Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaupikai" / "Hoard"

Sveiki,

 

Vienas iš rekomenduojamų filmų buvo šiųmetėj Kino pavasario programoje filmas „Kaupikai“ (angl. Hoard) (2023), kurį režisavo Luna Carmoon. Apie kaupikus kaip sudėtingą sutrikimą esu girdėjęs komercinėje amerikiečių dokumentinėje realybės šou laidoje, panašioje į mūsų „TV pagalba“. Amerikiečiai (dažniausiai suaugę vaikai) išsikviečia kaupikų valytojus su kameromis, gėdingai filmuoja prišnerkštus ir sąvartynus primenančius namus, o tuo metu tėvai ašaroja dėl kiekvienos priverstinai išmetamos šiukšlelės, kurią manę kada nors tikrai panaudosią. Pasižiūrėkite, manau, dar rodo lietuviškai per kažkokį kanalą. Maždaug to tikėjausi ir iš paties filmo „Kaupikai“ – analogiškos tos amerikietiškos realybės alternatyvos. Buvo šiek tiek ir jos.

 

Istorija pasakoja apie sutrikusią Marijos mamą, kuri pasižymi infantiliais optimizmo protrūkiais ir visko, kas blizga, bet iš esmės jau yra šlamštas, kaupimu. Mergaitė besąlygiškai priima mamą, nes iš jos pačios mokykloje tyčiojasi, todėl keistuolė mama su savo neregėta fantazija ir vaikiškomis dainomis yra jos paguoda, o šiukšlių kalnai ir lakstantys gyviai bei smarvė – apsauga nuo brutaliai disciplinuoto pasaulio. Galiausiai motina išveža į psichiatrinę, o Mariją užaugina geroji kaimynystės moteris, kuri po savo stogu glaudžia ir trisdešimtmetį Maiklą. Po daugel metų Marija gauna motinos pelenus, tačiau kvaišindamasi narkotikais su kur kas vyresniu Maiklu, ji nebeskiria, kur yra tikrovė, o kur praeities atšvaitai, išnirę iš pasąmonės, todėl režisierė pasitelkia keistą, kone psichodelinį pasakojimo būdą, atkarodama savaip vaikystės vaizdavimo etapus.

 

Visgi žiūrovas iš pradžių nelabai supranta, kodėl Marija kartu su Maiklu ryja motinos pelenus, kodėl jie taip nuožmiai ir smurtiškai bei erotiškai bendrauja, kai tuo tarpu Maiklo sužadėtinei liko iki gimdymo ne tiek ir daug. Visgi tai geras režisierės būdas sulipinti pakrikusią Marijos tikrovę, užgožtą prasiveržiančio psichologinio skausmo su kvaišalais. Maiklas irgi keistuolis, kuris taip pat priima pamišėliškus Marijos elgesio būdus kaip dalį erotinio fetišizmo, nes toks sulaukėjimas ir vaikų žaidimai jį jaudina, jis priklausomas nuo jos siautėjimo.

Visgi filmas kraupiai sudėliotas, kada maniakiški kaupimai paaiškina poreikį išreikšti esminius praradimus, kuo daugiau vienatvės ir pažeidžiamumo, tuo norisi daugiau aplink save turėti daiktų, o šiame sutrikime labiausiai išryškinamas motinos ir dukters ryšys, kuris normaliems ir socialiai integruotiems visuomenėje gali pasirodyti kraupus. Visgi režisierė randa savitą meninį priėjimą prie šio sutrikimo, jai padeda tam tikros netikroviškos ir itin teatralizuotos bei šiaip žiūrovą verčia klausti (kas čia dabar vyksta?) scenos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio neatitinka tikrovės, bet galų gale viskam per detales iškyla pasąmoniniai pasikartojantys paaiškinimai. Marija apsvaigusi bando kartoti savo mamos programą, kad vėl pasijustų saugi ir maža, bet bėda tame, kad Marija visai kitas žmogus, tad kas atsitiks, kai vieną dieną narkotikų poveikis baigsis ir teks suvokti, kad šiukšlės – tai ne motinos apkabinimai? Šiaip skaudus filmas, kuriame maža komiškų dalykų, tačiau papasakota išradingai, man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela