Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi pasaulio pinigai" / "All the Money in the World"

Sveiki,

Kam nepatinka filmai apie turtingus žmones? Nebent pas mus pačius švilpia vėjai ir kyla pyktis, kad kitiems labai sekasi. Biografinis filmas apie milijardierių J. Paul Getty, pasirodo, esanti tikra istorija, tačiau Holivudinis kinas sukelia kartais tokį įspūdį, kad viso šito galėjo ir nebūti. Visiškai nenuostabu, juk taip veikia grožinis pasakojimas, o ne dokumentika. Taigi filmas „Viso pasaulio pinigai“ (angl. All Money int the World) (2017) – tai naujausias kino veterano Rudley Scott darbas, kuris, mano akimis, smarkiai konkuravo su panašiu metu pasirodžiusiu Steven Spielberg filmu „Valstybės paslaptis“.

Filmas nukelia mus į aštuntą dešimtmetį ir pasakoja apie realiai egzistavusio turtuolio anūko pagrobimą. Senis ciniškai įsitaisęs savo sukurtame meno pasaulyje ga šykšti pinigų anūko išpirkimui, nors tuo pačiu metu tvirtina, kad jo anūkas labai ypatingas ir jį be galo myli. Christopher Plummer – ypatingo sukirpimo aktorius, labai jį mėgstu. Suvaidinti tokį skrudžą senį išties puiki dovana karjeros saulėlydyje. Būtent jis atrodo čia sudėtingiausias ir įdomiausias kaip veikėjas, kad net nupučia motinos (aktr. Michele Williams) kančią dėl sūnaus. Neatrodo senukas kažkuo piktavališkas, tik jo įsitikinimai dėl pinigų ir turtuolio statusas jį dar kitų žmonių atžvilgiu kitokiu ir jis savo turtingumą vertina kaip privilegiją, tačiau jo moralinės vertybės prieštaringos, keliančios abejonių – veną sakyti, o kitą daryti. Net aiktelėjau, kad jis nesutiko mokėti išpirkos pinigų mokesčių dalį. Aiktelėjau dar ir dėl to, kad reikia sumokėti valstybei mokesčius, kad duodi pinigų išpirkai ir dėl to, kad senukas nesutiko... Politika ir pinigai – tai vienas absurdiškiausių dalykų, ką žmogus yra sugalvojo, dėdamas civilizacijos pamatus.

Filmas iš esmės yra geras. Nežinau, kiek jis kiekvienam iš mūsų reiškia, matuojant moraliniu aspektu, tačiau puiki filmo estetika, aktoriai ir atmosfera iš tikrųjų liudija, kad režisierius R. Scoot nesensta kino kokybės prasme. Jo filmai ir prieš 40 metų buvo kokybės garantas, toks jis išlieka ir šiandien.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Covenant" / "Alien: Covenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ką mėgstu, tai tikrai visas „Svetimas“ filmo serijos dalis, todėl bene labiausiai tarp tų didžiųjų fantastinių juostų, pasirodžiusių šiemet, laukiau naujausio Ridley Scott „Svetimas: Covenant“ (angl. Alien: Covenant) (2017). Nežinau, kodėl filmo platintojai nesiryžo išversti viso filmo pavadinimo ir elgiasi, kaip jiems patinka, tačiau yra kaip yra ir tenka pripažinti, kad šioji filmo dalis ne visiems patiko išlepusiems filmo vaizdo efektais, kurie vis labiau nuvertina didžiųjų didžiojo kino meistrų kūrinius – tą aš jau su susižavėjimu ir sakau.

Taigi mes buvome sustoję ties „Prometėjumi“, kuris kažkada pasakojo „Svetimas“ priešistorę ir jau buvo kalbama, kad bus „Prometėjo“ tęsinys, tačiau režisierius pasirinko viską perteikti per „Svetimas“ prizmę. Tiesą sakant, filmas labiau savo jausenomis ir pasakojimo struktūra atitiktų „Prometėjo“ pozicijas, nei „Svetimo“. Viskas iš esmės su šiuo filmu yra gerai – scenarijus išvystytas iki įtempto veiksmo trilerio su siaubo ir fantastikos prieskoniais. Nusileidusi kosmonautų komanda susiduria su prieš dešimt metų dingusiu „Prometėjo“ erdvėlaivio likučiais ir evoliucionuojančiais ateiviais – čia režisierius tampa filosofiškai literatūriškas, bando remtis senaisiais antikiniais raštais apie dievų ir kūrinių santykį ir lyg kuria viską remdamasis antikine įvykių formule – kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Filmas perteiktas vizualiai niūrus ir taip, kaip ir ankstesnėse dalyse – viskas daugiau ar mažiau išlaikoma rėmuose. Dalis gal ir ne pati geriausia, tačiau ji atitinka „Svetimas“ lūkesčius ir tęsia serijų pasakojimą, tačiau galbūt man kaip žiūrovui norėjosi kažkokio siurprizo, netikėto sprendimo, išmušančios tuos rėmus, keičiant ar pasakojimo braižą, ar tą nuoseklų jau nujaučiamą trilerio formulę – ateivis patenka į laivą, pamažu viskas aštrėja, bandoma jo atsikratyti ir t. t. Šiuo atžvilgiu neseniai matytas panašaus tipažo filmas „Gyvybė“ man patiko labiau, tačiau „Svetimas: Covenant“ yra nepalyginamai geresnis už nevykusią kosmologinę dramą „Pakeleiviai“. Filmą vertinčiau tiesiog kaip gerai sukonstruotą veiksmo trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prometėjas" / "Prometheus"

Sveiki visi,

Visai neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžė vienas sėkmingiausių šiais metais komercinių juostų „Prometėjas“ (Prometheus) (2012 m.). Nutariau, kad nereikia laukti Kalėdų ir pagaliau pažiūrėti, ką veikia Holivudas. O Holivudas, atrodo, nesikeičia vis toks, koks ir prieš dešimtmetį, keičiasi tik spalvos ir efektų kokybiškumas. „Prometėjas“ pasakoja apie erdvėlaiviu nusileidusių mokslininkų grupelę ant planetos, kurioje manoma esama ateivių, kurie mus sukūrė mus. Žinote, pasijutau taip, lyg nieko naujo šiame filme nepamačiau tik įvairių panašių filmų ir serialų sulipdytą siužetą – erdvėlaiviai tokie patys, intriga ta pati, siužetas labai panašus. Negi nieko naujo ir nebegalima sukurti? Dievaži, „Raudonoji planeta“, „Žvaigždžių vartai“ ir begalės kitų filmų atkartojimas, originalumo stoka buvo beprotiška, gal dėl to filmas ir neįstrigs ilgai.

Žinoma, kai žiūri filmą, nenuobodu, seki herojus, nors daugelį dalykų ir numatai, matai kėslus, piktadarius – juk nenuostabu, nes siužetas nepateikia beveik jokių staigmenų. Labiausiai man patiko scena, kai moteris nori pasidaryti Cezario pjūvi, nes nori išsiimti ateivišką besispardantį naviką, primenantį aštuonkojį. Kvailiausia, kad ji pasidariusi tokį gimdymo abortą, sulopiusi pilvą segtukais, dar nuostabiai vaikšto po erdvėlaivį, velkasi skafandrą ir lekia gelbėti kolegų. Na, absurdiškumo esama, tačiau tai jau fantastinio filmo niuansai, kurie neturi nieko bendro su tikrove, net žmonės tokie nežmoniški. Aišku, filmas daug kartų nusileidžia „Įsikūnijimui“, ten bent jau įdomus pasaulis buvo sukurtas, o čia visko pristokota, bet ką padarysi. Negaliu neigti, kad patiko, bet vis tiek, apmąsčius filmą, suvoki, kad iš jo mažai kas išliko. Kaip ir pridera – daug žada, daug siūlo, o duoda tik minimaliai. Štai atėjo į kino teatrus „Absoliutaus blogio“ penktoji dalis, įdomu, kiek šis filmas šįkart nusiris į dugną? „Prometėjo“ kūrėjai, jau ruošiasi kurti ir filmo tęsinį su tais pačiais aktoriais, kurių personažų pirmojoje dalyje gyvenimas pasibaigė mirtimi. Bet abejoju, ar kažką geresnio kūrėjų komandai pavyks išspausti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com