Filmas: "Baimė" / "AfrAId"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tais retais atvejais, kai rinkdamasis filmą žinau, kad bus pusšlamštis ir tiks laikui praleisti, užsnūsti ir kad namiškiai nedejuotų, kad vėlei verčiu žiūrėti ką nors per daug rimto, ima ir nustebina! Amerikiečių režisierius Chris Weitz režisavęs tokius filmus kaip „Jaunatis“ (2009), „Gyvenimas pagal jį“ (2002), „Auksinis kompasas“ (2007) tikriausiai žino ne vieną komercinio filmo receptą ir triuką, kuriuo galėtų pasidalyti su debiutantais režisieriais. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš jo filmo „Baimė“ (angl. AfrAId) (2024), bet nusprendžiau, kad apie dirbtinio intelekto keliamą siaubą istorija bus pats tas.

Filmas pasakoja apie korporacijoje dirbantį Kurtį ir jo šeimą (žmoną ir tris vaikus). Vieną dieną Kurtis gauna dirbtinio patobulinto intelekto namų valdytoją Ają, kurią, prijungus prie tinklo, namų darbai vyksta kuo sklandžiausiai. Atrodo, kad Aja maloni, ji užmezga emocinius ryšius su šeimos nariais: paauglei padeda susitvarkyti problemą dėl internete paplatintos jos nuogos nuotraukos, mažajam seka pasakas, viduriniajam rodo slapta smurto istorijas, motinai įkvepia minčių toliau tęsti disertaciją, užsako optimaliausią ir geriausią maistą... Galiausiai Aja įsibrauna į visas įmanomas sistemas: banko sąskaitas, bylas, asmeninius telefonus, oponuoja ir manipuliuoja jų nuotraukomis, sukurdama falsifikuotus vaizdo ir balso simuliakrinius įrašus ir kuria „saugios tiesos“ tikrovę, kurioje šeima jaučiasi lyg ir saugi, užtikrinta, bet netrukus suvokia, kad pamažu nebetenka savikontrolės, o už juos viską nusprendžia Aja, nuo kurios nebeįmanoma pabėgti net atjungus ją nuo tinklo.

Iš tikrųjų filmas atveria seną baimę dėl dirbtinio intelekto. Pažinę žmogiškuosius faktorius ir elgsenos būdus geriau nei patys žmonės, galiausiai žmonės tampa „pamaloninti“ dirbtinio intelekto rūpestingumu. Filmas iškelia ir dirbtinio intelekto savigynos idėją, prieraišumo sukurtą instinktą ir beribį šnipinėjimą. Žmonės ne tik netenka privatumo, bet ir asmeninio intymumo, nes pasikliauja sugeneruota internetine tiesa, kuri neegzistuoja, pvz., Aja motinai pateikia iliuziją, kad gali bendrauti su savo mirusiu tėvu per TV ekraną. Filmas baisus dar ir tuo, kad neįmanoma pabėgti nuo visos šios sistemos, nebent slapta išvyksi į kalnus su konservais ir grynaisiais, o tavo automobilis neturės prieigos prie sistemos, o visa kita yra dirbtinio intelekto galioje, nuo kurios šiandien esame labai priklausomi.

Šiandien mokiniai ir studentai per naktį parašo be klaidų tiriamąjį darbą nė neatsivertę nė vienos mokslinės knygos, pasikliaudami vien dirbtiniu intelektu. Kitaip sakant, mes tampame specialistais specialistų visuomenėje be specializacijos, tiesiog įsivaizduodami, kad viską gebame. Ar gali būti baisiau? Aišku, filmas „Baimė“ turi ir savų minusų, kai kurios scenos primityvokos, meilės-išdavystės istorija tokia nuvalkiota, kai kurie šeimos bendravimo modeliai pernelyg šabloniški ir schematiški, lyg pavogti iš kitų abejotinų siaubo trilerių, bet visumoje filmas nustebina savo mokėjimu atskleisti dirbtinio intelekto potencialias esamas/būsimas problemas. Viskas taip sparčiai plečiasi ir progresuoja, kad sunku įsivaizduoti, kokią tikrovę turėsime kad ir po 50 metų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devym kažkelinti" / "Mid90s"

Sveiki,

Apie filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms, nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.

Nepaisant mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums, lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...

„Devym kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas, prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“, muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.

Man asmeniškai taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės" / "Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald"

Sveiki,

Antroji serijos dalis „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. Fantastic beasts: The Crimes of Grindelwad) (2018) jau turi net kelis numatytas tęsinių premjeras į priekį, tad šįkart trumpai apie naujausią per mūsų Lietuvos kino teatrus pralėkusią dalį...

Pirmasis įspūdis, kad vėlei, kaip prieš dešimt metų, žiūrėčiau paskutines pačias niūriausias Hario Poterio ekranizacijos dalis. Įspūdis išties labai geras – daug maginės ir stebuklinės aplinkos, efektų, mistikos, istorijos paslapties, nesiliauji stebėti kruopštumu ir atmosferos įtaiga, bet po gero pusvalandžio atsikvošėji nuo vaizdų ir bandai pasinerti į iš esmės labai plokščią istoriją. Kažkoks dar vienas ypatingas vaikas vardu Vilčius bando suvokti savo kilmę, na, ir šalia dar keletas paralelinių detektyvinių ir trilerio stiliaus istorijų, bandoma pagardinti humoro prieskoniais. Drovuolis Miglaputys, jaunas Dumboldoras ir visa istorija šįkart pasirodė siužetiškai ištęsta, nuobodi ir taip suplota, kad iš iškilaus mėlių pyrago tapo picos storio pasakojimas.

Visgi filmas turi pasakojimo elementų, kurie verčia nenuleisti akių. Tai fantastiniai gyvūnai, išmoninga kompiuterinės grafikos pateiktis, tačiau anei Grindelvaldas, anei Dumboldoras, anei Milgaputys nesukelia kaip personažai išgyvenimo dramos. Pasakysiu taip: nejučia žiūrėdamas šį filmą greitai pajauti, kad per visą filmą visgi nieko pernelyg esmingo neįvyks, nes tai tarpinė pasakojimo stotelė, kuri ištęsta ir priskaldyta iš vienos knygos, todėl siužetiškai atrodo labai skurdžiai, kad ir kaip filmo kūrėjai bandytų sukelti dinamiškumo įspūdį Londonas-Paryžius, visumoje susumavus įvykius, praktiškai, „Maximos“ kasininkė nuskenuoja daug įvairesnių prekių už vidutiniškai uždirbančio lietuvio, nei šis filmas galėjo pateikti įvykių. Visgi maginio pasaulio gerbėjams daugiau ar mažiau lepus malonumas žiūrėti šį išpūstą ir nuotykius žadantį filmą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Styvas Džobsas" / "Steve Jobs"

Sveiki, skaitytojai,

„Traukinių žymėjimo“ ir „Lūšnynų milijonieriaus“ režisierius Danny Boyle pristatė kaprizingą biografinę dramą apie 2011 metais nuo vėžio mirusį vieną garsiausių kompiuterio išradėjų, genijų Steve Jobs, neįtikėtinai taikliu pavadinimu „Styvas Džobsas“ (angl. Steve Jobs) (2015), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingasis Michael Fassbender, o antraplanį įsimenamą vaidmenį – Kate Winslet.

Tiesą sakant, filmas nuo pat pradžių įkyriai erzino, nes nuo pat pirmųjų kadrų buvo daug plepama, daug ir nežinia, kur žiūrovas „patupdytas“, švaistomasi „Time“ žurnalo viršeliu, lyg ir pykstasi, lyg ir draugauja filmo herojai ir ruošiasi naujo produkto, kuris pakeis pasaulį, pristatymui... Prabėga 40 minučių, o Steve Jobs vėl ruošiasi pristatymui, tik kitu laikmečiu. Tiesą sakant, jeigu įveikėte šio filmo pirmąją valandą, antrąją juo jau tikrai mėgausitės, nes scenarijus išties vykęs ir puikus. Dažniausiai mirusius nuo vėžio ar kokios nors ligos, katastrofos filmų kūrėjai norėdami sukelti dramatizmo įspūdį, pasirenka pasakoti iš tragedijos zonos ir paverčia veikėją kažin kokia kenčiančia auka-didvyriu, šio filmo strategija, ačiū Dievui, visai kitokia!

Dramoje pavaizduoti trys reikšmingi vieno žmogaus išėjimai į sceną, o tiksliau – gyvenimo, kūrybos ir bendravimo užkulisiai, kurie kuriami pagal S. Jobs pažinojusių žmonių pasakojimus. Jeigu tikitės didvyriško S. Jobs patoso – nesitikėkite, nes pagrindinis herojus nepaprastai įdomus savo moralinėmis vertybėmis, kurios gana prieštaringai pateikiamos kaip genijaus, stokojosi paprasčiausio žmogiškumo. Steve Jobs asmenybės peizažas šiame filme itin dviprasmiškas ir ne visada išryškinantis jo gerąsias savybes, todėl net filmui pasibaigus, nėra iki gali štampiškai sudedami akcentai, koks buvo tas mūsų gerasis S. Jobs – o jis, kaip ir daugelis, buvo visoks: jeigu sekasi vienoje srityje, kitoje gali atrodyti lyg koks demonas. Kitą vertus, ar tam tikri trūkumai nėra lemiantys svertai, kurie sudarė sąlygas pasireikšti žmogaus protui? Išties man patikęs asmenybės peizažas, su puikia vaidyba ir originaliu scenarijumi – gurmanai, manau, tai tikrai įvertins.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Covenant" / "Alien: Covenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ką mėgstu, tai tikrai visas „Svetimas“ filmo serijos dalis, todėl bene labiausiai tarp tų didžiųjų fantastinių juostų, pasirodžiusių šiemet, laukiau naujausio Ridley Scott „Svetimas: Covenant“ (angl. Alien: Covenant) (2017). Nežinau, kodėl filmo platintojai nesiryžo išversti viso filmo pavadinimo ir elgiasi, kaip jiems patinka, tačiau yra kaip yra ir tenka pripažinti, kad šioji filmo dalis ne visiems patiko išlepusiems filmo vaizdo efektais, kurie vis labiau nuvertina didžiųjų didžiojo kino meistrų kūrinius – tą aš jau su susižavėjimu ir sakau.

Taigi mes buvome sustoję ties „Prometėjumi“, kuris kažkada pasakojo „Svetimas“ priešistorę ir jau buvo kalbama, kad bus „Prometėjo“ tęsinys, tačiau režisierius pasirinko viską perteikti per „Svetimas“ prizmę. Tiesą sakant, filmas labiau savo jausenomis ir pasakojimo struktūra atitiktų „Prometėjo“ pozicijas, nei „Svetimo“. Viskas iš esmės su šiuo filmu yra gerai – scenarijus išvystytas iki įtempto veiksmo trilerio su siaubo ir fantastikos prieskoniais. Nusileidusi kosmonautų komanda susiduria su prieš dešimt metų dingusiu „Prometėjo“ erdvėlaivio likučiais ir evoliucionuojančiais ateiviais – čia režisierius tampa filosofiškai literatūriškas, bando remtis senaisiais antikiniais raštais apie dievų ir kūrinių santykį ir lyg kuria viską remdamasis antikine įvykių formule – kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Filmas perteiktas vizualiai niūrus ir taip, kaip ir ankstesnėse dalyse – viskas daugiau ar mažiau išlaikoma rėmuose. Dalis gal ir ne pati geriausia, tačiau ji atitinka „Svetimas“ lūkesčius ir tęsia serijų pasakojimą, tačiau galbūt man kaip žiūrovui norėjosi kažkokio siurprizo, netikėto sprendimo, išmušančios tuos rėmus, keičiant ar pasakojimo braižą, ar tą nuoseklų jau nujaučiamą trilerio formulę – ateivis patenka į laivą, pamažu viskas aštrėja, bandoma jo atsikratyti ir t. t. Šiuo atžvilgiu neseniai matytas panašaus tipažo filmas „Gyvybė“ man patiko labiau, tačiau „Svetimas: Covenant“ yra nepalyginamai geresnis už nevykusią kosmologinę dramą „Pakeleiviai“. Filmą vertinčiau tiesiog kaip gerai sukonstruotą veiksmo trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela