Filmas: "Mano pusseserė Reičel" / "My Cousin Rachel"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių kostiumų dramų ir literatūros kūrinių ekranizacijų buvo „Mano pusseserė Reičel“ (angl. My Cousin Rachel) (2017), kuri jau buvo anksčiau adaptuota kine. Istorija pasakoja Viktorijos laikų meilės istoriją apie aistringą ir jauną kilmingą vyruką, kuris apakintas meilės atiduoda savo pusseserei Reičel visus savo turtus, naiviai tikėdamasis atsako į savo jausmus, tačiau vyrukas nežino, kad yra paskendęs savo paties iliuzijose, kurios galiausiai įvilioja jį į nebeišraizgomas likimo pinkles...

Tiesą sakant, istorija atitinka laikmetį – romantizmas, naivumo ir iliuzijų amžius, kurio čia tikrai netrūksta, tačiau žiūrint filmą vis nepaliauji savęs įtikinėti, kad ne vyrukas yra paskutinis mulkis šioje žemėje, nemąstantis ir nenumatantis savo veiksmų, o tiesiog diktuojama epochos mąstymo forma, kuriai negali priešintis nei scenarijus, nei režisūra, todėl tie kvaili ir erzinantys romantiniai klišiniai veikėjų poelgiai turėtų būti „dovanotini“. Tiesą sakant, labai nervino pats scenarijus, siužetinė linija, kuri absoliučiai šįkart buvo tuščia ir netgi nuobodi. Netrūko momentų, kai žvilgsnis tiesiog nuslysdavo prie laikrodžio: ar dar ilgai kankinsimės šioje viską numanomoje istorijoje? Galbūt reiktų kurti panašiu stiliumi kokį nors mistifikuotą, jau šiomis dienomis parašytą istoriją apie Vikrotijos laikų veikėjus su visai nauju žvilgsniu ir perspektyvomis? Kiek žiūrėjau šį filmą, nepalioviau galvoti, o kuo ši ekranizacijos versija yra geresnė, pranašesnė ir visais atžvilgiais tobulesnė versija už buvusią? Nepajutau nei naujo žiūros taško, nei savasties, tik dar vieną versiją, dar vieną adaptaciją be kibirkšties.

Jeigu ir verta žiūrėti „Mano pusseserė Reičel“ tai nebent dėl pagrindinių aktorių, kurie savo karjeroje sukūrė sau netipinius vaidmenis, jie buvo naivūs, juslūs ir tikrai „sėdėjo savo rogėse“, tą, beje, galima pasakyti ir scenografiją bei rūbus. Bet pati istorija ir jos užpildymas – neįsimenantis, neturintis savo išskirtinumo tokių filmų sraute.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Padangių akis" / "Eye in the Sky"

Sveiki, 

Tiesą sakant, niekada nedomina kariniai filmai – tiesiog kaip kokią klišę vis tai kartoju, bet imu retkarčiais ir pasižiūriu dėl aktorių, režisieriaus ar bent dėl to, kad filmas visuotinai gavo pripažinimą. Štai karinis trileris „Padangių akis“ (angl. Eye in the Sky) (2015) gal daugelį ir pradžiugintų savo gera režisūra ir scenarijumi, o jeigu dar ir patinka britų aktorė Helen Mirren, tai nėra ko abejoti, kad filmas „įkris į širdį“.

Tiesą sakant, filmo tikslas pavaizduoti šių dienų dievus: kaip aukštesnioji rasė, gelbstinti gyvybę ir stebinti per karinę operaciją nuotoliniu būdu ir vien ministrų skambučiais lemiamas vietinių Afrikos gyventojų gyvenimas. Nors visa karinė operacija perteikiama kaip „aukojimas mažesnio blogio, norint įveikti didesnį“, visgi filmas labiausiai smogia ne biblinių prasmių motyvais, potekstėmis, bet aštriomis apsisprendimo situacijomis, kurios „kertasi“ su žmogaus moralinėmis nuostatomis bei profesinėmis valdžios ir karjeros ambicijomis, kad filmuose visada kels tą patį klausimą: o ką mes patys rinktumėmės, atsidūrę tokioje situacijoje?

Filmo operacija gana išmoninga, jeigu jums patinka išvadavimo ir t. t. veiksmo operacijos, manau, šis filmas gal irgi patikti. Visgi pirmoji filmo pusė kažkokia vilkduobė, nes ilgą laiką nelabai žiūrovas gali susigaudyti, ką jis stebi, todėl erzina šis kraštinis vaizdavimo būdas, kurį strategiškai pasirenka scenaristai. Kitą vertus, tas diskomfortas greitai perauga į gana aiškų naratyvą, kuri ima kelti įtampą ir susidomėjimą. Visgi filmas, mano galva, neprilygsta „Oskaru“ įvertintiems karinių operacijų filmams „Sirijana“ (2005) ar „Operacija: Argo“. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela