Filmas: "Stebėtojai" / "The Watchers"

 

Sveiki,

 

Ilgiems vasaros vakarams trileriai ir mistiniai filmai man labai tinka, todėl pastaruoju metu žiūriu tokius. Nieko pernelyg įstabaus nesitikėdamas pasirinkau abejotiną fantastinį mistinį filmą „Stebėtojai“ (angl. The Watchers) (2024) su aktore Dakota Fanning. Tai jaunos režisierės Ishana Shyamalan debiutinis darbas, lyginamas su populiariais pastarojo dešimtmečio komerciškai sėkmingais siaubo filmais, tačiau, tenka pridurti, kad tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų filmas sulaukė gan drungnų arba labai vidutiniškų įvertinimų. Tą pastebėjau ir tarp lietuvių žiūrovų.

 

Aš visgi būsiu iš tų, kuriems filmas labiau patiko. Pastaruoju metu esu nukamuotas nuo panašių ir atsikartojančių filmų apie piktąsias dvasias vienuolynuose ir Italijos bažnyčiose, kur kunigai ir vyresniosios motinėlės bando per demonus ir apsėdimus nemotyvuotai išgelbėti pasaulį, todėl kryžius ir rožančius naudojamas kaip balastas ir kardas, o kadrai pritvinkę šešėlių ir juodumos. Pastarųjų tiek daug prikurta, kad tik spėk žiūrėti kas savaitę po naują, todėl „Stebėtojai“ šiek tiek išsiskiria, nes jis ne tas siaubo „grynuolis“, o veikiau mistinis fantastinis žanras, plėtojantis anglosakso folklorines idėjas apie kažkada atseit egzistavusias fėjas. Deja, fėjos – tai ne maži sparnuoti nykštukai su burtų lazdelėmis iš Disnėjaus, o gerokai žmogaus ūgiu lenkiančios ir pavidalą keičiančios anamorfinės būtybės, primenančios labiau pabaisas čiupakabras, nei, pavyzdžiui, dantukų fėjas.

 

Visgi filmo pavadinimas „Stebėtojai“ ir viename plakate pavaizduota žmonių grupelė už stiklo man priminė kažin kokį mokslinį eksperimentą, tuos jau senokai išsikvėpusius psichologinio I Will Survive stiliaus filmus, kuriame suleidžiama grupelė žmonių, o turi išlikti tik vienas (aliuzija į „Pjūklas“). Bet filmas „Stebėtojai“ vėlgi išvengia šio braižo. Jauna mergina Mina, praėjus 15 metų po motinos mirties, vis dar save kaltina, tad gyvena vienišės gyvenimą kažkur Britanijos šiaurės miestelyje. Vieną dieną pasiėmusi papūgą ji patraukia į šiaurės miškus. Kelionė super neįtikėtina: ji važiuoja visai padoriu greitkeliu, įsuka į pakankamai gerą miško keliuką, o kitą akimirką ji jau užgesusiu automobiliu tarp eglių, iš kurių neįmanoma išvažiuoti, nes nėra jokio kelio. Tokių nelogiškų ir keistų šuolių filme ne vienas ir ne du. Jie iš tikrųjų išklibina filmą, nes nebesupranti, kaip, pavyzdžiui, žmonės gali per visą mišką bėgti paskui papūgą, netgi stabtelėti pasikalbėti ir vėl bėgti paskui ją – tai ką, paukštis tiesiog šiaip plasnoja ir rodo kelią kaip skalikas? Bet tai detalės, kurias lyg ir galima praleisti pro šalį.

 

Visgi filmas idėjinis ir jis mane intrigavo bei vietomis išties neblogai. Tai filmas su „dvigubu dugnu“, kai atrodo, jog viskas išaiškėjo, istorija tapo aiški, likus pusvalandžiui atsiranda dar tos istorijos tąsa, kuri ne ką mažiau paaiškina fėjų ir žmonių prakeiksmą. Toji istorijos dalis, kur lėkti-bėgti ir išsiaiškinti yra įdomiausia, bet visada sunkiai velkasi itin klišinė pagrindinės veikėjos kaltės ir atpirkimo jausmo istorija, kuri kaip koks didaktinis pamokslas iš bažnyčios tribūnos visada sukerta žiūrovui, kad jis pernelyg primityvoka avis, todėl reikia pažodžiui viską ištransliuoti. Šiaip filmas juk galėjo labiau pavykti, jeigu būta atsisakyta tam tikrų loginių spragų, o gal ir montažo defektų, kadrų „apipjaustymų“ bei tam tikrų pernelyg pradinukams išsakomų veikėjų elgsenos motyvų. Šiaip siužetas originalokas, man patiko aktoriai ir taip, kaip jie pritaikomi šioje apgaulingoje istorijoje, tad sakau, kad filmas kiek geresnis nei vidutinis, drįsčiau parekomenduoti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiška pastoralė" / "American Pastoral"

Sveiki,

Puikiai visiems žinomo aktoriaus Ewan McGregor režisūrinis debiutas buvo sunkiasvoris „Amerikietiška pastoralė“ (angl. American Pastoral) (2016). Tiesą sakant, šią prestižinėmis premijomis įvertintą knygą bandžiau skaityti paauglystėje, kai tik ji pasirodė lietuviškai, tačiau po 80 puslapių mečiau į šoną. Galbūt šią knygą (taip lyg ir komerciškai turėtų nutikti) kokia nors leidykla prikels antram gyvenimui ir žmonės ją vėl skaitys kaip naują, bet aš praktiškai knygų po matytų ekranizacijų nebeskaitau, nes šiaip ar taip, po visko atimtas malonumas nežinoti įvykių eigos.

„Kino pavasaryje“ apie šį filmą buvo atsiliepta teigiamai tiek iš žiūrovų, tiek iš kritikų spaudoje. Tai šiek tiek keista, nes kitų šalių kritikai ganėtinai „aptrankė“ E. McGregoro debiutą, tikriausiai bandydami įžvelgti dėl garsumo kuo daugiau priekabių ir atbaidyti debiutantą nuo režisūros. „Amerikietiška pastoralė“ visais atžvilgiais papasakota itin amerikietiška maniera ir tai kažkodėl nė kiek neerzina, nes pati istorija amerikietiškos kultūros ir jų herojai paveikti amerikietiškos kultūros laikmečio, todėl ar galėjo režisierius ieškoti kokių nors beprotiškų raiškos būdų, kaip tai darė, pvz., kitas režisuojantis aktorius Ryan Gosling? Tikriausiai ne. Režisuoti tokį prestižinį kūrinį buvo tikras iššūkis, su kuriuo E. McGregoras susidorojo itin gerai, turint galvoje, kad jis dar atliko ir pagrindinį vaidmenį. Filme švysteli kažkaip į sudėtingus kino paribius atsitraukusi ir lyg iš naujo žiūrovą norinti užkariauti tamsiais vaidmenimis Dakota Fanning bei jau nebesenstanti Jennifer Connelly.

Pati filmo medžiaga intriguoja nuo pat pradžių. Gana tradicine holivudine maniera pasakojama krikščionės ir žydo santuoka, kuri pasmerkta žlugti dėl dukters maištininkės. Jeigu reiktų trumpai: tai filmas apie vaikus teroristus ir tėvus, kurie turi atpirkti vaikų kaltes. Medžiaga gan nelengva, esama nemažai istorinių Amerikai ir pasauliui svarbių momentų, besikurianti ir nuolat evoliucionuojanti amerikietiškoji kultūra, žmonių teisės, revoliucija, Vietnamo karas ir čia pat... tyli šeimos drama su puikiai žinomais aktoriais. Patiko man filmo visuma, švariai atidirbti kadrai, emocionalūs tėvų vaidmenys, tiesiog net keista, kad toks darbas iš kai kurių kritikų sulaukė tiek daug pastabų. Mano kuklia nuomone, filmas pernelyg nuvertintas (kaip ir kažkada su geru Madonnos filmu). Rekomenduočiau labiau kino gurmanams ir „Kino pavasario“ žiūrovams, kurie mėgsta emocionalias ir efektingas „sūnaus palaidūno“ efekto atomazgas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis Robinas Hudas" / "The Last of Robin Hood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau seniai planavau pažiūrėti filmą „Paskutinis Robinas Hudas“ (angl. The Last of Robin Hood) (2013), kurį režisavo šiemet „Oskarą“ pelniusios dramos „Vis dar Elis“ vyrukų duetas Richard Glatzer ir Wash Westmoreland. Nors „Vis dar Elis“ buvo įvertinta ir pripažinta, tačiau ankstesnis jų darbas buvo gerokai nuvylęs tiek žiūrovus, tiek kino režisierius. Aš visgi surizikavau pažiūrėti filmą, nes negalėjo praleisti tokių aktorių pasirodymų su tokiais įdomiais amplua.

„Paskutinis Robinas Hudas“ – tai biografinė istorija apie paskutines aktoriaus Errol Flyn, kuris labiausiai žinomas kaip 1938 metų Robino Hudo aktorius. Filme pasakojama, kai jis, jau esant apie 50 metų, įsimyli 15 metų blondinę iš kino peržiūros. Jie užmezga romaną, kol galiausiai 15 metų merginos mama sužino apie šiuos santykius ir jiems netgi pritaria. Pasakysiu taip: filmas be galo gražus, prisodrintas 6-7 dešimtmečių Holivudinio stiliaus. Visos tos šukuosenos, makiažai, garso takelis – šiame filme yra nuostabūs ir filmą verta žiūrėti vien dėl to ir mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Žinant, kad tai tikra istorija ir aktoriai stengiasi būti tikrais, galiu pasakyti, kad truputėlį nuobodoka. Be fakto, kad penkiolikmetė prasidėjo su 50 metų vyruku, filme tikriausiai niekas įdomesnio ir neįvyksta, na, ir žinoma, motinos ir dukters santykiai, netikėta Errol‘o mirtis ir viskas.

Nuobodoka medžiaga, kažin, ar ją buvo vertą atkapstyti ir ekranizuoti. Na, taip, ji turi savito žavesio, bet per visą filmą ši linija tapo matomai ištęsta, nuspėjama ir net nežinau, pačioje istorijoje kažko trūko. Tą lyg bandė atpirkti nuostabioji Susan Sarandon, kuri man labai patiko. Užtikrintas atrodė ir senas kino veteranas Kevin Kline, o štai Dakota Fanning, iš kurios daugiausiai visko tikėjausi, mane labiausiai nuvylė. Užaugusi Holivude ir turinti be galo daug šarmo, ji jau antrame iš eilės filme atrodo tokia šalta, negyva, neįdomi. Gražiai padažyta, atitinka vaizduojamo laikmečio tipą, bet jos būvimas praplaukia tarsi šaltas vanduo. Gal ją ištiko ta baisioji Nicole Kidman krizė, kai vaidmenys vis pasirenkami ne tiek ir ne tie? Nežinau, bet filme man ji mažiausiai patiko.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas be galo gražus vizualiai, jaudinantys dešimtmečiai, puikiai žinomi aktoriai, tačiau pati istorija menkai jaudina ir tampa pernelyg ištęsta, nuobodoka. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Naktiniai judesiai" / "Night Moves"

Sveiki, kino žiūrovai,

Noriu trumpai šįkart apie filmą „Naktiniai judesiai“ (angl. Night Moves) (2013), kuris turėjo būti mano dar vienu kinomanišku skanėstu, nes jame sutinku be galo mėgiamus aktorius. Nekomercinio tipažo filmas pasakoja apie gamtosaugininkus, kurie slapta nori susprogdinti užtvanką, kad galėtų laisvai migruoti žuvys. Nuotaika kuriama filme tokia, kad rodos, jog personažai mažų mažiausiai planuoja mega-giga teroristinį išpuolį Niujorko centre. Nors režisierė Kelly Reichardt sulaukė gausybės kino kritikų palaikymo, bet, mano akimis, ji gerokai persistengė.

Filmas nuo pat pradžių labai slogus, jį sunku žiūrėti, viskas mirtinai užtęsta. Ir ne dėl to, kad nemėgčiau filmo, kuriame mažai veiksmo, bet ta per kadrus kuriama vidinė personažų įtampa, nepasitikėjimas ir savo idėjų tikėjimu atrodo pernelyg preciziška. Deja, nepavyko man pasimėgauti filmu, tiesą sakant, tai bene labiausiai mane nuvylęs filmas per paskutiniuosius mėnesius, o tikėjausi tikrai daug. Aktoriams Dakotai Fanning, Peter Sarsgaard ir Jesse Eisenberg neturiu jokių priekaištų ir nemanau, kad dėl šio filmo jų nemėgsiu labiau, bet, atsiprašau, po 20 minučių seanso, pasidarė dėl klampios ir nuobodžios režisūros tiesiog nuobodu į juos žiūrėti. Persiritus filmui į antrą pusę, aš tiesiog neiškenčiau ir ėmiau žiūrėti prasukinėdamas – nieko nepraradau.

Kine tikriausiai nėra nieko blogesnio, nei žiūrint filmą apimantis baisus nerimas, kad švaistai laiką veltui ir tiesiog nesimėgauji, o kankiniesi. Su šiuo filmu kankinausi labai, todėl negaliu vertinti objektyviai, pernelyg slogios ir nuviliančios nuotaikos po seanso.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela