Filmas: "Mano pusseserė Reičel" / "My Cousin Rachel"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių kostiumų dramų ir literatūros kūrinių ekranizacijų buvo „Mano pusseserė Reičel“ (angl. My Cousin Rachel) (2017), kuri jau buvo anksčiau adaptuota kine. Istorija pasakoja Viktorijos laikų meilės istoriją apie aistringą ir jauną kilmingą vyruką, kuris apakintas meilės atiduoda savo pusseserei Reičel visus savo turtus, naiviai tikėdamasis atsako į savo jausmus, tačiau vyrukas nežino, kad yra paskendęs savo paties iliuzijose, kurios galiausiai įvilioja jį į nebeišraizgomas likimo pinkles...

Tiesą sakant, istorija atitinka laikmetį – romantizmas, naivumo ir iliuzijų amžius, kurio čia tikrai netrūksta, tačiau žiūrint filmą vis nepaliauji savęs įtikinėti, kad ne vyrukas yra paskutinis mulkis šioje žemėje, nemąstantis ir nenumatantis savo veiksmų, o tiesiog diktuojama epochos mąstymo forma, kuriai negali priešintis nei scenarijus, nei režisūra, todėl tie kvaili ir erzinantys romantiniai klišiniai veikėjų poelgiai turėtų būti „dovanotini“. Tiesą sakant, labai nervino pats scenarijus, siužetinė linija, kuri absoliučiai šįkart buvo tuščia ir netgi nuobodi. Netrūko momentų, kai žvilgsnis tiesiog nuslysdavo prie laikrodžio: ar dar ilgai kankinsimės šioje viską numanomoje istorijoje? Galbūt reiktų kurti panašiu stiliumi kokį nors mistifikuotą, jau šiomis dienomis parašytą istoriją apie Vikrotijos laikų veikėjus su visai nauju žvilgsniu ir perspektyvomis? Kiek žiūrėjau šį filmą, nepalioviau galvoti, o kuo ši ekranizacijos versija yra geresnė, pranašesnė ir visais atžvilgiais tobulesnė versija už buvusią? Nepajutau nei naujo žiūros taško, nei savasties, tik dar vieną versiją, dar vieną adaptaciją be kibirkšties.

Jeigu ir verta žiūrėti „Mano pusseserė Reičel“ tai nebent dėl pagrindinių aktorių, kurie savo karjeroje sukūrė sau netipinius vaidmenis, jie buvo naivūs, juslūs ir tikrai „sėdėjo savo rogėse“, tą, beje, galima pasakyti ir scenografiją bei rūbus. Bet pati istorija ir jos užpildymas – neįsimenantis, neturintis savo išskirtinumo tokių filmų sraute.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelenė" / "Cinderella"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kone labiausiai lauktą paskutiniais metais pasakos ekranizaciją „Pelenė“ (angl. Cinderella) (2015), kurį režisavo britų režisierius Kenneth Branagh, paskutiniu metu Lietuvoje labiau žinomas kaip karinės dramos „Valkirija“ režisierius. Na, „Pelenės“ tikriausiai laukė visų amžių grupės ir tikėjosi tikrai nemažai, nes su šiuolaikinėmis kino technologijomis troškome pamatyti naujos „Pelenės“ prisikėlimą ir, tiesą sakant, pamatėme.

Visų pirma derėtų atsieti, kad tai nėra akivaizdi pasakos interpretacija, kai į istoriją įpinami papildomi niuansai, kai herojai tampa žudikais ir pan. Režisierius stengėsi laikytis kuo „arčiau“ klasikinės pasakos varianto ir jam tai pavyko, nes paskutiniu metu pasakų interpretacijos ir motyvai kine jau buvo pradėję pabosti, norėjosi vėl senųjų gerų pasakos fabulų. Visai kas kita, kalbant apie patį filmą. Jo išties galėjo būti gerokai geresnio, nes mane, kaip suaugusį žiūrovą, filmas nelabai patenkino, kai kurios scenos buvo absoliučiai neįdomios ir absurdiškos, gal klasikinės pasakos siužeto ir gerai žinomos formulės, tačiau man pritrūko daugelyje scenų stiprių ir galingų niuansų, pvz., šokių pokylių salėje tik probėgšmais parodomos pamotės ir jos dukterų reakcijos, o jų labiausiai ir norėjosi. Keisti dialogai, ypač Pelenės tėvo ir mirštančios motinos – didaktinės pakilios intonacijos ir teatrališkos reakcijos – pasijutau taip, kad filmas sukurtas visgi mažiesiems, o ne visai šeimai. 

Bene įspūdingiausia filmo scena vyko su krikštamotės pasirodymu, čia režisierius ir grafikos komanda pasistengė iš peties, tada atsirado ir atmosfera, ir transformacija, norėjosi išties žiūrėti. Aktorių komanda irgi nebloga, nors ir kuria tipinius, šabloniškus personažus, tačiau labiausiai akį traukia Cate Blanchette elegancija, už akių slypinti kerštingos ir suktos pamotės skaudi istorija. Helena Bonham Carter kaip visada savo rogėse, nuo T. Barton laikų pamišusios raganos ir fejų pasaulio diva, sukūrusi ne vieną panašų vaidmenį. Na, ir kiti aktoriai. Nieko pernelyg blogo negaliu pasakyti ir apie Lily James, kuri lyg ir visai tiko šios naivios mergužėlės vaidmeniui, bet tuo pačiu lyg ir nesužavėjo...

Filmas, sakyčiau, nepaisant kai kurių gerų momentų ir grįžimo prie klasikinės pasakos vaizdavimo, man pasirodė gana vidutinis. Patiks mūsų mažiesiems žiūrovams ir vienam kitam suaugusiajam. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela