Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devym kažkelinti" / "Mid90s"

Sveiki,

Apie filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms, nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.

Nepaisant mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums, lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...

„Devym kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas, prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“, muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.

Man asmeniškai taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela