Filmas: "Šventovė" / "Sanctuary"

 Sveiki,

 

Yra tokių neįpareigojančių filmų, kuriuos norisi žiūrėti sekmadienio vakare be didesnio sunkumo, pasiduoti, kitaip sakant, trilerio aštriam siužetui, kuris įtrauktų ir jaudintų vien savo aštria dinamika. Maždaug to tikėjausi iš erotiškai pulsuojančios kino juostos „Šventovė“ (angl. Sanctuary) (2022), kurį režisavo Zachary Wigon.

 

Istorija nufilmuota viešbutį primenančiame paviljone ir jam tereikia vos dviejų aktorių. Turtingas viešbučio verslo paveldėtojas Halas žaidžia erotinį vaidmenų (nuolankiojo ir dominuojančiosios) žaidimą. Halui tai tam tikras būdas išsivaduoti iš tėvo paliktos traumos, taip jis suvokia savo gijimą ir, aišku, dėl to patiria lytinį susijaudinimą. Kas toji Rebeka? Verslininkė? Prostitutė? Aukštas seksualines paslaugas turčiams teikianti palydovė? Sunku tame filmo fone supaisyti, o galiausiai neaiškumas ir neapibrėžtis tampa viso filmo varomuoju varikliu.

 

Filmas prasidėjęs nekaltu vaidmenų žaidimu perauga į psichologinio smurto vaidmenis. Rebeka pradeda reikalauti 6 milijonų, arba ji paviešins jų sekso įrašus. Prasideda tikra smurtinės istorijos drama, kurioje nebeaišku, ar čia vaizduojamas dar seksualinis improvizuotas scenarijus, ar iš tikrųjų veikėjai bando susitarti. Man regis, kad filmo esmė buvo perteikti tų ribų nebepaisymą, sumaištį, kai žaidimas perauga į santykius, o santykiai į žaidimą. Veikėjai taip įpratę žaisti kuris kurį, kad net susitarimus bando išspręsti tik jiems suprantama psichologinės prievartos kalba.

Šiaip tikėjausi ne tokios profaniškai teatralizuotos istorijos. Tikriausiai tas psichologinis cirkas, kurį tenka žiūrėti, yra teatrinė metafora, kuri bando kalbėti vėlgi apie vyro traumas, galią ir primestus lūkesčius. Iš tikrųjų erotiškai filmas skystokas, jis iš esmės idėjiškai ir dvasiškai negyvas, nėra įdomesnės provokacijos, vien tik nuspėjamas beprotiškas ir vienkryptis psichologinis smurtas vienas prieš kitą, masinant vienas kitą patyčiomis ir grasinimais. Tik klausimas: ar tai išlaisvina veikėjus, ar dar labiau kuria toksiškus santykius ir gyvenimo lėlių namelyje iliuziją? Vos įpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, nes paprasčiausiai neįtraukia į intrigas. Filmas, kuris laikosi ant vieno siūlo: tai kuris kurį nugalės ir kuris palūš?

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Valdytojas: / "Possessor"

 Sveiki,

Grįžti iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš tikėjausi iš šios juostos, bet...

Filme pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet kokia kaina...

Tiesą sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų, atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes prie visko norėjosi prisikabinti.

Gal istorijos siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse, savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai pasirodo naktį" / "It Comes at Night"

Sveiki,

Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...

Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip „įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas – charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.

Kur šio filmo nesėkmė? Prastas scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marta Mersi Mei Merlen" / "Martha Marcy may Marlene"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą su labai žiauriai, bent jau man, nepatogiu pavadinimu „Marta Mersi Mei Merlen“ (Martha Marcy May Marlene) (2011 m.). Šis filmas visai netyčiomis įkrito į mano filmų repertuarą ir pelnytai džiaugiuosi, kad įkrito, nes praleidau geras kupinas keistos psichologinės įtampos valandas. Filme pasirodo garsiųjų dvynukių Olsen‘ų jaunėlė sesuo Elizabeth Olsen, kuri, dievaži, ne taip kaip vyresnėlės, iš tikrųjų sužavėjo ir atliko itin sudėtingą, įdomų ir įtaigų jaunos merginos vaidmenį, kuri papuola į keistą sektą, joje ji „atiduodama“ kaip ir visos čia atkeliavusios merginos į vieno vyro seksualinių geidulių guolį, o baisiausia, kad mergina jį įsimyli ir galvoja, kad tai yra normalu, jog tokia yra meilė, pagrįsta pasitikėjimu, kai tau plaunamos smegenys, bet mergina pabėga pas savo seserį, kuri turi susikūrusi mums įprastą gyvenimą, tačiau ten ji jaučiasi kaip beždžionė tarp žmonių ir viską daro ne taip, kaip reikia, yra netaktiška, nedrovi, nekultūringa, tačiau mergina slepia paslaptis iš sektos...

Iš tikrųjų labai gražiai surėdytas filmas, tiek siužeto struktūra, laikų sumaišymas, tikroviškumas, emocinė įtampa, kurie leidžia pasinerti į visiškai svetimą gyvenimą ir juo gyventi, patirti net prisilietimus. Filmą be jokios abejonės laikyčiau stipriu, kuriame mažai Holivudui būdingų mechanizmų, panašių filmų jausenas buvau apčiuopęs „Vinterio kaulai“, „Tyrenozauras“, „Antroji žemė“ ir pan. Pasikartosiu, kad patiko Olsen vaidyba, ši aiškiai perspjovusi abi sesutes, kurių paskutinių metu nebematau jokiose komedijose, sugebėjo užsitarnauti geros aktorės vardą ir, regis, dabar skinsis kelią į karjerą tik rimtuose filmuose, tai ir gerai, to jai ir linkiu. Didelis maladiec režisieriui, operatoriui. Man asmeniškai svarbiausia, kad siužetas suderintas su jausena, kurią galimą apčiuopti, išgyventi. Šįkart filmas teikė per heroję ir baimę, ir nerimą, ir pavydą, ir stiprybę... Tiesa, filmo pabaiga šiek tiek netikėta, nes taip įsižiūrėjau, kad „pliūkšt“ ir pasipylė raidės, pagalvojau, gal blogą kino versiją žiūriu – be pabaigos, bet po to suvokiau, kad tokia ir turi būti pabaiga – tai ne klausimų, bet nuojautų pabaiga, o ji visada tokiuose filmuose pasitvirtina.  

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,