Filmas: "Enola Holms" / "Enola Holmes"

Sveiki,

 

Šiuo metu vienu labiausiai aptarinėjamu komerciniu filmu tapo „Enola Holms“ (angl. Enola Holmes) (2020), kuriame pasakojama Šerloko Holmes ir jo sesers Enolos istorija. Enolai tik 16 metų, ją ką tik paliko be jokios paaiškinamos priežasties keistuolė motina, palikusi keletą užuominų apie dingimą. Į namus grįžta broliai, kurie pamato laukinukę Enolą ir bando ją perauklėti ir padaryti aukštuomenės dama, tačiau Enola pabėga ir leidžiasi vienui viena ieškoti mamos...

 

Iš tikrųjų filmas prisodrintas dinamiškų spalvingų vaizdų, Viktorijos epochos kostiumai, pirmieji akumuliatoriumi varomi automobiliai, smagios detektyvinės istorijos. Geras operatoriaus darbas ir montažas iškart teikia dinamiško džiaugsmo, o istorijos dalyvė kartu vietomis tampa ir istorijos pasakotoja, kai kamera tinkamai priartėja ir tampa veikėjos pseudominčių srautu. Tai ne naujas triukas, tačiau šioje istorijoje jis veikia. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Keistų dalykų“ serialo pažiba Millie Bobby Brown, kuriai, žinoma, karjera šviečiasi kine iki mirties, smagu matyti čia ir kitus žymius aktorius.

 

Šarmingai, išraiškingai perteiktai istorijai trūko nebent pačios istorijos. Visumoje istorija plokščia kaip karvės kanopa, viskas daugiau ar mažiau nuspėjama pagal ritmingas holivudinius nuotykių kriminalines istorijas. Mes žinome, kada tikėtis kulminacijos, kokios galima tikėtis atomazgos, viskas padaryta siužetinėse atpažįstamose klišėse, tiesa, tvarkingai ir nepriekaištingai, tačiau filmas nepatenkins kino gurmanų poreikių. Visgi tai masėms sukurtas saldus ir spalvingas produktas, kurio centre – užsispyrusi jauna mergina, svarbiausia, maištininkė ir kovotoja, kuri nepaklūsta moters ir merginos statusams bei elgsenai, todėl atrodo dirbtinai hiperbolizuota vaikėziškomis analitiškomis ir matematinėmis savybėmis, kurios žiūrovui ir vėl formuoja senas banalias tiesas apie moters tapatybę ir socialinius statusus. Senoji gerojo feministinė mokykla, tačiau iš esmės nuo „Ksenos – karingosios princesės“ dešimtame dešimtmetyje, nieko čia naujo nerasite, kaip tik merginą savo protu ir įžvalgomis aplenkianti patį Šerloką Holmes, kuris šiame filme, (atleisk Henry Cavilli), atrodo veikiau ne kaip detektyvas, o kaip beskonė negyva dekoracija ir toli gražu neprimena įžvalgių analogiškuose filmuose vaizduojamų Šerlokų. Po efektyvia margaspalve ir dinamiška pompastiška istorija slepiasi silpnokas siužetas ir gerokai nuvalkiotos filmo idėjos.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alisa Veidrodžių karalystėje" / "Alice Through the Looking Glass"

Sveiki, skaitytojai,

Po šešerių metų pertraukos sulaukėme filmo „Alisa stebuklų šalyje“ tęsinio pavadinimu „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. Alice Through the Looking Glass) (2016). Po Tim Burton filmo tikriausiai jau nelabai kas tikėjo, kad kas imsis šio projekto tęsinio, bet galiausiai sulaukėme. Kino kritikai naujausią Alisos dalį tiesiogine to žodžio prasme sumalė į miltus, todėl ne labai entuziastingai su draugais ėmiausi šio filmo seanso, bet paskutiniuoju metu nutinka taip, kad komercinis kinas taip smarkiai nebenuvilia, kad ir kaip blogai pasiruošiu, įspūdis būna kur kas geresnis.

Taip šįkart nutiko ir su šiuo filmu. Pirmiausia akivaizdžiai trūko realumo ir estetikos niuansų, bent jau filmo pradžioje, kai Alisa darbuojasi jūroje, atrodo, kad būtų ne realiame gyvenime, o jau Veidrodžių karalystėje. Žinoma, net devynioliktojo amžiaus Londoną kūrėjams tenka iliustruoti kompiuterine grafika. Pradžia bauginančiai nuobodi ir, kol neišaiškėja tikroji siužetinė problema bei konfliktas, praktiškai filmas atrodo pernelyg ištęstas. O ir pats siužetas – ko iš jo norėti, juk filmas galiausiai kaip pasaka, skirtas šeimai. Nepasakyčiau, kad istorija kažkuo itin įdomi ir originali, tačiau ne tokia jau ir prasta, kad šeima negalėtų pažiūrėti šio filmo. Netgi nebūtinai šeima, galiausiai ir suaugę žmonės gali visai neblogai praleisti laiką žiūrėdami šį, sakyčiau, gana vidutinišką filmą, kurio siužeto pagrindas – konkurencija ir žaidimas laiko valdymo galiomis gana sustyguotos pagal akivaizdų pasakos pasakojimo struktūrą. 

Filme po penkerių metų sugrįžta tie patys aktoriai: Mia Wasikowska, Anne Hathaway, Johnny Depp ir kiti, kurie jau kuria tuos pačius puikiai T. Burtono spalvotai sukurptus personažus. Filmas pakankamai patrauklus, kažin ko nesitikėkite, tačiau pastangos išlaikyti masinės minios susidomėjimą prabangiomis detalėmis ir žinomais aktoriais visgi pavyko, nors ir toje pačioje masinėje minioje būta nemažai nusivylusių. Galiu pasakyti, kad tikėdamasis paties prasčiausio rezultato, nusivylęs nelikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelenė" / "Cinderella"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kone labiausiai lauktą paskutiniais metais pasakos ekranizaciją „Pelenė“ (angl. Cinderella) (2015), kurį režisavo britų režisierius Kenneth Branagh, paskutiniu metu Lietuvoje labiau žinomas kaip karinės dramos „Valkirija“ režisierius. Na, „Pelenės“ tikriausiai laukė visų amžių grupės ir tikėjosi tikrai nemažai, nes su šiuolaikinėmis kino technologijomis troškome pamatyti naujos „Pelenės“ prisikėlimą ir, tiesą sakant, pamatėme.

Visų pirma derėtų atsieti, kad tai nėra akivaizdi pasakos interpretacija, kai į istoriją įpinami papildomi niuansai, kai herojai tampa žudikais ir pan. Režisierius stengėsi laikytis kuo „arčiau“ klasikinės pasakos varianto ir jam tai pavyko, nes paskutiniu metu pasakų interpretacijos ir motyvai kine jau buvo pradėję pabosti, norėjosi vėl senųjų gerų pasakos fabulų. Visai kas kita, kalbant apie patį filmą. Jo išties galėjo būti gerokai geresnio, nes mane, kaip suaugusį žiūrovą, filmas nelabai patenkino, kai kurios scenos buvo absoliučiai neįdomios ir absurdiškos, gal klasikinės pasakos siužeto ir gerai žinomos formulės, tačiau man pritrūko daugelyje scenų stiprių ir galingų niuansų, pvz., šokių pokylių salėje tik probėgšmais parodomos pamotės ir jos dukterų reakcijos, o jų labiausiai ir norėjosi. Keisti dialogai, ypač Pelenės tėvo ir mirštančios motinos – didaktinės pakilios intonacijos ir teatrališkos reakcijos – pasijutau taip, kad filmas sukurtas visgi mažiesiems, o ne visai šeimai. 

Bene įspūdingiausia filmo scena vyko su krikštamotės pasirodymu, čia režisierius ir grafikos komanda pasistengė iš peties, tada atsirado ir atmosfera, ir transformacija, norėjosi išties žiūrėti. Aktorių komanda irgi nebloga, nors ir kuria tipinius, šabloniškus personažus, tačiau labiausiai akį traukia Cate Blanchette elegancija, už akių slypinti kerštingos ir suktos pamotės skaudi istorija. Helena Bonham Carter kaip visada savo rogėse, nuo T. Barton laikų pamišusios raganos ir fejų pasaulio diva, sukūrusi ne vieną panašų vaidmenį. Na, ir kiti aktoriai. Nieko pernelyg blogo negaliu pasakyti ir apie Lily James, kuri lyg ir visai tiko šios naivios mergužėlės vaidmeniui, bet tuo pačiu lyg ir nesužavėjo...

Filmas, sakyčiau, nepaisant kai kurių gerų momentų ir grįžimo prie klasikinės pasakos vaizdavimo, man pasirodė gana vidutinis. Patiks mūsų mažiesiems žiūrovams ir vienam kitam suaugusiajam. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didieji lūkesčiai" / "Great Expectations"

Sveiki,

Na, filmas „Didieji lūkesčiai“ (angl. Great Expectations) (2012) per savo istoriją yra sulaukęs daugybės pačių įvairiausių ekranizacijų, teatro pastatymų ir net TV serialo. Kažin ar labai tuo džiaugtųsi rašytojas Charles Dickens, bet mums tai puiki galimybė pasižiūrėti, ką galima padaryti su XIX a. literatūros klasika šiuolaikinėmis kino technologijomis. Filmas, kuriame pasirodo ištisas britų kino žvaigždynas tikriausiai reikalauja savaime šią kino ekranizacijos versiją pažiūrėti.

Britų režisierius Mike Newell per savo karjerą režisavo begalės pačių įvairiausių filmų, įskaitant ir net tokį visiems daugiau ar mažiau patikusį hitą kaip „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (1994) arba „Haris Poteris ir ugnies taurė“ (2005). Kaskart perkuriant „Didžiuosius lūkesčius“ tikriausiai režisieriai tikisi atrasti vis naujų spalvų ir galimybių. Šioji versija, nors kitų ir nemačiau, yra patraukli visokio tipažo žiūrovams – ir intelektualams, ir pramoginio kino žiūrovams. Šis balansas išlaikytas tarp labai gero vaizduojamo laikmečio vizualumo, netgi, sakyčiau, savotiškos pasakos kūrimo atmosferos, iki siužetinių vingrybių. Puikūs britų aktoriai leido mėgautis jų naujais personažais. Ralph Fiennes apskritai laikau kostiuminių dramų genijumi, jo pasirodymai „Hercogienė“ (2008), „Vėtrų kalnas“ (1992) buvo išties puikūs, todėl ir šiame filme jo būvimas nekėlė jokių abejonių. Aktorė Helena Bonham Carter kaip visada savose rogėse – išprotėjusios pamišėlės vaidmenys kine jai nuo Tim Burton laikų tiko, todėl nežinau geresnės aktorės, nei jos būtent šiam vaidmeniui. O apie Jeremy Irvine aš apskritai patylėsiu, jis man tiesiog patinka iš prigimties. Na, ir visokie garsūs antraeiliuose vaidmenyse britų aktoriai.

Manyčiau, tokį filmą visai būtų galima žiūrėti su visa šeima, jis turi savito pozityvumo, kritikuoja socialines ydas, skleidžia žmogiškąsias vertybes – būtent juk tai ir yra Ch. Dikens knygose rašoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela