Filmas: "Edingtonas" / "Eddington"

 

Sveiki,

 

Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“ (angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.

 

Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės, bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį, kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius Pedro Pascal).

 

Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau, kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa), bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“ perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą, bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus, susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.

 

Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs, neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša. Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo. Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!

 

Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti. Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja „Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą, o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje mes patys turškėmės kaip žvirbliai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keistas gyvenimo būdas" / "Extraña forma de vida" / "Strange Way of Line"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu ispanų režisierius Pedro Almodóvar eksperimentuoja su anglakalbiais aktoriais. Po trumpametražio filmo su Tilda Swinton revoliucionierius ir kino genijumi pripažintas režisierius pristatė pusės valandos filmą „Keistas gyvenimo būdas“ (angl. Extraña forma de vida) (2023) su garsiaisiais aktoriais Ethan Hawke ir Pedro Pascal.

 

Filmo esmė labai paprasta – remiantis vesterno aukso amžiaus klišėmis ir pertransformuoti šiaip jau mačistinį kino žanrą į LGBTQ rėmus, kitaip sakant, rekonstruoti istorinę kino neteisybę ir pasakyti, jog ir tarp tų visų šerifų, plėšikų bei kaubojų taip pat būta anuomet nutylėtų homoseksualų. Pagrindinė filmo pora – Džekas ir Silva, kurie po 25 metų susitinka atokioje mažoje laukinių Vakarų stiliaus prerijų miestelyje, permiega, prisimena senus gerus laikus ir po to kerštingai kulkomis aiškinasi santykius...

 

Iš tikrųjų filmas laikosi ant vienos siužetinės linijos, tik kad du ne pirmosios jaunystės vyrukai dar ir myli vienas kita. Ar tai glumina? Tik ne šiuolaikiniame kine, kuriame jau tiek formų ir drastiškų dalykų išbandyta ir pateikta! Iš tikrųjų filmas nuobodokas. Nors Almodovaras ir čia sugeba būti fatališkai ir melodramatiškai aistringas (jau vien ko verta toji vyno gėrimo scena!), tačiau visumoje „Keistas gyvenimo būdas“ stokoja chuliganizmo, netikėtų siužetinių vingių, didesnės perversijos vesterno rėmuose, kad po seanso galėčiau galvoti: blemba, o ką iš tikrųjų aš ką tik čia mačiau? Dabar pernelyg viskas paprasta ir tvarkinga, kad imi galvoti, jog Pedro Almodovaro išsikvėpęs ir tinkantis nebent Kanų kino festivalyje užimti komisijos kėdę, o ne filmavimo aikštelę.

 

Filmo vieną seansą Vilniuje planuoja rodyti šiųmetis „Kino pavasaris“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji siena" / "The Great Wall"

Sveiki,

Vedamas didžiojo ekraninio kino ilgesio pažiūrėjo vieną naujausių fantastinių ir efektų prisodrintą kino juostą „Didžioji siena“ (angl. The Great Wall) (2017), kuri pasakoja apie Didžiosios kinų sienos statybos periodą. Tiesą sakant, tie, kurie tikisi faktų ir alinančių masinių scenų, kaip su visais kinų griaučiais buvo statuma ši siena, teks gerokai nusiminti, nes filmas absoliučiai nepretenduoja nei į faktus, nei į istorinę dokumentiką.

Mitas apie kalnuose kas 60 metų išlendančius padarus ir puldinėjančius vargšus kinus tikriausiai labiausiai tiks neišlepintam masinio kino žiūrovui, kuriam ne itin svarbus turinys, veikiau pramoginio tipažo veiksmas ir truputis efektų, kad leistų kūrėjai pasijausti kaip eiliniame žaidime. Tiesą sakant, daugiau filmas nelabai ką ir begali pasiūlyti, nes filmas absoliučiai nuspėjamas pagal tuos pačius žanro struktūros elementus, kad tiesiog apmaudu, jog dar vienas brangus kino projektas nuėjo tiesiog šuniui ant uodegos – kaltinti tikriausiai derėtų kino kampanijas, kurios specialiai prašo kurti tipažinius filmus masinio pramoginio kino žiūrovams, vaikydamiesi komercinės sėkmės ir pinigų.

Matt Damon nusifilmavo dar vienoje prastoje fantastinėje juostoje, kuri ne tik neįtikina, bet ir vietomis leidžia išties užsnūsti. Tik viena scena iš esmės šiek tiek gniaužė kvapą – tai M. Damon stovėjimas ant Didžiosios sienos, kai šiam tenka prieš merginą šokti su virve, tačiau šis bijo... Akimirka galima pajusti kalnų ir šios kinų sienos didybę, o visas turinys, padarai, mūšiai tiesiog priminė prasto scenarijaus prastą įgyvendinimą. Mano kuklia nuomone, kaskart vis daugėja prabangių kino reginių, kurių turinys tampa labai prastas, o tai verčia eiti prie išvados, kad geriau mažiau ir taupiau, negu šiaip sau ir prabangiai. Vienas prastesnių didingųjų filmų turinio atžvilgiu šiais metais. Kol kas, nes tikrai dar bus prastesnių.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela