Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Maišto klubas" / "The Riot club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų režisierės Lone Scherfig kino filmą „Maišto klubas“ (angl. The Riot Club) (2014). Na, man jau teko šios režisierės matyti filmus „Auklėjimas“ (2009) ir „Viena diena“ (2011) ir galiu pasakyti, kad savita režisierė, nepasakyčiau, kad ji itin labai įdomi ir išskirtinė, tačiau jos filmai pulsuoja gylio ir prasmės troškuliu. Galbūt nepavyksta viską išgaubti taip, kaip norisi, tačiau jos darbuose tikrai kažkas yra. Kol kas, mano akimis, geriausias jos filmas yra „Auklėjimas“.

Kalbant apie filmą „Maišto klubas“, sakyčiau, jis gana vyriškas ir jo temos gana vyriškos – Oksfordo universiteto legendos, kurios iš kartos į kartą perduoda privilegijuotas tradicijas labiau primena išlepintų berniukų iliuzijas. Manipuliacijos garbe ir savitas pasaulio supratimas, pagardintas pinigais ir neatsakingumu, žemesnės visuomenės klasės žmonių niekinimu. Tiesą sakant, pirmoji pusė filmo gana nuobodoka ir neaišku, kada čia ta intriga turėtų užsimegzti, kaip pakryps scenarijus, tačiau aišku viena, kad tarp pasipūtusių berniukų įvyks nemažas konfliktas. Taip ir nutiko. Visas įdomumas prasideda tada, kai save legendomis laikantys vaikinai susirenka vietinėje užeigoje ir ima siautėti, tada atsiveria jų socialinės terpės suformuota elgesio maniera, įsiplieskia įtampa. Arogancija, savo vertės pajautimas ir pinigų kvapas tvoskia per visus galus ir tada kartu su alkoholiu ir narkotikais atsiduriame tikros tuštybių mugės dugne...

Ne viskas man šiame filme galbūt patiko, tačiau filme yra to, kas žiūrovui iš tikrųjų susmūgiuoja, ypač, jei žiūrovas turi teisingumo ir sąžiningumo pojūtį ir matydamas tuos iškreiptus vaikinus bei jų elgesį, tai norisi išsitraukti policininko bananą ir gerai atitrankyti jiems šonkaulius. 

Surinkta ištisa nuostabių ir puikių kylančių britų vaikinų kino aktorių komanda. Daugelis iš jų man gerai žinomi iš įvairių kino projektų: Max Irons, Sam Claflin, Sam Reid, Douglas Booth, Freddie Fox ir kiti. Labai gražiai derėjo jų britiškas akcentas, fizinis „sukirpimas“ ir tiesiog tai, sakyčiau, jų puikus pasirodymas kine. Kiek filmas jums kiekvienam gali patikti, sunkoka pasakyti, tačiau tai nėra tas filmas, kuris praplauks tik kaip reklama, sakyčiau, turi potencialios meninės vertės. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visko teorija" / "The Theory of Everything"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, labai laukiau filmo „Visko teorija“ (angl. The Theory of Everything) (2014), kuri jau laikoma viena geriausių filmų šių metų romantinių filmų kategorijoje. Nors filmo nelabai laikyčiau romantiniu, bet nutariau nedelsiant pažiūrėti šią juostą ir pats viską įvertinti. Na, britų režisierių James Marsh pažįstu iš tokio filmo „Šešėlių šokėja“, kuri praslydo Lietuvoje ir daug kam liko nepastebėta dėl savo netipinio formato – jautriai ir šaltai vaizduoti terorizmo kriminalą. Šis filmas totaliai skiriasi nuo to, ką mes matome „Visko teorijoje“, bet abu filmai geri ir įdomūs.

„Visko teorija“ – tai biografinė drama su romantiškumo prieskoniais. Labai įdomu, kaip filmą vertina pats Stephen Hawking, kuris dar tebėra gyvas, nors jam, kaip ir jo prototipui filme, buvo žadėta gyventi tik du metus. Tai jo gyvenimo istorija, paremta kuo tikslesniais faktais. Gana asmeniškas filmas, jo pirmieji keliai universitete, teorijos, meilės ir ligos simptomai, kurie personažą „sutraukia it atomą“. Paties S. Hawking pasisakymus nuolat galite paskaityti Delfyje, mokslo skiltyje – tai itin įdomus žmogus, nors ir praktiškai nejuda ir nekalba.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad pradžia lyg ir nieko ypatingo nežadėjo – kažkaip viskas „žalia“, pernelyg romantiška, lyg tikėtumėmės eilinės idilinės istorijos, bet laikui bėgant su pagrindinio veikėjo liga imama pajusti tą kitokį egzistencinį lygmenį. Ar galima gyventi ir duoti, praktiškai kai esi visiškai suluošintas žmogus? Ar galima išsaugoti santykius, pamirštant save? Daug puikių klausimų galima iškelti žiūrint šį filmą, kuris man truputį priminė tokius filmus kaip „Nuostabus protas“, „Skafandras ir drugelis“...

Kalbant apie filmą, negalima nepaminėti vaidybos. S. Hawking‘ą suvaidinęs Eddie Redmayne mane iš tikrųjų ne juokais nustebino savo balso intonavimu, fiziniu panašumu ir trapumu. Nesitikėjau iš šio aktoriaus tokio pasirodymo, nors ir ankstesnieji jo vaidmenys man gerokai įsiminė. Lygiai toks pats atradimas yra ir Felicity Jones, kurios personažas tarp esmingo pasirinkimo man labai patiko – sudėtinga emocinė atmosfera. Abu aktoriai nominuoti Auksiniams gaubliams, belieka tik sulaukti paskelbimo. Manoma, kad kas nors pateks ir į Oskarų nominacijas – kas žino, kas žino...

O šiaip filmas šviesus, įdomus, spalvingas. Nėra jis sudėtingas, bet ir nebanalus. Kažkaip įdomiai ir lengvai pažiūrėjau, nesugaišdamas laiko su prasta režisūra. Viskas buvo gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinė ledi" / "The Iron Lady"

Sveiki visi,

Šiandien yra mažytė šventė, nes pagaliau pamačiau vieną iš labai ilgai lauktų filmų – „Geležinė ledi“ (The Iron Lady) (2011 m.) Vos prieš metus, kai sužinojau, kad šio sudėtingo vaidmens griebėsi žymi amerikiečių aktorių Meryl Streep, kažkodėl pagalvojau, kad bus tikrai nupilta įvairiausiais apdovanojimais. Lietuvos spaudoje taip pat mirgėjo įvairios, kontraversiškos nuomonės apie filmą, bet visi tik kaip susitarė sakė – Meryl Streep nepakartojama. Ir ką man belieka daryti, pažiūrėjus šį filmą? Taip pat linkčioti ir klaksėti akytėmis.

Kad Meryl Streep yra nuostabi, tą žino daugelis. Neveltui 18 kartų nominuota „Oskarui“ šiais metais ji, kaip dainuoja Britney Spears „Ooops... I did it again“ (Ups, ir vėl tai padariau) pergalingai, be kompromisų, kaip pasakytų pati Thatcher, laimėjo „Auksinį gaublį“ ir „Oskarą“ – svarbiausius kino industrijoje apdovanojimus, o Meryl Streep linksniuojamas vardas jau tapo ne tik geru garantu, kad filmas bus kokybiškas, bet ir jau tikra legenda. Nežinau, kiek ji gauna honoraro, tačiau man ji viena geriausių holivudinių aktorių per visą Holivudo gyvavimo istoriją. Bet užteks liaupsių M. Streep...

„Geležinė ledi“ kažkur buvo pavadinta vidutine drama su gera vaidyba, o Didžiojoje Britanijoje pasitikta kaip ir pati Margaretos Tečer (Margaret Thatcher) asmenybė gan prieštaringai. Man asmeniškai pats žaviausias kino žanras yra biografinė drama. Gal jos ne visada laimi geriausius apdovanojimus filmų kategorijoje, bet jau aktorių šansai pasireikšti ir maksimaliai įrodyti savo talentą ir gabumus ir neabejotini. Šis filmas man „susišaukė“ su „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, jo pasakojimo fabula labai jau artima, tačiau visgi „Geležinė ledi“ turi nusilenkti prieš „Rožinį gyvenimą“. Iš tikro drama kaip drama, man lyg ir viskas patiko, neblogas užpildymas, kompozicija, bet kalbant aplamai apie filmą, daugelis iš mūsų visgi kažko pasigenda ir sunku įvardyti ko. Kažkaip gal per daug akcentuojama Margaretos Tečer senatvė? Suprantu, retrospektyvinis pasakojimas dažnai pasiteisina, tačiau silpna, vieniša su savo vaiduokliais po namus besiblaškanti po didelius namus buvusi D. Britanijos premjerė pasirodė per daug sumenkinta. Aišku, filmas bandė parodyti viską nuo A iki Z, bet klausimas ar nepersistengė su ta senatve ir pernelyg dažnai „pertraukimais“ chronologijos eigoje?

Dramą visgi laikyčiau tikrai stipresne nei vidutiniška. Režisierė Phylida Lloyd labai rizikavo kurdama filmą apie itin reikšmingą asmenį ir dar politinį. Kai kuri biografinę dramą apie menininką, privalai kažkaip jį šiek tiek sumitinti, kažką išryškinti, kažką nukarpyti ir už tai niekas nepyksta. Su Margaret Tečer paveikslu taip padaryti vargu ar labai galima. O ir filme Margaret neatrodo saldus saldainiukas, kontraversiška asmenybė, kartais atrodo, kad per daug užsižaidė toje politikoje ir jaučiasi per daug galinga kitų kolegų akivaizdoje, ypač paskutiniaisiais savo valdymo metais. Darboholikė fanatikė, kuri šeimos interesus atstūmė į užkulisius ir sau prisiėmė didžios valdovės karūną, nenuostabu, kad senatvėj pakriko nervai. Bet... Iš kitos pusės ji įveikė krizę, išsprendė Argentinos klausimą ir tikrai naudingai bei drąsiai aukojosi savo šalies labui, neleisdama įsiplėksti nesantaikoms šalyje. Visgi režisierei pavyko išlaikyti Margaretos paveikslą kontraversišką, nevienspalvį – vieni gali ginti, kiti teisti.

Šiaip manau, kad filmą vis tiek vertą pažiūrėti ne tiek istorijos analitikams, bet kaip į asmenybės interpretaciją, kaip į meno kūrinį ir nepriekaištingą vaidybą! Režisierė daro šuolį. Nuo miuziklo šitaip skristi į sudėtingiausią, mano galva, žanrą ir beveik pataikyti. Niekas nėra tobulas, o meną irgi galima vertinti įvairiai, tai jau skonio reikalas. Viską vainikuoja Meryl Streep, todėl pridedu papildomą balą.

Mano įvertinimas: 9/10 
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela