Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Favoritė" / "The Favourite"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „Oskarų“ favoritas gan ironišku tose apdovanojimuose skambančiu pavadinimu „Favoritė“ (angl. The Favourite) (2018) yra vieno visuotinai žymiausių graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas. Na, režisierius, kas matė jo darbus „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), tas sutiks, kad tai vienas provokatyviausių idėjine prasme filmų kūrėjų. Kai pirmą kartą pamačiau „Favoritės“ anonsą, pamaniau: na, štai, dar vienas puikus ir savitas režisierius pasidavė Holivudui ir sunaikino savo kūrybiškumo individualybę.

Visgi filmas „Favoritė“ tapo vienas geriausių kino kritikų vertinamų kino filmų šį sezoną. Tai istorija pasakojanti apie XVIII amžiuje Angliją valdžiusią karalienę Aną. Šiame filme ji smarkiai šaržuojama, nenuovoki, netgi tragiškai komiška. Netekusi net septyniolika naujagimių, skendinti lesbietiškoje prabangoje ir kenčia nuo podagros, persivalgymo ir depresijos. Šalį valdo apsukri ir įtakinga jos favoritė, kurią netrukus ima nustumti rūmų tarnaitė... Daug komiškų įvykių iš esmės atskleidžia kiek niūrią ir skaudžią karalienės Anos pasaulį ir visos Anglijos tragediją karuose su Prancūzija.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Omaras" / "The Lobster"

Sveiki, skaitytojai,

Su graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos jau teko susidurti tikriausiai daugeliui užkietėjusių kinomaniakų, kurie nepraleidžia pažiūrėti keistų filmų ir tikriausiai puikiai prisimena jo „Iltinis dantis“ (2009). Šįkart režisierius pristato naujausią savo darbą su anglakalbiais žymiais aktoriais pavadinimu „Omaras“ (angl. The Lobster) (2015), kuris pristatomas „Kino pavasaris“ 2016 metų programoje.

Ko galima tikėtis iš režisieriaus, kuris pastatė „Iltinį dantį“? Tik to paties, o gal net dar geriau. Režisierius unikalus, jam rūpi išlenkti visuomenės ydas, netgi sakyčiau, fundamentalias vertybes, kaip šeima, meilė, atsidavimas ir paversti jas kažin kokiomis sunkiai nusakomomis ydomis, sukuriant ribines kontekstines situacijas, o kalbant apie „Omarą“, netgi visai kitą realybę, o dar tiksliau – standartizuotą ateitį. Omaras – tai gyvūnas, kurį pasirenka žmonos netekęs vyriškis, kuris atvyksta į viešbutį, kur yra priverstas žaisti išlikimo žaidimą, ieškodamos sau gyvenimo partnerės. Situacijos tokios grotestiškos ir absurdiškos tik iš pradžių, o jų prasmė visai kitokia. Su žmonėmis elgiamasi kaip su gyvūnais, jie pagal fizinius trūkumus vienas su kitu tapatinasi (trumparegystė, kraujuojanti nosis, šlubavimas ir t.t.) ieškosi sau poros, tarsi gyvūnai tarp gyvūnų daugintųsi tik su savo rūšies poromis. Žodžiu, ištisa absurdiška apversta parabolė, pro kurią „šviečiasi“ jau šio režisieriaus mėgstama tema – išryškinti šiaip jau neginčytinų vertybių ydingas puses. 

Kas šokiruotina? Pasirinkta pasakojimo forma, jos simboliai ir metaforos. Lyg ir absurdiška, lyg ir ryškus groteskas, tačiau filmas žiūrisi rimtai, nes veikėjus kamuoja rimtos problemos ir jie į gyvenimą žiūri rimtai. Kas nutikę pasaulyje, kad jie priversti dėl vienatvės virsti gyvūnais? Nežinia, bet tai ir nereikia žinoti, nes svarbiausia vienatvė, kuri šiaip jau realybėje yra kiekvieno individo reikalas, staiga tampa visuotiniu nusikalstomu reiškiniu, todėl žmonės kone priverstinai verčiami susiporuoti, kad tos vienatvės nebūtų. Režisieriui svarbus ir socialinės kritikos aspektas, kiek valstybė ir kiti gali kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą, kiek gali jį valdyti įstatymais, kraipydami, kaip jiems patogu, jo jausmus ir dvasinį gyvenimą? Išties filmas itin jautrus, už simbolių slypi įvairiausių prasmių, o tie simboliai, pasirinkta žaismė ir yra šio filmo cinkelis, kuris ir stebina, ir purto, ir liepia paneigti, tačiau nenuginčysi fakto, kad filmą dėl to emocinio chaoso įdomu žiūrėti. Režisierius moka provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju ir nenustebsiu, kad greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių Michel Gondry („Gėlėti sapnai“, „Jausmų galia“, „Miego mokslas“ ir kt.).

Kalbant apie kino aktorius, jie puikūs, puikūs jie dar ir dėl to, kad puikiai žinomi, todėl žinant, kokiuose filmuose jie pasirodę, šio filmo kontekste atrodo dar įdomesni ir universalesni. Pagrindinį vaidmenį sukuria Colin Farrell, kuris užsiauginęs pilvą, visiškai nebepanašus į tą Ciloną, kurį pažįsta pasaulis, tačiau sensta net aktoriai, šis vaidmuo atrodo išskirtinis ir unikalus. Rachel Weisz – žiūrėčiau, kad ir ką ji besuvaidintų. Prancūzų briliantas Lea Seydoux – ką gi, žiūrėčiau ne tik į R. Weisz, bet ir į ją. Britų aktorius Bem Wishaw – senas žinomas vilkas dar nuo „Kvepalai: vieno žudiko istorija“ laikų, puikus aktorius. Režisieriui pavyko suburti išties puikų aktorių pulką, pelnyti kino festivaliuose apdovanojimų, o Kanų kino festivalyje pelnė net žiūri prizą. Ar bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Kino pavasaris: ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iltinis dantis" / "Kynodontas" / "Dogtooth"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Iltinis dantis“ (Kynodontas / Dogtooth) (2009 m.). Taigi juosta mus nukelia į karštąją Graikiją, tačiau pasijutau ne kaip Graikijoje, bet kaip kokioje Aliaskoje, nes filmo atmosfera atrodė itin šalta ir plieninė tiek savo personažais, tiek savo jausmais. Na, daugelius filmas šokiruoja savo idėjomis – pasiturinti šeima savo vaikus augino izoliuotai ir jiems apie pasaulį pasakojo visai kitaip, nei jis priimamas mūsų visuomenėje. Sadistinis elgesys, smegenų plovimai imliems protams, infantiliškas suaugusių šeimos vaikų elgesys iš pradžių atrodo sausokas, tačiau nuolat sukamasi apie seksualinių pasitenkinimų ir transliacijos anteną. Galiausiai nusiritama iki to, kad motina išdažo savo dukrą ir suveda su sūnumi seksualiai santykiauti. Truputi kraupoka, tiesa?

Ir iš tikrųjų tokie filmai, kurie vaizduoja mūsų visuomenės netobulumą ir kartu normų pažeidimus, visada yra linkę sulaukti prieštaringų vertinimų. Man asmeniškai filmas pasirodė silpnokas, turiu galvoje jo meninę, estetinę ir režisūrinę plotmę – sausokas, nuobodokas ir trūko motyvacijos. Stipriausia šio filmo dalis – siužetas, idėja ir drąsa vaizduoti anomalią visuomenės dalį, kuri šokiruoja savo atvirumu. Manau, filmą jau vertėtų pamatyti vien dėl idėjos, kuri išties stipri, įdomi, pakankamai tinkama medžiaga stipriems filmams kurti, tačiau, kaip jau sakiau, pats filmas turi spragų. Kartais tokiuose filmuose nereikia jokių paaiškinimų, tačiau šįkart visgi pasigedau logikos – kam tėvams elgtis šitaip kvailai su vaikais? Ar tai būdas juos apsaugoti nuo išorinio pasaulio? O ar jie galvojo, kas bus, kai jie numirs, o vaikai išeis į atvirą pasaulį, kai zombiu vadinamos mažos geltonos gėlės, o katinai ir šunys yra broliai ir seserys, tik blogi ir pavojingi gyvybei? Pasigedau pačių tėvų atsakomybės jausmo, jie tokie nerealūs, nemotyvuoti... Arba aš kažko neįkabinau.

Filmas sulaukė nemažai dėmesio „Kino pavasaryje“, yra prieinamas visokio plauko žiūrovams ir plačiai aptarinėjamas kaip vienas žiauriausių europietiško filmo pavyzdžių, man asmeniškai, atrodo, kad filmas mažai kuo skiriasi nuo „Serbiško filmo“, į pastarąjį tik buvo prikrauta daug kraujo, banalybių, nesveiko sekso, o „Iltinis dantis“ yra pragmatiškesnis šių idėjų vaizdavimo variantas.

Įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com