Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela