Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "300: Imperijos gimimas" / "300: Rise of an Empire"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „300: Imperijos gimimas“ (angl. 300: Rise of an Empire) (2013), kuri buvo gana ilgai laukta 2006 metais pasirodžiusios juostos „300“ tęsinys. Šią juostą režisavo jau kitas režisierius – Noam Murro, kuris gerai naudojasi pirmtako pramintu taku ir, regis, žaidžia tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis – konstruoja fikciją su faktais, sodriai derina komikso didvyrio epo žanrą su įspūdinga technine grafika. Prisipažinsiu, kad po „Nemirtingųjų“, kurių nepajėgiau pažiūrėti iki galo, su labai dideliu nepatiklumu sėdausi prie šios juostos. 

„300“ buvo ta juosta, kuri visgi sugebėjo mane prikaustyti, o jos tęsinys taip pat, regis, sugebėjo tą padaryti. Mėgavausi filmo grafika, aktoriais, spalvomis, imperijos didybę, batalinėmis scenomis, kurios, aišku, atrodė kai kada neįtikėtinos, hiperbolizuotos ir nenatūralios. Kas būtų, jeigu Antrojo Pasaulinio karo tikroviškus vaizdus imtume vaizduoti kaip kompiuterinių žaidimo lentą, kurioje veriasi net nenatūralios oro sąlygos, strateginiai puolimai taptų tik tuščiaviduriai šablonai, o vaizdavimas nė iš tolo neprimintų XX amžiaus? Aišku, Antika leidžia dėl savo mitologizavimo interpretuoti taip, kaip patogu scenaristams ir režisieriui. Nepaisant netikroviškumo, kūrinys buvo ganėtinai smagus, nors esame pernelyg didelių šablonų, kaip antai sekso batalinė scena su „jūrų kekše“ – priminė antikinius serialus „Heraklį“ ir „Kseną“, kur kiekviena serija daugiau ar mažiau rutuliodavosi pagal tam tikrą formulę. O formulė šiame filme tampa pernelyg šabloniška, todėl šis tęsinys toli mūsų nenuveda, nepateikia nuostabos siužete, daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Belieka apkarpius minusus mėgautis vaizdais ir aktoriais, filmo pakankamai neblogai sukurta atmosfera. Kad ši dalis būtų geresnė, jai reikėjo iškelti už savo pirmtaką aukštesnę kartelę, bet režisierius neįvedi ir nepateikė jokio novatoriškumo, tai tikriausiai ir yra filmo didžiausias minusas.

Įspūdinga grafika – galėjome pasakyti prieš dešimtmetį, dabar tokią filmo grafiką, kurią iš esmės į kiną atnešė filmas „300“, jau galime nebesistebėti – panašų braižą teko regėti bataliniame seriale „Spartakas“. Bene vienas skaniausių dalykų šiame filme man asmeniškai buvo Evos Green pasirodymas, kuri įkūnijo senos geros kalės įvaizdį – jos plastika, charizma, išvaizda labai skoningai derėjo visų tų vaikščiojančių raumenų zoologijos parke. Aišku, filme derinama gana sėkminga formuluotė – erotika, antikinis hedonizmas, patriotiškumas, batalija ir, žinoma, erotika. Taip pat manęs nenuvylė Sullivan‘as Stapleton‘as, kuris kuo puikiausiai susitvarkė su vaidmeniu.

Filmo finalas taip pat žadantis trečiosios dalies tęsinį. Ir kas žino, gal po kelių metų, visai tikėtina, išvysime ir trilogijos pabaigą, jeigu kas nors išdrįs pakelti šią juostą ir padaryti ją kažkuo įstabesnę, nei jos pirmtakai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela