, todėl šioji istorija iš tikrųjų, manau, dar tęsiasi.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Delinkventai" / "Los delincuentes"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pamažu manasis Kino pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:

 

delinkveñtas (lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.

 

Apie tokius nusižengiančius filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?

 

Šiaip šiemet ir paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.

 

Istorija pasakoja apie du bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.

 

Iš tikrųjų žiūrėjau ir galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną, panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis, nei tikėjausi.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafas" / "El Conde"

 Sveiki,

 

Čilės režisierius Pablo Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde), kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu, suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.

 

Didžiausias vaikų skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš tikrųjų buvo susitikęs.

 

Filmas nufilmuotas noir stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus. „Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas, kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas gyvenimo būdas" / "Extraña forma de vida" / "Strange Way of Line"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu ispanų režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.

 

Filmo esmė labai paprasta – remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva, kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis aiškinasi santykius...

 

Iš tikrųjų filmas laikosi ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“ stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti, jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.

 

Filmo vieną seansą Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaimynai" / "Sentimental"

 

Sveiki,

 

Žinote, pasiilgau tamsių, galingų ir įtraukių ispanų ir Lotynų Amerikos filmų, nusagstytų Gojos kino apdovanojimais, tačiau pastaruoju metu nieko nebepamatau, vien tik pavienes abejotinos vertės komedijas su tais pačiais kažkada pamėgtais aktoriais. Nenoriu nieko sakyti, reiktų pasidomėti, ar kartais ispaniško kino rinką neištiko kino recesija? Šįkart nusprendžiau pažiūrėti ispanų režisieriaus Cesc Gay komediją „Kaimynai“ (ispan. Sentimental) (2020). Su pastarojo režisieriaus darbu „Trumanas“ (2015) kadaise susipažinau per Kino pavasarį. Anuokart istorija apie dviejų vyrų draugystę paliko smagų, lengvo, bet prasmingo filmo įspūdį.

 

Žinoma, filmas „Kaimynai“ yra ne toks ryškus kaip „Trumanas“, bet savito žavesio turi. Kas labiausiai gali užknisti, kai gyveni daugiabutyje? Ogi kaimynai ir jų skleidžiami garsai už sienos. Dėl perdėto seksualinio gyvenimo ir orgijų kenčia žemiau gyvenanti „atvėsusi“ pora, kuri kandžiai tarpusavyje bendrauja, tarsi būtų Elas ir Pegė Bandžiai iš serialo „Vedęs ir turi vaikų“. Jie nervinasi dėl kaimynų, tačiau pakviečia juos vakarienei, kad galėtų ne tik pabendrauti, bet ir pasakyti, jog jų seksualinis triukšmas verčia iš koto. Galiausiai šioji vakarienė tampa hiperbolizuota mandagumo ir įžūlumo parodija, tam tikra porų terapine priemone, susivokti ne tik savo seksualiniuose santykiuose, bet ir apskritai gyvenime. Galiausiai kaimynai pakviečia kaimynus į seksualinę orgiją ir vienas iš partnerių visgi iškart sutinka... Na ir prasideda!

 

Iš tikrųjų pats režisierius parašė šį scenarijų, o pagalvojau, kad adaptavo kokią pjesės medžiagą, nes filmas teatralizuotas, labai tinka teatro scenai. Lengvai pastatomas, nes visas veiksmas vyksta vienu laiku ir viename bute. Filmo tekstūra kaip komedijos primena absurdiškų situacijų komediją, buto spalvos, aktorių išraiškos – legendinio serialo „Draugai“ braižą. Iš tikrųjų smagu stebėti šias poras, nes didžiausias absurdas kyla iš to, kas slapta, kas privatu, kas po antklode, o čia režisierius per dialogus ir scenas iškelia į viešumą – kaimynai įtraukiami į bendrą savotišką santykių analizės ir išgyvenimo komuną. Nepasakyčiau, kad filmas režisūrine ar vaidybine prasme kažkuo labai ypatingas, priešingai – sustyguotas labai panašiu ritmu kaip ir daugelis pokalbiais ir komiškomis situacijomis grįstų filmų, kai žiūrovui aišku, kur yra veikėjų lūžio taškas, kulminacija, tvarkingas ir aiškus susitaikymas. Filmas masėms, bet linksmas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visiškai pakvaišusi" / "Re loca"

 Sveiki,

 

Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.

 

Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja reklama...

 

Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas, primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias, laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sutartis" / "El pacto"

 Sveiki,

Buvau pasiilgęs ispanų mistinių trilerių, tad vedamas senos meilės ispanų aktorei Belen Rueda, kuri yra šio žanro tikra ispanų trilerių pažiba, nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą filmą „Sutartis“ (ispan. El pacto) (2018), kuris pasakoja apie vidutinio amžiaus motiną Moniką, kuri kontroliuoja savo dukters Klaros gyvenimą. Išsiskyrusi su alkoholiku vyru dėl jo problemų, ji galiausiai atsiduria keistomis aplinkybėmis pas „Baltojo voro“ šamaną, kuris jai sugirdo serumą, po kurio ji sutvirtina sutartį, jog už savo dukters gyvybę reikės nužudyti ką nors kitą...

Filmas niūrus ir pilnas mistinių elementų, panašu, jog „Sutarties“ režisierius remiasi Holivudo mokykla ir istoriją su gera idėja konstruoja tarsi iš chrestomatinio vadovėlio. Iš vienos pusės istorija apie baltąjį vorą ir mirčių ciklą intriguoja, jas iliustruoja siurrealistiniai vaizdiniai, pvz., smėlio laikrodis, kuris fiksuoja tau likusį laiką iki sutarties įtvirtinimo, tačiau tuo pačiu vėl žaidžiama atsibodusiomis motinos žiauriais instinktais perteiktu siaubu dėl vaikų padaryti viską. Kaip visada šis siaubas virsta motinos bebaimiškumu ir galingu, nors kine jau atsibodusiu, siaubą keliančiu motyvu. Labai panašiai šįkart ir Monika, kuri ir sielą tikriausiai dėl dukters parduotų, nors iš dukters sulaukia dėl kontrolės vien tik pagiežos. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Filmas lyg ir nėra prastas, siužetas ir siaubo deriniai išlaiko kone detektyvinę intrigą, tik po filmo lieka toks prėskas skonis, jog filmas galėjo būti žymiai geresnis, jeigu būtų daugiau siužetinio mundfuck‘o, mažiau šablonų ir pretenzingo noro viską hiperbolizuotai motyvuoti tais atsibodusiais tėvų pasiaukojimais dėl savo vaikų leitmotyvais. Sakyčiau, kol žiūri, dalyvauji istorijoje, ir ji nėra nuobodi, tačiau visumoje filmas labai vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis bosas" / "El Buen Patrón" / "The Good Boss"

 

Sveiki,

 

Ispanų režisierius Fernando León de Aranoa pernai pristatė kritikų ir žiūrovų palankiai sutiktą komišką dramą „Gerasis bosas“ (ispan. EL buen patron) (2021), pastarasis rodytas „Kino pavasario“ festivalyje ir daugeliui mūsų žiūrovų taip pat paliko įspūdį. Manau, visgi daugelis į šį filmą ėjo žiūrėti dėl visiems patinkančio aktoriaus Javier Bardem pasirodymo, nepaisant to, tai galimybė pasižiūrėti šiuolaikinį ispanų kiną.

 

Šįkart istorija pasakoja apie gerąją bosą Blanco, kuris vadovauja savo tėvo įsteigtoje įmonėje, kuri gamina itin tikslias svarstykles. Istorija prasideda senų darbuotojų atleidimu, nes įmonė nori pasirodyti kuo geriausiai prieš vyksiantį auditą. Galiausiai atleistas dviejų vaikų tėvas surengia ilgą piketą šalia gamyklos ir Blanco gyvenimas ima pamažu apkarsti. Turėdamas žmoną, jis įsižiūri į jauną ir grakščią naują būsimą darbuotoją, su ja permiega, tačiau sužino, jog ji gera jų šeimos draugų dukra, o kur dar geriausio darbuotojo bandymai sutvarkyti asmeninį gyvenimą, kad įmonė nepatirtų nuostolio... Iš tikrųjų turime nuviliantį herojų, kuris visiems stengiasi būti geras, tačiau nepraleidžia progos išlikti periferijoje tarp gėrio ir blogio, nes jis bosas, jį pažįsta visi ir į jį kreipiasi, kas tik gali, todėl tam tikros nuodėmės ir pagundos nesvetimos Blanko, nes jis žaidžia galios žaidimą.

 

Manau, filmui pavyko perteikti „gerojo“ boso įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo, tarkim, boso-mafijozo iš animacinio serialo „Simpsonai“. Dviveidiškumas ir garbės troškimas prislopina pagrindinio veikėjo gerumą, parodo jo įvairias puses, todėl atrodo, kad Blanco ne tiek vadovauja įmonei, kiek nesąmoningai kuria intrigas ir jomis laviruoja, meluodamas visam pasauliui, tačiau neatrodo, kad filmui rūpėtų parodyti viso to dramatišką kainą, sakyčiau, priešingai – tai Blanco gyvenimo kasdienybė ir tikrasis stresinis darbas laviruoti tarp to, kas esi viešoje erdvėje ir kas esi kitos svarstyklių lėkštelės pusėje yra reikalingas boso adrenalinas ir tikroji boso profesinė veikla.

 

Filmas grįstas komiškomis situacijomis, tačiau tai nėra tiesmuka parodija, todėl daugeliu atveju tikėtis iš filmo prifarširuotų anekdotų neverta, nes jis fokusuojasi į dvilypio turtingo asmens grimasas. Filme yra ir klišių, pvz., tos meilužių ir žmonų situacijos, galios žaidimo svertai, darbinis mobingas, šantažai, nusitašymai vipinėse klubo vietose su perpus jaunesnėm merginom – visa tai neblogai atpažįstama iš komercinio kino, tačiau režisierius ieško balanso tarp komercinės pateikties ir savito žiūros kampo, todėl bendrame rezultate filmas pavyko kiek kitoks, nei buvo galima numanyti. Savitas pasakojimo braižas, šiek tiek solidesnis humoras ir išvystytos socialinės hierarchijos dviprasmybės, kurios neblogai dera su nuolat filme akcentuojama svarstyklių simbolika, tačiau bent man, neskaitant J. Bardem pasirodymo, filmas vietomis buvo prėskai nuobodokas, mažai provokatyvus ir slystantis pernelyg masėms pataikaujančiomis scenomis, todėl belieka sutikti, kad tai įkyrus festivalių hitas, bet iki galo taip manęs neprajuokinęs ir nesuintrigavęs.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela