Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūsų Vincentas" / "Loving Vincent"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau labai seniai planavau pažiūrėti animaciniu šedevru laikomą filmą „Jūsų Vincentas“ (angl. Loving Vincent) (2017), kurį galėjote išvysti ne tik per „Kino pavasarį“, bet ir televiziją. Animacinis filmas apie vieną garsiausių visų laikų tapytoją Vincentą van Gogą. Pernai matytas vaidybinis biografinis filmas „Prie amžinybės vartų“ (2018) iš tikrųjų sužavėjo savo kitoniška ir tapybiško filmo tekstūra, leido žavėtis aktoriumi Willem Dafoe atliekamu van Gogo vaidmeniu. Šis animacinis filmas tarsi pratęsė vaidybinį filmą, pasakotojas kalba jau po van Gogo mirties: kas nutiko toliau, kaip klostėsi van Gogo reputacija?

 

Neišvengsiu tų reklaminių antraščių, nes jos šįkart nepaprastai svarbios: filmas nutapytas daugiau nei 100 dailininkų van Gogo paveikslų stiliaus maniera. Tai iš tikrųjų įspūdingas darbas, kurio, kaip teigiama, istorijoje dar nebuvo. Neįsivaizduoju, kaip tokį filmą kūrė ir kiek reikėjo resursų, manau, viskam papasakoti reiktų atskiro dokumentinio filmo... Visgi šis animacinis filmas gana greitai įtraukė, nors maniau, kad pasimesiu tų spalvų ir tapymo stebėsenoje, tačiau greitai pati istorija įtraukė į pasakojimą, kad nepajutau žiūrįs tapytą animaciją. Priešingai – detektyvinė linija leido tarsi įsijausti į „Midsomerio žmogžudysčių“ bylą ir patikėti, kad veikėjai iš tikrųjų gyvi. Retai kada suaugusiems skirti filmai taip gyvai ir natūraliai atsiveria, nors raiškos priemonės ir būdai itin dekoratyvūs ir dirbtini.

 

Esminis filme keliamas klausimas: ar galėjo van Gogas pats nusišauti į pilvą? Jeigu į pilvą, tai kodėl ne į galvą? Jeigu jis jautėsi gerai ir sveikas, kodėl nusprendė nusižudyti? Ilgą laiką kentęs patyčias, niekinamas vaikų, globojamas jo menu susižavėjusiu daktaru, manding, filmas naujomis detektyvinėmis spalvomis bando iš naujo sudominti van Gogo asmenybe, jį iš naujo mistifikuoti. Jeigu „Prie amžinybės vartų“ mes regėjome kiek kuoktelėjusį, regėjimų ir misterijų ištiktą van Gogą, kuris iš savo beprotybės ir sėmėsi kūrybinės energijos, tai šiame filme mes jį matome kaip nusikaltėlį ir auką vienu metu. Tiriamaisiais pokalbiais grįstas pasakojimas – tai paminklas van Gogo tapybos vizionieriškumui, postmodernistinio meno pradžios įprasminimui. Tai filmas, kuris turi dvasią, kuris atranda pusiausvyrą tarp tikrovės ir dekoratyvios imitacijos – taip, kaip atrado ir van Gogas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maišto klubas" / "The Riot club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų režisierės Lone Scherfig kino filmą „Maišto klubas“ (angl. The Riot Club) (2014). Na, man jau teko šios režisierės matyti filmus „Auklėjimas“ (2009) ir „Viena diena“ (2011) ir galiu pasakyti, kad savita režisierė, nepasakyčiau, kad ji itin labai įdomi ir išskirtinė, tačiau jos filmai pulsuoja gylio ir prasmės troškuliu. Galbūt nepavyksta viską išgaubti taip, kaip norisi, tačiau jos darbuose tikrai kažkas yra. Kol kas, mano akimis, geriausias jos filmas yra „Auklėjimas“.

Kalbant apie filmą „Maišto klubas“, sakyčiau, jis gana vyriškas ir jo temos gana vyriškos – Oksfordo universiteto legendos, kurios iš kartos į kartą perduoda privilegijuotas tradicijas labiau primena išlepintų berniukų iliuzijas. Manipuliacijos garbe ir savitas pasaulio supratimas, pagardintas pinigais ir neatsakingumu, žemesnės visuomenės klasės žmonių niekinimu. Tiesą sakant, pirmoji pusė filmo gana nuobodoka ir neaišku, kada čia ta intriga turėtų užsimegzti, kaip pakryps scenarijus, tačiau aišku viena, kad tarp pasipūtusių berniukų įvyks nemažas konfliktas. Taip ir nutiko. Visas įdomumas prasideda tada, kai save legendomis laikantys vaikinai susirenka vietinėje užeigoje ir ima siautėti, tada atsiveria jų socialinės terpės suformuota elgesio maniera, įsiplieskia įtampa. Arogancija, savo vertės pajautimas ir pinigų kvapas tvoskia per visus galus ir tada kartu su alkoholiu ir narkotikais atsiduriame tikros tuštybių mugės dugne...

Ne viskas man šiame filme galbūt patiko, tačiau filme yra to, kas žiūrovui iš tikrųjų susmūgiuoja, ypač, jei žiūrovas turi teisingumo ir sąžiningumo pojūtį ir matydamas tuos iškreiptus vaikinus bei jų elgesį, tai norisi išsitraukti policininko bananą ir gerai atitrankyti jiems šonkaulius. 

Surinkta ištisa nuostabių ir puikių kylančių britų vaikinų kino aktorių komanda. Daugelis iš jų man gerai žinomi iš įvairių kino projektų: Max Irons, Sam Claflin, Sam Reid, Douglas Booth, Freddie Fox ir kiti. Labai gražiai derėjo jų britiškas akcentas, fizinis „sukirpimas“ ir tiesiog tai, sakyčiau, jų puikus pasirodymas kine. Kiek filmas jums kiekvienam gali patikti, sunkoka pasakyti, tačiau tai nėra tas filmas, kuris praplauks tik kaip reklama, sakyčiau, turi potencialios meninės vertės. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jupiterė. Pabudimas" / "Jupiter Ascending"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiaip ilgokai laukiau brolio ir sesers Wachowski‘ų naujausio darbo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. Jupiter ascending) (2015). Po įspūdingos „Debesų atlaso“ ekranizacijos bei „Matricos“ trilogijos, daugelis iš tikrųjų be galo daug tikėjosi iš šio filmo. Tiesą sakant, ir aš, bet pasirodžius pirmiems gana prastiems kritikų vertinimams bei žiūrovų atsiliepimams, teko šiek tiek pristabdyti lūkesčių obuolmušius.

„Jupiterė. Pabudimas“ daugiausia gali būti įdomus, o ir buvo įdomus savo fantastine raiška – ateivių hierarchija, sėsliai gyvenama Visata. Kas nors kiek domisi ezoterine paraliteratūra, pastebės, jog Visatos valdovų teorija filme sukurta ne šiaip sau per vieną vakarą. Graži kompiuterinė grafika, įspūdingas grimas ir kostiumai, yra keletas kvapą gniaužiančių vaizdų, gražūs ir patrauklūs aktoriai, o tuo tikriausiai viso filmo gerumas ir pasibaigia. Labiausiai šįkart pasigedau turinio ir prasmės. Filmas ryškiai apeliuoja į komikso lygio nuotykius, tačiau istorinė linija pernelyg nuspėjama: yra „geriečiai“ yra „blogiečiai“ ir kažkas kažką pagrobia, kažkam reikia atsikovoti, pasiaukoti, ginti ir įsimylėti... Atmetus kompiuterinę grafiką, pati istorija pernelyg paprasta ir nuobodoka. Filmo dialogai taip pat pernelyg komiksiniai, labai nuspėjami ir šabloniški personažų elgesiai... Buvo itin absurdiškų ir tokių kvailų filmų scenų, kada imdavo net juokas, kad tokiame nuostabiame fone vyksta tokie absurdiški dialogai, pvz., vestuvės su vienu iš įtakingos giminės valdovu dėl įtakos Žemei. Kai kada viskas atrodė pernelyg iškarpyta, viskas vyksta ir nutrūksta be atomazgos, scenos suklijuotos neįprastai be užsklandų, nebent žiūrėjau prastą filmo versiją...

Esmė tame, kad aktoriams nebuvo visame tame šablonų ir kompiuterinės grafikos fone pasireikšti. Kai kurios kovos ir „šaudymo ir gaudymo“ scenos pernelyg ištęstos, nuobodokos... Pasigedau gelmės ir jausmų sudirginimo, kurį mums parodė „Debesų atlasas“, tai „Jupiterė. Pabudimas“ mums nė iš tolo to neparodo arba rodo pernelyg paviršutiniškai. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, intensyviai visus metus ruošėsi šiam vaidmeniui, nuolat sportavo ir atidavė be galo daug jėgų šiam vaidmeniui, tačiau filme to nesimatė – personažas be gelmės ir įdomumo. Mano pamėgstas Channing Tatum atrodė gerame fiziniame parengtyje, bet ir vėlgi – šabloniškas personažas be didesnės gelmės. 

Filmas nėra labai prastas, bet turint galvoje, kokią galią turi režisieriai, sakyčiau, praslydo pernelyg paviršiumi, aplenkdami turinį ir gelmę, todėl filmas tapo atsainus ir, deja, nepateisinantis žiūrovų lūkesčius.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela