Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis Robinas Hudas" / "The Last of Robin Hood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau seniai planavau pažiūrėti filmą „Paskutinis Robinas Hudas“ (angl. The Last of Robin Hood) (2013), kurį režisavo šiemet „Oskarą“ pelniusios dramos „Vis dar Elis“ vyrukų duetas Richard Glatzer ir Wash Westmoreland. Nors „Vis dar Elis“ buvo įvertinta ir pripažinta, tačiau ankstesnis jų darbas buvo gerokai nuvylęs tiek žiūrovus, tiek kino režisierius. Aš visgi surizikavau pažiūrėti filmą, nes negalėjo praleisti tokių aktorių pasirodymų su tokiais įdomiais amplua.

„Paskutinis Robinas Hudas“ – tai biografinė istorija apie paskutines aktoriaus Errol Flyn, kuris labiausiai žinomas kaip 1938 metų Robino Hudo aktorius. Filme pasakojama, kai jis, jau esant apie 50 metų, įsimyli 15 metų blondinę iš kino peržiūros. Jie užmezga romaną, kol galiausiai 15 metų merginos mama sužino apie šiuos santykius ir jiems netgi pritaria. Pasakysiu taip: filmas be galo gražus, prisodrintas 6-7 dešimtmečių Holivudinio stiliaus. Visos tos šukuosenos, makiažai, garso takelis – šiame filme yra nuostabūs ir filmą verta žiūrėti vien dėl to ir mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Žinant, kad tai tikra istorija ir aktoriai stengiasi būti tikrais, galiu pasakyti, kad truputėlį nuobodoka. Be fakto, kad penkiolikmetė prasidėjo su 50 metų vyruku, filme tikriausiai niekas įdomesnio ir neįvyksta, na, ir žinoma, motinos ir dukters santykiai, netikėta Errol‘o mirtis ir viskas.

Nuobodoka medžiaga, kažin, ar ją buvo vertą atkapstyti ir ekranizuoti. Na, taip, ji turi savito žavesio, bet per visą filmą ši linija tapo matomai ištęsta, nuspėjama ir net nežinau, pačioje istorijoje kažko trūko. Tą lyg bandė atpirkti nuostabioji Susan Sarandon, kuri man labai patiko. Užtikrintas atrodė ir senas kino veteranas Kevin Kline, o štai Dakota Fanning, iš kurios daugiausiai visko tikėjausi, mane labiausiai nuvylė. Užaugusi Holivude ir turinti be galo daug šarmo, ji jau antrame iš eilės filme atrodo tokia šalta, negyva, neįdomi. Gražiai padažyta, atitinka vaizduojamo laikmečio tipą, bet jos būvimas praplaukia tarsi šaltas vanduo. Gal ją ištiko ta baisioji Nicole Kidman krizė, kai vaidmenys vis pasirenkami ne tiek ir ne tie? Nežinau, bet filme man ji mažiausiai patiko.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas be galo gražus vizualiai, jaudinantys dešimtmečiai, puikiai žinomi aktoriai, tačiau pati istorija menkai jaudina ir tampa pernelyg ištęsta, nuobodoka. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vis dar Elis" / "Still Alice"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie mane stipriai paveikusį filmą „Vis dar Elis“ (angl. Still Alice) (2014), už kurį (pridursiu komerciškai) aktorė Julianne Moore. Tai knygos ekranizacija, kurią galėjote pamatyti „Kino pavasario“ repertuare. Lietuviškai mes taip pat turime išsivertę šį kurinį, tik šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Ta pati Alisa“. Neslėpsiu, kad labai laukiau šio filmo, kaip ir kiekvieno Julianne Moore pasirodymo kine stengiuosi pažiūrėti ir niekada nepraleisti.

Tiesą sakant, buvau tikriausiai ištroškęs iš kino tų emocijų, kuriuos man suteikė ši drama. Buvo nepaprastai gera dvasinė gyvenimo vertės suvokimo terapija. Tik iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie intelektualiąją mokslininkę Elis, kuriai prasideda reta Alzhaimerio liga, paveldėta iš savo tėvo. Prasideda ilga atminties praradimo istorija, tačiau pamatiniai žmogaus poreikiai niekur nedingsta, kai aplinkiniai ir artimieji ima pamažu blukti... Tas neapsakomas skausmingas savęs ir gyvenimo praradimo jausmas ir atminties, apskritai sveikatos svarba žmogaus gyvenime yra neįkainojamas dalykas. Žiūrėjau ir galiu pasakyti, kad dažnai tiesiog drėkdavo akys. Labai daug brangių aliuzijų į gyvenimą, į praradimus, o tie apčiuoptos ir tikros jausenos tiesiog priminė daugybę tikrų ir esmingų dalykų, kad pasibaigus filmui dar ilgai kvėpavau kažkuo, ką paliko šis filmas. Net nebesigilinsiu į kokias nors bereikšmes detales, jos nublanksta prieš tą emocinį svorį, kurį palieka ši kino juosta. Nesiginsiu, jums galbūt šio filmo poveikis nebūtinai gali būti toks stiprus, koks jis buvo man.

Ačiū dangui, kad pagaliau Julianne Moore tiek ilgai ėjusi prie savo „Oskaro“ per daugybę stiprių vaidmenų pagaliau prisibeldė prie šio apdovanojimo. Labai stiprus vaidmuo, įsigilinta ir išgyventas tas ilgas ir sunkus procesas, permesta mintis ir prasmė per kameras žiūrovams. Kristen Stewart irgi atidirbo savo – džiugu, jog ji tęsia stiprių ir gerų vaidmenų bagažą. Net nežinau, ką ir bepasakyti, tiesiog tai geras filmas, kuris nusipelno daugelio gurmano žvilgsnio. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auksinė praraja" / "Velvet Goldmine"

Sveiki visi, 

Britų režisierius Todd Haines ryžtąsi įdomiam filmui „Auksinė praraja“ (kitur galite rasti kaip „Aksominė aukso kasykla“) (Velvet Goldmine) (1998). Šio režisieriaus teko regėti puikią juostą „Toli nuo Rojaus“ (2002), tad jis jau nebebuvo svetimas mano akims. „Auksinė praraja“ yra dar vienas sėkmingas darbas, nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Na, išties filmas pulsuote pulsuoja septinto-aštunto dešimtmečio dvasiomis. Filmas muzikalus, pilnas šių dešimtmečių hitų ir nežabotos roko evoliucijos dvelksmo, seksualumo, kontrastų ir narkotikų.

Rokerio nelengvas gyvenimas, kuris veda milijonus iš proto lengvai sugriaunamas kaip ir sukuriamas. Tai neabejotinas paminklas septintajam dešimtmečiui. Nors scenarijus yra frikcinis, tačiau personažuose galime apčiuoti ir atpažinti tam tikras to meto roko žvaigždes, kurie scenoje rengėsi kaip moterys, o gyvenime, nors ir vedę, seksuodavo su kuo tik papuldavo. Jiems nuskilo, nes jų eroje dar nebuvo atsiradęs AIDS, nes kitaip jie tikrai kentėtų nuo šios ligos, kuri išplito kaip maras devintajame dešimtmetyje ir masiškai krito laisvo elgesio genijai, įskaitant panašaus tipažo filmo herojė „Dija“ (Gia) (1998) su Angelina Jolie, analogiškai gyvenimą baigė ir F. Merkuris. Tačiau septintas dešimtmetis dar saugus, nors prisodrintas seksualinės revoliucijos nuotaikų. Labiausiai filme žavi kruopščiai atkurta laikmečio dvasia, kostiumai nuostabūs, o ir palaidam, nevaržomam gyvenimui nejučia imi žavėtis, nustumdamas visus moralinius principus į šalį.

Sutinkame neįtikėtinai dar jaunus, bet labai talentingus aktorius – Ewan McGregor, Christian Bale bei Jonathan Rhys Meyers, kuriais nusivilti tiesiog neįmanoma. Išties labiausiai šokiravo Ewan McGregor personažas, nes ne kiekvienas ryškesnis aktorius ryžtųsi ant scenos suvaidinti rokerį, kuris nusimovęs kelnes atvirai vizgintų savo genitalijas, atkišęs užpakalį demonstruotų skylę ir svaidytųsi nepadoriais gestais. Išties rokeriai tąkart nesiskaitė su publika ir publika tokius dievindavo. Filmas pilnas kontrastų tarp herojų ir jų įvaizdžių, kurie, dievaži, net dabar, jeigu atsirastų panašių, atrodytų šokiruojančiai. Tad Lady Gagos fenomenas tėra tik menki žiedeliai ir verti pajuokos šokiravimo fronte, palyginus su tuo, ką išdarinėjo septinto dešimtmečio roko dievaičiai. Filmas išties žavus perliukas, vertas įžvalgios akies ir įdomaus žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela