Filmas: "Lakštingala" / "The Nightingale"

 

Sveiki,

 

Australų režisierė Jennifer Kent tikriausiai daugeliui kinomanų ir siaubo filmų gerbėjų įsirėžė atmintin tada, kai pasauliui pristatė kitonišką siaubo filmą „Babadukas“ (2016), kuris metai iš metų linksniuojamas per Helovyno šventes ir tampa pamažu siaubo kino klasikos baubu. Po kelerių metų režisierė pristatė filmą „Lakštingala“ (angl. The Nightingale) (2018), kurio scenarijų ji pati ir parašė. Tikriausiai šio filmo nebūčiau matęs, jeigu ne atsitiktinė Havajuose gyvenančios lietuvių rašytojos Vaivos Rykštaitės rekomendacija viename sinefiliniame facebook puslapyje. Nutariau pasižiūrėti.

Istorija mus nukelia į besikuriančios civilizuotos Australijos kraštovaizdį, kur skurdžiai gyvenantys imigrantai gyventojai medžioja vietinius aborigenus, tarpusavyje elgiasi neadekvačiai žiauriai, o žmogus žmogui, atsižvelgiant į jo kilmę, tėra viso labo tik nuosavybė. Australiją valdo britų kolonijos patriarchatas, o čia kažkada atgabenti airių ir kiti britų belaisviai (už bausmę) jau kuris laikas įsitvirtinę šiose žemėse. Iš dalies tai aborigenų genocido kontekste moters išniekinimo, pažeminimo, vaikžudystės ir vyržudystės istorija, perteikta gotikinėmis (šiaip jau Australijai nebūdingomis) spalvomis, kurios man šiek tiek priminė Jane Campion kultinį filmą „Fortepijonas“ (1993). Smurtinėmis scenomis grįsta filmo pradžiai didžiai įtrauki, nes čia pajungiamos nūdienos #metoo aktualijos, feminizmas, bevalė moteris ir socialinė nelygybė, kur tiesa ir teisingumas, lygybė ir sąžiningumas neturi nieko bendra su valdžios galios pozicijomis.

 

Galiausiai po smurtinių scenų pasineriame į jaunos moters beprotybę, kuri ant arklio su aborigenu leidžiasi paskui savo smurtautojus. Ko? Žudyti? Keršyti? Nušauti? Pasižiūrėti į akis? Iš pradžių atrodo, kad pyktis ir kerštas valdo moterį, bet kaskart priartėjusi prie tikslo, ji ima ir pasielgia (kaip čia pasakius?) netarantiniškai ir neholivudiškai. Sutrikusi moters psichika tikriausiai yra stipriausias šio filmo efektas, taip pat išskirčiau vizualumą ir atmosferą, tačiau prievartos scenos ir kontekstai atrodo šiek tiek įtartinai manipuliatyvūs, skirti tinginiaujančiam ir sudirginimo besitikinčiam žiūrovui.

 

Po serialo „Tarnaitės pasakojimo“ ir kitų „žiaurių“ serialų, kuriuose vaizduojama moterų ir etninė segregacija, šis filmas atrodo kaip iš to paties klėčio ir to paties kurpaliaus. Žinoma, tai veikia, ypač, jeigu turite vaikų ir žinote, kad dėl jų galite padaryti viską, tačiau toji smurto-keršto-genocido-neteisybės tema besikuriančiuose laikiniuose Vakaruose, ar šiuo atveju Australijoje, atrodo, kad veikia tos pačios idėjos ir intencijos. Šokiruoja nebent išskirtinai poetiška ir sakrali pabaiga, kai du veikėjai pasitinka kylančią saulę, o jų dialogai (ir šiaip per visą filmą) ritmiškai balansavę tarp šnekamosios ir literatūrinės kompozicijos, sudvelkė absoliučiu statišku „Dainų dainelės“ stiliaus pabaigtuvėmis. Ar tikrai to reikėjo tokiai šiurpiai istorijai? Aš nežinau, tačiau toji viltis ir kylanti saulė – utopija, skrydis į emocijas, kurių nedavė pats filmas (tarsi atsiprašoma). O tai yra senas geras tokio žanro triukas, numaldyti žiūrovo aistras ir kad filmas nesibaigtų šekspyriškai, nors atpildo, kaip ir galėjome tikėtis, sulaukė visi piktadariai, o nepažabota moters stiprybė (kaip netikėta!) vėlei feministiškai išvedė visus į teisingą pergalę patriarchalinės visuomenės sūkuryje, kas, žinoma, neatitinka istorinės tikrovės. Beveik „Ksena – karingoji princesė“, kuri nemokėjo muštis, bet karą visgi laimėjo vien savo teisingos motiniškos intuicijos ir vertybinių nuostatų dėka. Absoliučiai subalansuotas „teisingas“ filmas šių dienų teisuoliams.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Enola Holms" / "Enola Holmes"

Sveiki,

 

Šiuo metu vienu labiausiai aptarinėjamu komerciniu filmu tapo „Enola Holms“ (angl. Enola Holmes) (2020), kuriame pasakojama Šerloko Holmes ir jo sesers Enolos istorija. Enolai tik 16 metų, ją ką tik paliko be jokios paaiškinamos priežasties keistuolė motina, palikusi keletą užuominų apie dingimą. Į namus grįžta broliai, kurie pamato laukinukę Enolą ir bando ją perauklėti ir padaryti aukštuomenės dama, tačiau Enola pabėga ir leidžiasi vienui viena ieškoti mamos...

 

Iš tikrųjų filmas prisodrintas dinamiškų spalvingų vaizdų, Viktorijos epochos kostiumai, pirmieji akumuliatoriumi varomi automobiliai, smagios detektyvinės istorijos. Geras operatoriaus darbas ir montažas iškart teikia dinamiško džiaugsmo, o istorijos dalyvė kartu vietomis tampa ir istorijos pasakotoja, kai kamera tinkamai priartėja ir tampa veikėjos pseudominčių srautu. Tai ne naujas triukas, tačiau šioje istorijoje jis veikia. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Keistų dalykų“ serialo pažiba Millie Bobby Brown, kuriai, žinoma, karjera šviečiasi kine iki mirties, smagu matyti čia ir kitus žymius aktorius.

 

Šarmingai, išraiškingai perteiktai istorijai trūko nebent pačios istorijos. Visumoje istorija plokščia kaip karvės kanopa, viskas daugiau ar mažiau nuspėjama pagal ritmingas holivudinius nuotykių kriminalines istorijas. Mes žinome, kada tikėtis kulminacijos, kokios galima tikėtis atomazgos, viskas padaryta siužetinėse atpažįstamose klišėse, tiesa, tvarkingai ir nepriekaištingai, tačiau filmas nepatenkins kino gurmanų poreikių. Visgi tai masėms sukurtas saldus ir spalvingas produktas, kurio centre – užsispyrusi jauna mergina, svarbiausia, maištininkė ir kovotoja, kuri nepaklūsta moters ir merginos statusams bei elgsenai, todėl atrodo dirbtinai hiperbolizuota vaikėziškomis analitiškomis ir matematinėmis savybėmis, kurios žiūrovui ir vėl formuoja senas banalias tiesas apie moters tapatybę ir socialinius statusus. Senoji gerojo feministinė mokykla, tačiau iš esmės nuo „Ksenos – karingosios princesės“ dešimtame dešimtmetyje, nieko čia naujo nerasite, kaip tik merginą savo protu ir įžvalgomis aplenkianti patį Šerloką Holmes, kuris šiame filme, (atleisk Henry Cavilli), atrodo veikiau ne kaip detektyvas, o kaip beskonė negyva dekoracija ir toli gražu neprimena įžvalgių analogiškuose filmuose vaizduojamų Šerlokų. Po efektyvia margaspalve ir dinamiška pompastiška istorija slepiasi silpnokas siužetas ir gerokai nuvalkiotos filmo idėjos.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano pusseserė Reičel" / "My Cousin Rachel"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių kostiumų dramų ir literatūros kūrinių ekranizacijų buvo „Mano pusseserė Reičel“ (angl. My Cousin Rachel) (2017), kuri jau buvo anksčiau adaptuota kine. Istorija pasakoja Viktorijos laikų meilės istoriją apie aistringą ir jauną kilmingą vyruką, kuris apakintas meilės atiduoda savo pusseserei Reičel visus savo turtus, naiviai tikėdamasis atsako į savo jausmus, tačiau vyrukas nežino, kad yra paskendęs savo paties iliuzijose, kurios galiausiai įvilioja jį į nebeišraizgomas likimo pinkles...

Tiesą sakant, istorija atitinka laikmetį – romantizmas, naivumo ir iliuzijų amžius, kurio čia tikrai netrūksta, tačiau žiūrint filmą vis nepaliauji savęs įtikinėti, kad ne vyrukas yra paskutinis mulkis šioje žemėje, nemąstantis ir nenumatantis savo veiksmų, o tiesiog diktuojama epochos mąstymo forma, kuriai negali priešintis nei scenarijus, nei režisūra, todėl tie kvaili ir erzinantys romantiniai klišiniai veikėjų poelgiai turėtų būti „dovanotini“. Tiesą sakant, labai nervino pats scenarijus, siužetinė linija, kuri absoliučiai šįkart buvo tuščia ir netgi nuobodi. Netrūko momentų, kai žvilgsnis tiesiog nuslysdavo prie laikrodžio: ar dar ilgai kankinsimės šioje viską numanomoje istorijoje? Galbūt reiktų kurti panašiu stiliumi kokį nors mistifikuotą, jau šiomis dienomis parašytą istoriją apie Vikrotijos laikų veikėjus su visai nauju žvilgsniu ir perspektyvomis? Kiek žiūrėjau šį filmą, nepalioviau galvoti, o kuo ši ekranizacijos versija yra geresnė, pranašesnė ir visais atžvilgiais tobulesnė versija už buvusią? Nepajutau nei naujo žiūros taško, nei savasties, tik dar vieną versiją, dar vieną adaptaciją be kibirkšties.

Jeigu ir verta žiūrėti „Mano pusseserė Reičel“ tai nebent dėl pagrindinių aktorių, kurie savo karjeroje sukūrė sau netipinius vaidmenis, jie buvo naivūs, juslūs ir tikrai „sėdėjo savo rogėse“, tą, beje, galima pasakyti ir scenografiją bei rūbus. Bet pati istorija ir jos užpildymas – neįsimenantis, neturintis savo išskirtinumo tokių filmų sraute.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Su meile, Rouze" / "Love, Rosie"

Sveiki,

Vienas labiausiai patinkančių kino žanrų lietuviams be jokios abejonės yra romantinė komedija – tiesa, jau nebepamenu, kad tokį filmą žiūrėjau, bet tikrai pamenu, kad braukdavau ašaras ir žliumdavau, nors ir žinojau, kad viskas pasibaigs pagal vieną ir tą pačią formuluotę: ilgai ir laimingai. Nusprendžiau prisiminti tas gražias akimirkas ir pažiūrėti daug kam patikusį, bet iš esmės kino kritikų šiaip sau įvertintą filmą „Su meile, Rouze“ (angl. Love, Rosie) (2014), kuris vėlgi sukurtas pagal tokio pat pavadinimo romantinę knygą.

Tai pasakojimas apie labai jauną motiną, kuri susipažįsta su gražuoliuku, tačiau šis jai  pripudruoja ir atseit pamiršta (tarp kitko) pasakyti, kad jau turi užmezgęs santykius. Moteris jaučia trūkumą, nes ji jau turi vaikų, vyrukas raukosi bijodamas palikti nėščią naująją žmoną, bet abu jaučiasi vienas be kito nelaimingi. Žodžiu, siužetas eilinė muilo opera ir kuo gi skiriasi šis filmas nuo kitų, kuriuose vaidina gražūs aktoriais? Jeigu neskaitysime to fakto, kad pagrindinę veikėja per jauna būti mama ir tai iš dalies keičia situacijas, sakyčiau, filmas absoliučiai sausas ir nieko neišsiskiriantis. Dar vienas filmas su tokia pat romantiškai nuteikiančia atmosfera, su dar nostalgiškai veikiančiu garso takeliu, ryškiomis spalvomis ir, žinoma, tobulai atrodančiais seksualiais aktoriais, kad filmas tampa vien tik pramoginiu reginiu, kuris negali pasiūlyti daugiau nei prieš dešimt ar penkiolika metų sukurtų panašių filmų eilėje apie tą patį.

Tiesa, filmas patiks ką tik išsiskyrusiems, į depresiją linkusiems žmonėms, kurie smarkiai išgyvena skyrybas, nes būtent tokie filmai smarkiai paveikia emocionaliai, nes veikia asociatyviai, tačiau gero kino mėgėjai drąsiai gali šį filmą „prašokti“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš prieš tave" / "Me Before You"

Sveiki,

Paskutiniu metu filmas „Aš prieš tave“ (angl. Me Before You) (2016) yra vienas labiausiai aptarinėjamų filmų. Tiesą sakant, jo sėkme beveik net neabejojau, nes vidutinėms masėms labai jau patinka „Užrašų knygutės“ tipo filmai, kur galima nubraukti sentimentalią ašarą filmo pabaigoje. Gerai, prisipažinsiu, kad filmą žiūrėjau visai ne dėl jo populiarumo, bet dėl to, kad buvau skaitęs knygą (mano komentarą apie knygą rasite ČIA) ir dėl gerai žinomų aktorių.

Klausiate manęs, kaip filmas? O filmas iš serijos „visai nieko“. Žiūrėti tikrai galima. Bet jeigu paklaustumėt, ar man patiko, ar sužavėjo? Gerai pagalvočiau prieš atsakydamas. Žinoma, knyga šiek tiek geresnė už patį filmą. Sunkoka mus su tomis ekranizacijomis, sunku ir per ekranizacijas demonstruoti išskirtinį režisūros talentą. Visgi „Aš prieš tave“ režisūros atžvilgiu yra vidutinis produktas masėms pagal jau nusistovėjusios romantinės dramos su seksualiais jaunatviškais aktoriais masėms palepinti – siužetinės linijos atpažįstamos, režisūros braižas irgi. Ar tai nuvilia? Kažkiek, tačiau kažko tikėtis daugiau nei vidutiniškos romantinės dramos ir nereikėjo. 

Žinoma, daug kas kalba apie ašaras ir sukeltas filmo emocijas. Tikriausiai pasijutau kietaširdžiu, kad mane menkai jaudino filmo siužetas, nors ir žinojau iš knygos siužeto vingius. Iš esmės suicidinės eutanazijos problema ir turėjo padaryti gana dramatišką filmą, to niūrumo romane jaučiama kur kas daugiau, tačiau išėjo viskas kur kas šviesiau, komiškiau ir saldžiau, nei pačioje knygoje. Aktoriai labai žavūs – labai mėgstu Sam Claflin, labai perspektyvus aktorius, tik paskutiniu metu nevengia vieno braižo filmų ir dėl jo darosi neramu. Apskritai mane stebino „Sostų žaidimo“ žvaigždė Emilia Clarke, kuri atrodė visiškai kitokia... Apskritai filmas neblogas ir jis tikrai turi ir turės begalės gerbėjų visame pasaulyje, tačiau nepamirškime, kad filmas naivus, perspaustas, netikroviškas, keliantis sentimentalumą ir su tikru gyvenimu menkai ką bendro turintis, tačiau juk ir tokie filmai mūsų gyvenimą padaro geresnį, ar ne?

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela