Filmas: "Valdytojas: / "Possessor"

 Sveiki,

Grįžti iš po „Kino pavasario“ prie šabloninių ir normatyvinio masinio kino tikriausiai nelengvas išmėginimas ne tik man. Iš tikrųjų kritikų išgirta fantastinė siaubo juosta „Valdytojas“ (angl. Possessor) (2020) daug kam buvo itin provokuojanti ir įdomi anų metų siaubo žanro lyderė. Tiesa, nemažai ir aš tikėjausi iš šios juostos, bet...

Filme pasakojama tam tikra fantastinė netolimo pasaulio ateitis (arba netgi dabar egzistuojančio, bet masėms nežinoma dabartis). Slapta mokslinių tyrimų organizacija apiplėšinėja magnatus, infiltruodami savo slaptą agentę, žudikę į pasirenkamus surogatus, kuriuos pagrobia, įmontuoja mikroschemą ir štai žudikas jau aukos kūne. Tai tarsi savotiškas „Avataras“, adaptuotas aiškiems kriminaliniams tikslams. Pagrindinė veikėja Tasija – ambicinga darbuotoja, kuri pamažu prasmenga „parsineštuose“ operacijų vaizduose. Netrukus nepatyrusi poilsio ji vėl ryžtasi naujai operacijai. Šįkart ji gauna seksualaus vyro kūną ir turi nužudyti savo potencialų žentą ir, kaip visada, operaciją reikia atlikti bet kokia kaina...

Tiesą sakant, tas mokslinės fantastikos klodas „visai nieko“, bet sukurtas ir perteiktas itin slogia nuotaika. Mane labai tokiame kine erzina perspaustas nuo pat pirmųjų kadrų dramatiškos muzikos takelis, hibridiniai kiborgiški veikėjų jausmai ir jų veiksmai. Neįtikino manęs nė vienas veikėjas, nors aktorė Andrea Riseborough, kuri man labai patiko nuo Madonnos režisuotos dramos „W.E.“ laikų, atrodo ir superinė, ir gera, tokių pat liaupsių galima skirti ir aktoriui Christopher Abbott, tačiau kaltinti jų nesiruošiu. Veikiau tai režisūrinis pretenzingai nevykęs pasakojimo braižas, kuris lygiuojasi tamsiu pasakojimo tonu į kitus mokslinės fantastikos filmus. Šiame filme erzina praktiškai beveik viskas, nes prie visko norėjosi prisikabinti.

Gal istorijos siužetas ir ne pats prasčiausias, tačiau viskas atrodė daugiau ar mažiau nuspėjamai lėkšta. Galiausiai slaptoji valdytoja nebesukontroliuoja savo surogato, susipeša dėl veiksmų ir galiausiai viskas atsigręžia prieš sąmokslo planuotojus. O kaip kitaip gali nutikti tokiame tipažiniame filme, kuris turėjo ir idėją, ir struktūros pasakojimus, tačiau nesugebėjo įtikinti? Filmas liko šabloniškai struktūruotų negyvų spalvų, veikėjai tipiniai gerieji arba blogieji, turtingųjų elitas amžinai permirkęs vienadieniuose pasidulkinimuose ir viskio taurėlėse, savo galios žaidimuose, o operacijos atliekančios super agentės žudikės vaizduojamos kaip šaltakraujės karjeristės, kurios anksčiau ar vėliau prisiverda sau košės, nes juk trūksta atsitraukimo ir humanizmo. Filmas buvo išties labai nykus, tamsus, plokščias ir, tiesą sakant, nuobodokas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jupiterė. Pabudimas" / "Jupiter Ascending"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiaip ilgokai laukiau brolio ir sesers Wachowski‘ų naujausio darbo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. Jupiter ascending) (2015). Po įspūdingos „Debesų atlaso“ ekranizacijos bei „Matricos“ trilogijos, daugelis iš tikrųjų be galo daug tikėjosi iš šio filmo. Tiesą sakant, ir aš, bet pasirodžius pirmiems gana prastiems kritikų vertinimams bei žiūrovų atsiliepimams, teko šiek tiek pristabdyti lūkesčių obuolmušius.

„Jupiterė. Pabudimas“ daugiausia gali būti įdomus, o ir buvo įdomus savo fantastine raiška – ateivių hierarchija, sėsliai gyvenama Visata. Kas nors kiek domisi ezoterine paraliteratūra, pastebės, jog Visatos valdovų teorija filme sukurta ne šiaip sau per vieną vakarą. Graži kompiuterinė grafika, įspūdingas grimas ir kostiumai, yra keletas kvapą gniaužiančių vaizdų, gražūs ir patrauklūs aktoriai, o tuo tikriausiai viso filmo gerumas ir pasibaigia. Labiausiai šįkart pasigedau turinio ir prasmės. Filmas ryškiai apeliuoja į komikso lygio nuotykius, tačiau istorinė linija pernelyg nuspėjama: yra „geriečiai“ yra „blogiečiai“ ir kažkas kažką pagrobia, kažkam reikia atsikovoti, pasiaukoti, ginti ir įsimylėti... Atmetus kompiuterinę grafiką, pati istorija pernelyg paprasta ir nuobodoka. Filmo dialogai taip pat pernelyg komiksiniai, labai nuspėjami ir šabloniški personažų elgesiai... Buvo itin absurdiškų ir tokių kvailų filmų scenų, kada imdavo net juokas, kad tokiame nuostabiame fone vyksta tokie absurdiški dialogai, pvz., vestuvės su vienu iš įtakingos giminės valdovu dėl įtakos Žemei. Kai kada viskas atrodė pernelyg iškarpyta, viskas vyksta ir nutrūksta be atomazgos, scenos suklijuotos neįprastai be užsklandų, nebent žiūrėjau prastą filmo versiją...

Esmė tame, kad aktoriams nebuvo visame tame šablonų ir kompiuterinės grafikos fone pasireikšti. Kai kurios kovos ir „šaudymo ir gaudymo“ scenos pernelyg ištęstos, nuobodokos... Pasigedau gelmės ir jausmų sudirginimo, kurį mums parodė „Debesų atlasas“, tai „Jupiterė. Pabudimas“ mums nė iš tolo to neparodo arba rodo pernelyg paviršutiniškai. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, intensyviai visus metus ruošėsi šiam vaidmeniui, nuolat sportavo ir atidavė be galo daug jėgų šiam vaidmeniui, tačiau filme to nesimatė – personažas be gelmės ir įdomumo. Mano pamėgstas Channing Tatum atrodė gerame fiziniame parengtyje, bet ir vėlgi – šabloniškas personažas be didesnės gelmės. 

Filmas nėra labai prastas, bet turint galvoje, kokią galią turi režisieriai, sakyčiau, praslydo pernelyg paviršiumi, aplenkdami turinį ir gelmę, todėl filmas tapo atsainus ir, deja, nepateisinantis žiūrovų lūkesčius.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:5.4

Jūsų Maištinga Siela